Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Jau ilgokai nesu skridęs, — tarė jis stiuardesei trokšdamas, kad skrandis nesisukiotų ir nesikraipytų drauge su lėktuvu.

Virš Atlanto vandenyno lėktuvas išsilygino, kiek pakilo ir vėl skrido lygiai. Kai šviečiantys žodžiai PRAŠOME UŽSISEGTI SAUGOS DIRŽUS užgeso, maloni stiuardesė atsegė savąjį.

— Na štei, — pasakė ji.

Ji dar nespėjo atsistoti, kai Tramperis puolė pro ją į praėjimą užmiršęs, kad jo paties diržas dar užsegtas. Griuvo atgal parversdamas į sėdynę ir stiuardesę. Ir čia pat privėmė jai ant kelių.

— Ak, atsiprašau, — gurguliavo jis sumetęs, kad pastarąsias kelias dienas mito vien alumi.

Stiuardesė stovėjo pakėlusi sijoną lyg padėklą ir šypsojosi, bent jau stengėsi šypsotis. Jis vėl pakartojo:

— Ak, man labai gaila.

Ji maloniai jam tarė:

— Priašau, nezijaudynkit dėl to.

Tačiau Bogusas Tramperis jos negirdėjo. Jis matė juodumą už lango ir vylėsi, kad tai tik jūra. Vėl tarė:

— Tikrai, man labai gaila...

Stiuardesė ketino eiti išpilti sijono turinio. Bet Tramperis stvėrė jos ranką ir nežiūrėdamas į veidą, akis įsmeigęs į langą, vis kartojo:

— Man iš tiesų labai gaila, iš tiesų! Velniop, šiaip ar taip, teprasmenga! Bet man tikrai gaila! Taip suknistai gaila...

Stiuardesė nepatogiai klūpojo praėjime šalia jo, stengdamasi neišlaistyti pliurzės iš pilnutėlio sijono.

— Priašau, jūs... ei, jūs! — tyliai murkė ji. O Tramperis pravirko. — Priašau, liaukitės net galfojęs apie tei, — maldavo ji. Palietė jam skruostą.

— Pažiūrėkite, priašau, — įkalbinėjo stiuardesė. — Jūz nepatikėzite, bet teip acitinka nuolatoz.

21 Mėgėjiški filmai

Kentas sėdėjo prie projektoriaus. Besisukanti juosta buvo gerokai nutrinta originalo kopija, Tulpen ją tik apytikriai sukabino, kad visi galėtų pažiūrėti, koks yra pats sumanymas.

Tramperis junginėjo magnetofoną. Jo juostos buvo lygiai taip pat apytikriai suklijuotos, kaip ir filmas; garsas ne visada sutapdavo su vaizdu, Tramperis vis prašydavo Kento pristabdyti ar sulėtinti projektorių, o pats reguliavo magnetofono sukimosi greitį. Vis dėlto tai buvo toks pat mėgėjiškas darbas, kiek Tramperiui teko garbės matyti nuo tada, kai pradėjo dirbti su Ralfu. Dauguma epizodų filmuoti rankine kamera, kadrai šokinėja kaip televizijos žinių reportažuose, didžioji filmo dalis begarsė — atskirai įrašytas garsas bus pridėtas vėliau. Ralfas kone visai atsisakė sinchroniško garso. Net pati juosta buvo prastos kokybės — didelis greitis, fonas grūdėtas, o Ralfas, šiaip jau mokantis kurti šviesos burtus, pusę filmuotos medžiagos eksponavo per daug ar per mažai. Be to, laboratorijoje Ralfas tapdavo kantrybės įsikūnijimu, tačiau dalis filmo kėlė įspūdį, kad juosta buvo dorojama replėmis ir mirkoma chemikaluose, kurie skirti rūdims šalinti, o ne kino juostai ryškinti.

Puikus kino amato žinovas Ralfas darė šitai sąmoningai; iš tiesų kai kurios šviesos „skylės” juostoje atsirado pasidarbavus lenktiniu peiliu. Ralfo laboratorijoje nebūdavo nė menkiausios dulkelės, tad jam tikriausiai teko ritėmis nušluoti pusę Niujorko, kad rastųsi tokia nešvara kaip dabar. Tikriausiai kai filmas atsidurs pas platintojus, jei tik tai kada nors nutiks, Ralfas pareikalaus ant projektorių dėti sudaužytus plastiko filtrus.

Kai Ralfas pareiškė norįs dar kartą peržiūrėti visą tą neapdorotą pradžią, Tramperis suprato, kad padaryta taip kaip norėta.

— Visai neblogai, — tarė Ralfas. — Kur kas geriau.

— Nori žinoti, kaip tai skamba? — paklausė Tramperis maigydamas magnetofono mygtukus. — Tarsi būtų įrašyta skardinių fabrike. O žinai, kaip tai atrodo? Atrodo, lyg tavo trikojį kas pavogė, o tu toks skurdžius — turėjai užstatyti šviesomatį, kad įpirktum partiją pigiausios juostos iš Honkongo.

Tulpen kostelėjo.

— Atrodo, — nerimo Tramperis, — kad laboratoriją buvai įsirengęs pastate be langų, kuris valomas smėlio srove.

Tylėjo ir Kentas. Jam tikriausiai taip pat nepatiko, bet jis be galo tikėjo Ralfu. Jeigu Ralfas būtų paprašęs į kamerą įdėti polietileno juostos ritę, Kentas būtų mėginęs tai padaryti.

— Atrodo lyg mėgėjiški namų filmukai, — pridūrė Tramperis.

— Tai ir yra mėgėjiškas namų filmas, Trampamai, — pasakė jam Ralfas. — Ar galėtume peržiūrėti pirmąją ritę dar kartelį?

— Jeigu tik juosta išlaikys neplyšusi, — burbtelėjo Tramperis. — Reikia padaryti kopiją. Čia daugiau sudūrimų nei pačios juostos. Ji tokio tvirtumo kaip gaktos plaukas.

— Trampamai, dar kartą... — paprašė Ralfas.

— Jeigu man teks bent kartą ją sustabdyti, — atsiliepė Tramperis, — viskas subyrės į gabalus.

— Tada leisime ją ištisai, ar ne, Kentai? — įkalbinėjo Ralfas.

— Ir filmas gali suplyšti, — užsiminė Kentas.

— Na, juk galime pamėginti, — kantriai kalbėjo Ralfas. — Tik vieną kartą.

— Melsiuosi už tave, Ralfai, — tarė Bogusas.

Tulpen vėl kostelėjo. Nieko tuo nenorėjo pasakyti, paprasčiausiai buvo peršalusi.

— Pasirengęs, Kentai? — paklausė Tramperis.

Kentas įstatė juostą į projektoriaus rėmelį, Tramperis surado reikiamą įrašą.

— Pasirengęs, Trampamai, — atsiliepė Kentas.

Tą vardą turėjo teisę vartoti tik Ralfas; Tramperis nemėgo, kai Trampamu jį šaukdavo suknistas Kentas.

— Ką tu pasakei, Kentai? — paklausė jis.

— Ką? — nesuprato Kentas.

Ralfas atsistojo, o Tulpen uždėjo dešinę ranką Tramperiui ant kelių, pasilenkė pro jį ir kaire spustelėjo mygtuką PLAY.

— Varyk, Kentai, — tarė ji.

Filmas prasideda vidurinio plano kadrais su Tramperiu kulinarijos parduotuvėje Grinvič Vilidže. Tai didelė, pilna žmonių patalpa su užkandžių prekystaliu; eidamas pro jį gali išsirinkti įvairių produktų ir galų gale prie kasos jau turi sumuštinį. Tramperis juda lėtai, tyrinėja rūkytą jautieną, raugintus agurkus, kumpį su prieskoniais, linkčioja ar purto galvą kalbėdamas su vyrais kitapus prekystalio. Sinchroniško garso nėra.

Iš juostos skamba įrašytas Pakerio balsas.

„Jis dabar labai atsargus; žinot, įgeltas žmogus visur dairosi bičių. “

Tramperis įtariai žiūri į savo sumuštinį.

„Manau, tai natūralu, jis nė už ką nenori su niekuo susisaistyti.

Ralfo balsas už kadro dudena apie Tramperio vengimą susisaistyti, kol kamera pasisuka kitu kampu: Tramperis stovi prie pagardų skyriaus, ima garstyčių ir padažo. Daili mergina sutrikusi žvelgia į kamerą, paskui į Tramperį, gal jis — kokia įžymybė. Jai irgi reikia garstyčių. Tramperis nežiūrėdamas į ją pastumia per prekystalį jos pusėn indą su garstyčiomis ir išsineša savo sumuštinį iš kadro. Mergina įdėmiai žiūri jam pavymui, o Tulpen balsas už kadro sako: „Manau, jis dabar atsargus ir su moterimis. Beje, tai visai neblogai...“

Kitas epizodas: Tramperis su Tulpen įeina į jos butą, abu neša pirkinių maišus su maisto produktais. Sinchroniško garso nėra. Ralfo balsas už kadro sako: „Ką gi, natūralu, kad taip manai. Tu su juo gyveni.”

Tulpen ir Bogusas dėlioja pirkinius virtuvėje; ji tarška įprastinį monologą; jis paniuręs, retkarčiais suirzęs žvilgteli į ją, paskui į kamerą.

„Žinai, jis labai malonus su manimi, — sako Tulpen už kadro, — manau, jis jaučia pavojų, ir tiek...”

Eidamas tiesiai į kameros objektyvą, Tramperis parodo nepadorų gestą.

Kitas epizodas: viena kitą keičia nuotraukos — Tramperio, Bigi ir Kolmo šeimos fotografijos. Ralfo balsas už kadro: „Na, žinoma, jis turėtų jausti pavojų. Jau buvo vedęs...”