Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Bet vis tiek — ką tu čia veikei?

Jau įtariau, kad bus sudėtinga. Išpyškinau iš anksto parengtą atsakymą:

— Nenorėjau tavęs gąsdinti savo kojomis. Tikėjausi čia šiek tiek apsitvarkyti...

Ji sutrikusi pasilenkė ir įsispoksojo į mane. Nuo apatinio laiptelio atsukau jai vieną pėdą — toks dramatiškas judesys; ji sucypė. Tada iškėliau aukštyn antį.

— Bigi, matai antį? — tariau išdidžiai. — Buvau medžioti, bet su kojomis — bėda.

Na, šitai pagaliau ją priveikė — ir dar tai, kaip išradingai keliais keberiojausi laiptais į viršų. Koridoriuje, dar tebeklūpodamas, įteikiau jai antį, o Bigi tučtuojau ją numetė.

— Parnešiau namo pietums, — pareiškiau nugalėtojo balsu.

— Atrodo, lyg kažkas jau būtų mėginęs ją valgyti.

— Na, ją reikia nuplauti, Bigi. Apvalysime, tada kepsime su vynu.

— Duok jai brendžio, — pasakė Bigi. — Gal dar atgaivinsime.

Tada per koridorių atitapeno Kolmas ir prisėdo šalia to keistai plunksnuoto siurprizo. Tegu jis prisimena mane kaip tėvą, nešantį įvairiausių rūšių neįprastas dovanas.

Kolmas priešinosi, kai Bigi užsimetė jį sau ant klubo ir padėjo man per koridorių pasiekti vonios kambarį.

— Atsargiau, oi, atsargiau, mano pėdos... — murmėjau.

Bigi ištyrinėjo mane visą, ieškodama konkretesnių paaiškinimų. Mano ausyje? Po ūsais?

— Buvai medžioti? — pradėjo vėl.

— Taip... Žinai, anksčiau niekada nesidomėjau medžiokle...

— Ir aš taip maniau, — linktelėjusi sutiko ji. — Bet buvai medžioti ir nušovei antį?

— Ne, aš neturiu šautuvo, Bigi.

— Šitaip ir aš maniau, — vėl sutiko ji, kol kas patenkinta. — Vadinasi, kažkas kitas nušovė tą antį ir atidavė tau?

— Teisingai! — apsidžiaugiau. — Bet su kojomis buvo tikra bėda. Traukiau tas antis iš pelkės. Nenorėjau sušlapti batų, bet nežinojau, kad ant dugno tiek visokio šlamšto.

— Tai kam tada batai? — tarė Bigi, leisdama į vonią vandenį. Sėdėjau ant unitazo ir prisiminiau, kad mane spiria reikalas. — Bet kelnių nesušlapai? — pastebėjo ji.

— Na, aš ir jas nusimoviau. Ten buvo tik tie vaikinai, nenorėjau visas išsiterlioti.

Tikrindama vandens karštumą Bigi mąstė. Kolmas prišliaužė prie vonios kambario durų ir per visą koridorių žvilgčiojo į keistąjį paukštį.

Atsisegiau praskiepą, kojos skausmingai prasiskyrė apžergdamos puodą. Išsitraukiau daiktą ir pradėjau sisioti, o Bigi niūriai įsistebeilijo į mano galą ir žiūrėjo, kaip prisipildo sargis. Tol, kol staiga pajutau slėgį ir su siaubu suvokiau, kad negirdžiu jokio garso. Tada pažvelgęs žemyn išvydau augantį balioną.

— O kas dar vyko į tą nedidelę medžioklę, Bogusai? — suriko Bigi. — Tu ir Ralfas Pakeris, ir dar porelė jo „pakabintų”?

— Žirkles! — surikau. — Dėl Dievo meilės, Bigi. Prašau. Tuoj čia viskas bus klaikiai apdergta...

— Tu šūdas! — suklykė ji, ir Kolmas nukūrė per koridorių pas savo draugę ramiąją antį.

Bijojau, kad Bigi puls mindyti mano kraujuojančias pėdas — vos tik vėl ims logiškai mąstyti, — tad kuo greičiau išsikepurnėjau iš vonios kambario, iš pradžių ant kulnų, paskui patogiau nubumbsėjau keliais, rankoje gniauždamas kamuolio pavidalo sargį. Kolmas įsikibo į antį, pasiryžęs neleisti puolančiam tėvui jos atimti.

Jau buvau koridoriaus viduryje, vos per kelias pėdas nuo virtuvės durų, kai kažkas pabeldė į lauko duris ir sušuko:

— Registruotas laiškas! Skubus pristatymas!

— Įeikite! — riktelėjo Bigi iš vonios kambario.

Mojuodamas laišku įžengė laiškanešys. Viskas įvyko taip staiga, kad jis išgąsdino Kolmą, šis spiegdamas nulėkė atgal per koridorių, tempdamas antį iš paskos. Nukrypavau dar tris skausmingus žingsnius iki virtuvės durų, tebegniauždamas savo balionėlį, ir įsiritau į virtuvę toliau nuo jo akių.

— Registruotas laiškas. Skubus pristatymas, — vėl abejingai pranešė laiškanešys; matyt, jo niekas nemokė, kad gali atsitikti taip, jog jam prireiks tinkamesnių žodžių.

Kyštelėjau nosį iš virtuvės. Laiškanešys akivaizdžiai apsimetė esąs visiškai aklas. Koridoriaus gale pasirodžiusi Bigi, rodos, pamiršo, kad liepė kažkam įeiti, ir rūsčiai svilino laiškanešį akimis; jos supratimu, jis buvo kažkaip susijęs su mano medžioklės žygiu.

Šlovė jo menkam proteliui, nes laiškanešys šūktelėjo dar kartą:

— Registruotas laiškas! Skubus pristatymas! — Tada metė laišką ant grindų ir spruko lauk.

Stumdamas priešais antį, Kolmas prisigretino prie laiško. Dar vienas netikėtumas! O Bigi, manydama, kad ir aš pabėgau, subliuvo:

— Bogusai!

— Aš čia, Bigi, — atsiliepiau vėl nerdamas į virtuvę. — Ak, pasakyk man, kur žirklės.

— Ant kablio po kriaukle, — atsakė ji mechaniškai, paskui pridūrė: — Tikiuosi kad nusikirpsi visą savo daiktą.

Nenusikirpau. Kol persigandęs krapščiausi virš kriauklės, pamačiau, kaip pro šalį prašliaužė Kolmas, vilkdamas per koridorių antį ir laišką.

— Ten laiškas, Bigi, — pasakiau negarsiai.

— Registruotas laiškas, skubus pristatymas, — sumurmėjo ji prislėgtu, bespalviu balsu.

Išpyliau tą bjaurastį į kriauklę. Koridoriuje spiegė Kolmas, nes Bigi atėmė iš jo arba antį, arba laišką. Pažvelgiau į sužalotus vienos kojos pirštus ir pagalvojau: bent jau tai buvo ne tavo kakliukas, Pelyte Drąsuole. Kolmas jau smagiai burbuliavo, matyt, kalbėdamasis su antimi. Išgirdau, kaip Bigi plėšia laišką. Vis tuo pačiu, nė kiek nepasikeitusiu balsu ji tarė:

— Tai nuo tavo tėvo, to pimpio...

Ak, kur dingai, Hari Pecai? Ar po tavojo nuostabaus bandymo jie laiko tave kėdėje, prisuktoje prie grindų? Ar neprieštarautum, Hari, jei pasiskolinčiau tavo lenktyninį krėslų, jau išmėgintų tikroje trasoje? Ar nelaikytum manęs plagiatorium, jeigu pasinaudočiau tavo gerai suteptais ratukais ir nusitaikyčiau į tų ketvirto aukšto langų ir automobilių aikštelę apačioje?

19 Akselrulfas tarp gretų

Viename „Akthelto ir Gunelės” epizode vaizduojamos itin subtilios motinos vertybių gelmės. Aktheltas nori pasiimti mažąjį sūnų Akselrulfą į žygį prieš karinguosius gretus. Berniukui tuo metu tik šešeri, ir Gunelė labai sielvartauja, kad jos vyrui kilo tokia beširdiška mintis. Da blottpattebarn! — sušunka ji. „Juk jis — dar visai vaikas!”

Aktheltas kantriai klausinėja, ko konkrečiai ji baiminasi. Kad Akselrulfą nužudys gretai? Jeigu taip, ji turėtų atminti, kad gretai visada pralaimi. Ar jai neramu, kad karių įpročiai ir žodžiai berniukui bus per daug šiurkštūs? Na, ji turėtų bent jau gerbti savo vyro supratingumą: nuo tokio nesaikingumo berniukas bus gerai apsaugotas. Dar ok ikke tufrygte! „Nėra ko bijoti!” — tvirtina Aktheltas.

Gunelė drovėdamasi prisipažįsta, kas ją baugina. „Iš gretų, — sako ji, nežiūrėdama Aktheltui į akis, — tu pasiimsi moterį.”

Tai tiesa, išėjęs į karo žygį Aktheltas visada pasiima moterį. Tačiau jis vis tiek nesupranta, kas čia tokio. Nettopp ub utuktig kvinna! — šaukia jis. — Nettopp tu utukt... sla nek ub moderzu slim. „Moterį tik padulkinti. Tik dulkinti... ji nebus jam motina.”

Gunelė neįžvelgia skirtumo. Jai baisu, kad mažasis Akselrulfas dulkinamos gretų moters vaidmenį susies su savo motinos vaidmeniu, — kad per tokią sąsają ir Gunelė bus pažeminta sūnaus akyse. Per sąsają su dulkinimusi.

Utukt kvinnas! „Krust bobas!” — sako Aktheltas savo senam tėvui Takui.