Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Ralfas stabteli nenulipdamas nuo dviračio ir išlaikydamas pusiausvyrą pasuka pedalus atgal, tada, kilstelėjęs priekinį ratą nuo žemės, šoka pirmyn.

— Iltie, aukštyn! — komanduoja jis.

Jeigu koks žmogus gali sėdęs ant dviračio padaryti taip, kad padangos rūktų dūmais, tai — merginų „kabinti” išsirengęs Ralfas Pakeris.

Jį raiko ir vėl sulipdo tilto turėklai, link manęs per upę artėja kojų ir stipinų raizginys. Ak, pagalba jau arti. Perkeliu svorį ant vieno kelio ir švelniai svirduliuodamas atsistoju, bet žengti žingsnio nedrįstu. Laikau iškėlęs antį.

Išpūtęs akis į nupeštą paukštį ir mano plunksnuotus ūsus, Ralfas sako:

— Jėzau, ar ta kova buvo sąžininga? Pažiūrėjus atrodo, kad baigėsi lygiosiomis.

— Ralfai, padėk, — sakau. — Man blogai su kojomis.

— Su kojomis ? — suglumsta jis ir atremia dviratį į šaligatvio kraštą.

Mėgina mane prilaikyti, tuo tarpu nuo kito kranto kažkas ima rėkauti:

— Kas jam yra?

— Jam blogai su kojomis! — atsakydamas šaukia Ralfas, ir būrys stovi po skalbinių virvėmis sunerimęs ir murmėdamas.

— Atsargiai, Ralfai, — sakau klibikščiuodamas prie jo dviračio.

— Tas dviratis labai lengvas, — taria jis man. — Pasistenk nesulankstyti rėmo.

Nevisiškai suprantu, kaip galėčiau apsaugoti rėmą nuo sulankstymo, jeigu jau jis nutars susilenkti, bet kaip mokėdamas švelniau įsispraudžiu po atlenktu vairu Ralfui tarp kelių.

— Ką tai reiškia — blogai su kojomis? — klausia jis, kreivodamas tolyn Klintono gatve. Kai kurie susituokę studentai mojuoja.

— Užmyniau ant visokių dalykų, — atsakau miglotai.

Ralfas įspėja, kad netabaluočiau anties taip toli už vairo.

— Tas paukštis gali įstrigti stipinuose, Trampamai...

— Nevežk manęs namo, — sakau galvodamas, kad reikia šiek tiek apsitvarkyti.

— Pas Benį? — siūlo Ralfas. — Nupirkčiau tau alaus.

— Pas Benį, Ralfai, negalėsiu nusiplauti kojų.

— Taip, tikrai.

Šiaip ne taip pasiekiame miesto centrą. Dar šviesu, bet jau temsta; šeštadienio vakaras čia prasideda anksti, nes labai jau greitai baigiasi.

Sukdamasis ant dviračio rėmo pajuntu, kaip raukšlėjasi mano užmirštas sargis. Stengdamasis įsitaisyti patogiau įkišu kojos pirštą tiesiai tarp grandinės skydelio ir užpakalinio rato; nuo skausmo dangus apsiverčia aukštyn kojomis. Nudribęs paslikas ant grindinio priešais Graftono kirpyklą, Ralfas visu smarkumu skleidžia skambius garsus. Keli paklodėmis apdangstyti vyrai kilsteli skustas makaules virš kirpyklos krėslų ir žiūri, kaip aš raitausi ant šaligatvio: lyg būtų kokios pelėdos, o aš — raiša pelė.

Ralfas išvaduoja mane nuo neapsakomo spaudimo — nuauna batus. Ir švilpteli matydamas gausybę tarsi kulkų paliktų žaizdų, šunvotės dydžio patinimų ir purvu aplipusių nubrozdinimų. Ir imasi mane globoti. Vėl sėdęs ant dviračio, mano batus, surištus raišteliais, laiko dantyse, o aš mėginu išsilaikyti ant rėmo drauge su antimi, drebėdamas, kad neįkiščiau basų pėdų į baisiuosius stipinus. Maldauju:

— Ralfai, negaliu šitoks eiti namo.

— Kas, jei ta antis turi draugų? — klausia Ralfas, batraiščiai slysta jam iš dantų, jis priverstas palinkti į priekį tarsi ketintų juos praryti. — Kas, jei tos anties draugai ieško tavęs? — murma jis, sukdamas į Ajovos aveniu.

— Ralfai, būk geras...

Tačiau jis sako:

— Niekada neįsivaizdavau, kad kojos gali šitaip atrodyti. Vežu tave namo, vaikeli.

Atvykstame pačiu laiku. Mano sukežusi mašina rūksta prie šaligatvio. Bigi ką tik grįžo iš parduotuvės, ir automobilis mėgina atgauti kvapą, uždusęs ir perkaitęs po mylios ilgumo kelionės dvidešimties mylių per valandą greičiu.

— Nuleisk mane į rūsį, Ralfai, — sušnibždu. — Ten yra sena praustuvė. Bent jau nusiprausiu veidą...

Dar prisimenu tą kvapą, kurį su tokiu džiaugsmu užuodė medžiotojai. O plunksnos ant ūsų? Ar reikia, kad Bigi manytų, jog pešiau tą antį dantimis?

Svirduliuojame pievelės pakraščiu pro kaimyną pensininką, poną Fičą, vis tebegrėbstantį, kad sniegas galėtų kristi ant švarios nudžiūvusios žolės. Nieko negalvodamas pamojuoju jam antimi, ir senis nušvitęs sako:

— Hoho! Kadaise ir pats mėgau pamedžioti, bet dabar jau nesu toks greitas kaip anksčiau...

Jis stovi tarsi trapi ledo statula, pasirėmęs grėbliu, nesvarstydamas, kodėl neturiu šautuvo. Jo laikais tikriausiai medžiota ietimis.

Ralfas guldo mane prie rūsio durų; nors ponui Fičui visiškai aišku, kad pats eiti nepajėgiu, jo tai nė kiek netrikdo; be abejo, jo laikais žiauri ančių medžioklė be aukų neapsieidavo.

Mane įneša į rūsį tarsi anglių maišą, batus laikau ant pečių kaip jungą; vėsi rūsio grindų drėgmė puikiai ramina pėdų skausmą. Meškiška Ralfo galva šmėkšo angoje.

— Trampamai, kaip tu? — klausia jis.

Linkteliu.

Uždarydamas dangtį jis tarsteli dar keletą žodžių:

— Trampamai, tikiuosi, kada nors tu man papasakosi...

— Žinoma, Ralfai.

Tada išgirstu Bigi balsą pro virtuvės langą. Ji sako:

— Ralfai!

Šliaužiu rūsio gilumon.

— Labas, Bigi! — linksmai atsiliepia Ralfas.

— Ką čia veiki? — jos balse šaltas įtarumas.

Tai mano geroji Bigi, nesibičiuliaujanti su tokiais ištvirkėliais kaip Ralfas Pakeris. Nors akimirka netinkama, aš ja didžiuojuosi.

— Hm, — sako Ralfas.

— Ką veiki mūsų rūsyje? — klausia Bigi.

— Ką tu, aš nebuvau jūsų rūsyje, Bigi.

Nieko nematydamas, apgraibomis slenku ten, kur manau esant rūsio praustuvę, nes žinau, kad turiu nedaug laiko, greitai būsiu surastas; mintyse sukuriu ištisą romaną.

— Ką čia žaidi, Ralfai? — sako Bigi kur kas žaismingiau, nei norėčiau.

Negaliu susilaikyti negalvojęs: nepasiduok jam, Bigi, būk negailestinga.

Ralfas neįtikinamai nusijuokia kaip tik tą akimirką, kai aš pataikau tiesiai į spąstus, kurie visada laukia Pelės Drąsuolės, — į baisiuosius spąstus žebenkštims, spąstus — mažųjų kaulelių laužytojus. Turbūt jie užsitrenkdami kirto tiesiai į vieną iš tų kaip šunvotė atrodančių žaizdų, likusių nuo spygliuotos vielos, nes man pasidingojo, lyg visas rūsys būtų nušvitęs, akimirksnį aiškiai regėjau viską aplinkui, tartum būtų įsijungęs elektros jungiklis prie laiptų. Nesupratau, ką užmyniau, tad nepajėgiau liautis riaumojęs, kol pasiekiau crescendo. To šauksmo galia tikriausiai sutrupino vargšą Fičą į tūkstančius mažyčių ledo skeveldrų, pabirusių prie grėblio.

— Kas čia buvo? — suriko Bigi.

Bailys Ralfas pasidavė tą pačią akimirką.

— Trampamas. Jis rūsyje... — Ir visai be reikalo pridūrė: — Jam blogai su kojomis.

Pro rūsio langą mačiau jį skuodžiant per pievelę prie parengto bėgti dviračio.

Ponas Fičas lyg iš tolumų ataidinčiu balsu palinkėjo:

— Geros medžioklės!

Bigi atsisuko į Fičą:

— Ką?

— Geros medžioklės! — pakartojo Fičas, o aš nutempiau spąstus lyg kokį batą prie praustuvės, atsukau surūdijusį čiaupą ir ėmiau tamsoje karštligiškai šlakstytis veidą.

— Bogusai! — pašaukė Bigi, paskui treptelėjo į virtuvės grindis man virš galvos.

— Labas! Čia tik aš! — sušukau aukštyn.

Tada užsidegė tikroji šviesa, ir laiptų viršuje pamačiau apatinę Bigi dalį; dabar jau galėjau nusiimti spąstus.

— Bogusai! Kas čia darosi?

— Užmyniau tuos prakeiktus pelėkautus, — sumurmėjau.

Bigi atsisėdo laiptų viršuje, leisdama pažvelgti jai po sijonu. Tarė: