Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Ką ji daro? — Kolmas sustojo lyg užburtas baisios mašinos energijos. Įrenginys skleidė tokius garsus, tarsi pats sau ręstų namą.

— Nežinau, — atsiliepė Tramperis.

— Nemanau, kad ji ką nors daro, — tarė Tulpen.

— Ji tiesiog dirba, taip? — mąstė Kolmas.

— Taigi, — pritarė Tramperis.

Ten stovėjo šimtai mašinų. Kai kurios mažos ir gležnos, kai kurios galingos, kitas galėjai pats paleisti ir sustabdyti, kai kurios klaikiai trankėsi, dar kitos atrodė besiilsinčios — kaip dideli, stiprūs, visada miegantys gyvūnai zoologijos sode.

Ilgame tunelyje, kuris ėjo iš pastato, Kolmas stabtelėjo ir pridėjo delną prie sienos, vibruojančios nuo visų tų mašinų.

— Oho, — pasakė jis, — galima jas visas pajusti.

Tramperis nekentė mašinų.

Kitame muziejuje buvo rodomas „Banko seklys” su V. Fildsu, tad jie nuvedė Kolmą tenai. Ir jis, ir Tramperis kvatojo visą filmą, o Tulpen užmigo.

— Atrodo, jai nepatinka filmas, — sušnibždėjo Kolmui Bogusas.

— Manau, ji tiesiog pavargo, — taip pat pašnibždomis atsakė Kolmas; patylėjęs pridūrė: — Kodėl ji miega ant sofos?

Mikliai keisdamas temą Tramperis tarė:

— Galbūt filmas jai nejuokingas.

— Bet juk jis juokingas.

— Tikrai, — sutiko Tramperis.

— Žinai ką? — mąsliai sušnibždėjo Kolmas. — Mergaitės nelabai mėgsta juokingus dalykus.

— Ar tikrai?

— Ne-a. Mamytė nemėgsta, ir... kuo ji vardu? — paklausė Kolmas, durdamas pirštu į Tulpen.

— Tulpen, — sušnibždėjo Tramperis.

— Tulpen, — pakartojo Kolmas. — Ir ji nemėgsta juokingų dalykų.

— Na...

— O tu mėgsti, ir aš mėgstu, — nusprendė Kolmas.

— Tikrai, — sušnibždėjo Tramperis.

Galėtų klausytis to vaiko ištisas dienas, pagalvojo jis.

— Ir Kutas mano, kad yra juokingų dalykų, — toliau svarstė Kolmas, bet Tramperis jo nebegirdėjo.

Žiūrėjo, kaip V. Fildsas užspeičia persigandusį banko plėšiką pačiame ežero prieplaukos gale. Fildsas sako plėšikui: „Čia tau teks sėsti į valtį.” Kolmas net susirietė dvilinkas ir kvatojo taip garsiai, kad pažadino Tulpen, tačiau Tramperis nepajėgė išspausti nors kiek nuoširdesnės šypsenos.

Paskutinę Kolmo viešnagės Niujorke naktį Bogusui Tramperiui prisisapnavo košmaras apie lėktuvus, ir šį kartą jis savo stūgavimais pabudino Kolmą ir Tulpen.

Kolmas gulėjo išpūtęs akis, berdamas klausimus ir dairydamasis vėžlių, kurie būtų galėję užpulti jo tėvą. Bet Tulpen paaiškino jam, kad viskas gerai: jo tėvas tiesiog susapnavo blogą sapną.

— Ir man tokių kartais pasitaiko, — prisipažino Kolmas ir su užuojauta pažvelgė į Bogusą.

Po to sapno Bogusas nusprendė pasiskolinti iš Kento automobilį ir pats parvežti Kolmą į Meiną.

— Tai kvaila, — telefonu pasakė Bigi.

— Aš gerai vairuoju, — tarė Tramperis.

— Žinau, bet tai truks taip ilgai. Jis nuskristų į Portlandą per valandą.

— Jeigu tik nenukristų į Atlanto vandenyną, — atsiliepė Bogusas.

Bigi suniurnėjo, paskui tarė:

— Gerai. Atvažiuosiu iki Portlando jo pasitikti, tad tau nereikės važiuoti viso atstumo iki Džordžtauno.

A-ha, pagalvojo Tramperis. Kas yra Džordžtaune, ko man nereikėtų matyti?

— Kodėl negaliu atvažiuoti į Džordžtauną? — paklausė.

— Dieve, — nustebo Bigi, — žinoma, gali, jei nori. Tik pamaniau, jeigu jau ketinau važiuoti į Portlandą pasitikti lėktuvo...

— Gerai, tegu būna, kaip tu nori.

— Ne, tegu bus, kaip tu sugalvojai, — pasakė Bigi. — Ar smagiai praleidote laiką?

Jis padarė taip, kaip norėjo Bigi. Pasiskolino klaikų Kento automobilį ir išvažiavo į Portlando oro uostą. Tulpen pridėjo jiems užkandžių ir nupirko mažą dailų akvariumą Kolmo išsirinktai žuvytei — didelei purpurinei liūtagalvei. Kolmas nematė, kaip atsisveikindama apkabinusi jį Tulpen apsiverkė ant jo peties; ji atžariai pasimuistė gatvėje, kai Tramperis mėgino ją apglėbti.

Dar nespėjus išvažiuoti net iš Niujorko valstijos, prišnerkštoje Kento daiktadėžėje Kolmas rado velenėlį cigaretėms vynioti ir keturias senas marihuanos suktines. Pašiurpęs nuo galimybės būti sulaikytam — jo berniuko akivaizdoje! — Bogusas paprašė, kad Kolmas viską iš daiktadėžės sumestų į šiukšlių maišą, ir vos tik pasitaikė akimirka, kai jie kelyje liko vieni, išmetė visą tą bjaurastį pro langą.

Kažkur Masačūsetse Bogusui toptelėjo, kad bus išmetęs visus automobilio registracijos dokumentus, taip pat ir Kento vairuotojo licenciją; tas marihuanos ūkis bus rastas kartu su Kento pavarde ir adresu. Jis nutarė sakyti Kentui, kad daiktadėžė buvo išplėšta.

Važiuodamas per Naująjį Hampšyrą Tramperis ilsėjosi. Pasuko ilgesniu pajūrio keliu, kad ištęstų paskutines akimirkas su Kolmu. Šiek tiek mąstė apie Bigi, apie Kutą ir ką Bigi galėjo papasakoti Kolmui apie tėvą ar net tėvo merginą. Tačiau tos mintys nebuvo piktos, kartais gal liūdnokos, bet malonios. Bigi nesielgdavo bjauriai.

— Ar tau patinka Meine? — paklausė jis Kolmo.

— Taip, žinoma.

— Net ir žiemą? — klausinėjo Tramperis. — Ką galima veikti prie vandenyno žiemą?

— Vaikščioti pakrante per sniegą, — atsakė Kolmas. — Žiūrėti į audras. Kai grįšiu, ketiname nuleisti į vandenį valtį...

— Tikrai? — atsiliepė Tramperis. — Judu su mamyte?

Paklausė sąmoningai, turėdamas tikslą.

— Ne, — paprieštaravo Kolmas, — mes su Kutu. Tai Kuto valtis.

— Tau Kutas patinka, ar ne?

— Žinoma, patinka.

— Ar smagiai praleidai laiką Niujorke? — prašėsi pagiriamas Tramperis.

— Žinoma, smagiai.

— Ir man patinka Kutas ir mamytė, — tarė Bogusas.

— Ir man, — pritarė Kolmas. — Ir tu man patinki, — pridūrė. — Ir... kuo vardu ta mergina?

— Tulpen.

— Taigi, Tulpen. Man ji patinka, — dėstė Kolmas, — ir tu, ir mamytė, ir Kutas.

Na štai, viskas kartu, mąstė Tramperis. Nebūtų galėjęs pasakyti, ką dabar jaučia.

— Ar pažįsti Danielą Arbetnotą? — paklausė Kolmas.

— Ne, nepažįstu.

— Na, jis man nelabai patinka.

— Kas jis toks?

— Vaikas iš mano mokyklos, — tarė Kolmas. — Tiesiog kvailas vaikas.

Portlando oro uoste Bigi paklausė Tramperio, ar nenorėtų nuvažiuoti į Džordžtauną — vos valanda kelio, o ten galėtų pernakvoti; Kutui būtų malonu su juo susitikti. Bet Tramperis jautė, kad pati Bigi ne itin to nori, o ir pats netroško.

— Perduok Kutui — deja, turiu grįžti į Niujorką, — atsakė jis. — Ralfas net spirga iš nekantrumo imtis naujojo filmo.

Bigi žiūrėjo į žemę.

— Kas jo pagrindinis veikėjas? — paklausė ji. Bogusui išpūtus akis — iš kur tu žinai? — pridūrė: — Ralfas buvo čia pasirodęs. Vieną savaitgalį atskrido pasišnekėti su manim ir su Kutu.

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Man vis viena, Bogusai, — tarė, — tik negaliu suprasti, kam tau prasidėti su filmu apie... apie ką? — baigė piktai. — Štai ką norėčiau žinoti.

— Tu pažįsti Ralfą, Bigi. Nemanau, kad jis pats žino, apie ką tas filmas.

— Ar žinai, kad jis taikėsi su manimi permiegoti? — paklausė ji. — Ir ne vieną kartą, — pridėjo vis labiau niršdama. — Jėzau, bandė net tada, kai atvažiavo savaitgaliui, šalia esant Kutui...

Tramperis tik mindžikavo.

— Ta mergina... — tarė Bigi, ir Tramperis pakėlė akis. — Tulpen?

— Taip, — atsiliepė Kolmas, — Tulpen...

Jie apėjo automobilį. Kolmas mėgino išvynioti akvariumą, susuktą į foliją ir aprištą kaspinu.