Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Tulpen: „Jis ilgisi vaiko.”

Ralfas: „O žmonos?”

Dar vienas epizodas: užsidėjęs ausines, Bogusas dirba su magnetofono juostomis Ralfo studijoje. Sinchroniško garso nėra. Garso takelis — sumontuoti įrašytų balsų fragmentai, kuriuos jau girdėjome: „Manau, tai natūralu... Beje, tai irgi neblogai... Tu su juo gyveni... O žmonos?”

Pirštais bėgiodamas per mygtukus, Tramperis, regis, tuos fragmentus įjungia ir išjungia. Į kadrą įžengia Tulpen, kažką sako, rodo į kažką už kadro, toliau už jųdviejų.

Dar vienas rakursas: skambant tik įrašytų balsų fragmentams, Tramperis ir Tulpen žiūri į susipainiojusią juostą, ji nusivyniojo nuo ritės ir dabar nusmunka ant grindų tarsi koks didžiulis kirmėlynas. Tramperis kažką išjungia — tarkšt. Sulig šiuo garsu kadras sustingsta. Sinchroniško garso ir toliau nėra. Už kadro Ralfo balsas sako: „Sustabdykite, taip, štai čia! Dabar pavadinimas — laikykite jį šičia...”

Sustingusio vaizdo fone atsiranda pavadinimas „Užsiknisęs” ir titrai.

„Muzika”, — sako Ralfo balsas už kadro, ir sustingusio vaizdo fone tarsi animacijoje pasirodo jiedu — Bogusas Tramperis atsitupia mėgindamas tvarkyti susipainiojusios juostos kalną, Tulpen žiūri į jį.

22 Klajojant paskui Overturfą

Jam pasisekė — pasitaikė iš Frankfurto oro uosto į Štutgartą važiuojantis vokietis kompiuterių pardavėjas, vis didžiavęsis savo firmos „Mersedesu“. Tramperis taip ir nesuprato, kas jį užmigdė — autostrados ūžesys ar prekybininko nesiliaujantis dūzgimas.

Štutgarte jis praleido naktį Felso Cunderio viešbutyje. Iš vestibiulyje eilėmis sukabintų nuotraukų paaiškėjo, kad Felsas Cunderis 1936 metais buvo šuolininkas į vandenį Vokietijos olimpinėje rinktinėje; vienoje fotografijoje jis skrieja ore per Berlyno olimpines žaidynes. Paskutinėje nuotraukoje jis, atsirėmęs į turėklus, stovi ant vokiečių povandeninio laivo denio greta Fregattenkapitan. FELSAS CUNDERIS, JŪROJE ŽUVĘS NARAS, teigė užrašas po nuotrauka.

Buvo dar viena nuotrauka be paaiškinimų — tamsus, tuščias vandenynas, tolumoje kranto linija — Prancūzija? Anglija? Ant aukštos bangos keteros baltas ženklas X. Ironiškas užrašas skelbė: JO PASKUTINIS PANĖRIMAS.

Tramperis svarstė, kur Felsas Cunderis Štutgarte išmoko plaukti ir nardyti. Žiūrėdamas pro penkto aukšto langą, jis įsivaizdavo dvigubą salto atgal tiesiai į blizgančią balutę tarp tramvajaus bėgių prie viešbučio.

Ilgiausi Boguso sapnai — apie didvyrius. Taigi jis sapnuoja Merilą Overturfą, mažame prikaistuvyje sterilizuojantį švirkštą ir adatą, virinantį mėgintuvėlį su Benedikto tirpalu ir šlapimu, kad patikrintų cukraus kiekį savo šlapime. Kažkokioje nežmoniškai didelėje amerikietiškoje virtuvėje Merilas atrodo beveik elegantiškas; tai Greit Bors Hedo virtuvė, kur Bogusas niekada nebuvo susidūręs su Merilu. Daktaras Edmundas Tramperis skaito laikraštį, Boguso motina verda kavą, o Merilas iš pipetės lašina šlapimą į mėgintuvėlį, kapteli į Benedikto tirpalą lygiai aštuonis lašus.

— Kas pusryčių? — klausia Tramperio tėvas.

Merilas stebi laikmatį. Kai varpelis sutilindžiuoja, minkštai virtas daktaro Edmundo Tramperio kiaušinis jau gatavas, Merilo šlapimas irgi.

Merilas aušina šlapimą įmantrioje prieskonių lentynoje, o Tramperio tėvas čiupinėja garuojantį kiaušinio lukštą; daktaras Edmundas ima peilį sviestui tepti ir smogia kiaušiniui įstrižą smūgį. Merilas pareiškia, kad jo šlapime cukraus kiekis padidėjęs. „Mažiausiai dviem procentais, — sako jis mojuodamas drumstu rausvos spalvos skysčiu. — Skaidri mėlyna spalva būtų neigiama...”

Kažkas sušnypščia. Iš tiesų tai didelis „Mersedeso” markės autobusas po Tramperio langu Štutgarte, bet Bogusas nusprendžia, kad Merilas traukia į švirkštą vaistus.

Paskui jie trise sėdi prie pusryčių stalo. Boguso motina pilsto kavą, o Merilas pasikelia marškinius ir sužnyba raukšlelę ant pilvo. Tramperis užuodžia alkoholį ir kavą, Merilas patrina savo lašinius vatos gumuliuku, tada smeigia adatą tarsi strėlę ir lygiai spaudžia stūmoklį.

Vėl pasigirsta šnypštimas, jau garsesnis, Bogusas verčiasi ant kito šono ir dunksteli į Felso Cunderio viešbučio sieną; akimirksniu Greit Bors Hedo virtuvė persikreipia ir nuslysta nuo lovos. Išgirdęs trenksmą ir vėl šnypštimą, Tramperis nubunda ant grindų, vos spėjęs išvysti, kaip Merilas pumpuoja į save orą.

Dabar Merilas plūduriuoja Felso Cunderio viešbutyje, keisto Tramperio kambario palubėje, ir Bogusas girdi, kaip kažkur aidi tėvo balsas, slopinamas lauke atsidarančių ir užsidarančių autobuso durų šnypštimo: „Tai neįprastas reakcijos į insuliną simptomas...”

„Mano šlapime per daug cukraus!” — klykteli Merilas, lyg helio balionas slysdamas palube prie lango virš durų, kuriame Bogusas regi visiškai nepažįstamą mergaitišką veidą, stebeilijantį pro vieną iš mažyčių angų. Stiklas pažiręs šukėmis ant kambario grindų, o sutrikusi viešbučio kambarinė, stovėdama ant kopėčių, sako Tramperiui labai atsiprašanti už sutrukdymą: ji tik valiusi stiklą, kai iškrito visas rėmas.

Bogusas šypsosi; jis ne iš karto pagauna vokiškų žodžių prasmę, todėl kambarinė priversta teisintis toliau.

— Tiesiog iškrito, kai šluosčiau, — aiškina ji ir sako tuojau grįšianti su šluota.

Tramperis apsisiaučia paklode; apsivyniojęs įtariai žengia prie lango mėgindamas suprasti, ar ten šnypščia. Gal kad „Mersedeso” autobusas atrodo toks naujas, tviskantis ir viliojantis, o gal kad turi tiek daug pinigų, Tramperis leidžia sau paišlaidauti ir perka bilietą į Miuncheną — važiuoja dideliu turistiniu autobusu, sėdi ir mieguistas iš aukštai dairosi po Bavariją; miglotai sapnuoja pagreitintą ciklo apie Overturfą tęsinį, kaip Merilas lengvabūdiškai elgiasi su savo diabetu. Merilas švirkščiasi insuliną ir mato, kaip nyksta cukraus kiekis šlapime; patiria insulino reakciją važiuodamas Vienos Strassenbahn ir dzingsėdamas ant kaklo sukabintais metaliniais žetonais, kol konduktorius, jau ketinęs išmesti tą svirduliuojantį girtuoklį iš tramvajaus, perskaito žetonų įrašus dviem kalbomis:

Ich birt nicht betrunken!

Aš nesu girtas!

Ich habe zuckerkrankheit!

Sergu cukralige!

Was Sie sehen ist eiti Insulinreaktion!

Tai, ką matote, yra insulino reakcija!

Ftittern Sie mir Zucker, schnell!

Kuo greičiau duokite man cukraus!

Merilas šlamščia cukrų, saldainius, ledinukus, apelsinų sultis ir šokoladą, augindamas smukusius cukraus skaičius, tad įveikia insulino reakciją ir ritasi priešinga kryptimi, į acidozę ir komą. Tada jam reikia dar insulino. Ir ratas sukasi iš naujo. Net ir sapnuodamas Tramperis perdeda.

Artėdamas prie Miuncheno, Bogusas stengiasi būti objektyvus; išsitraukia magnetofoną ir autobuse įrašo teiginį: „Merilas Overturfas ir kiti nenormalūs žmonės nedera su sąlygomis ir būsenomis, reikalaujančiomis rūpestingai laikytis tvarkos. Pavyzdžiui, cukraligė...” (Pagalvoja — pavyzdžiui, santuoka...)

Bet jis nespėja išjungti magnetofono, kai šalia jo sėdintis vyras vokiškai paklausia, ką Tramperis daro, — tikriausiai baimindamasis interviu. Nujausdamas, kad įrašas jau sugadintas, ir neabejodamas, kad tas žmogus moka tik vokiškai, Tramperis nestabdo juostos ir atsako angliškai:

— O ką gi, pone, norėtumėte nuslėpti?

— Aš angliškai kalbu gana visai šiek tiek gerai, — atsako vyras, ir mirtinoje tyloje jie įvažiuoja į Miuncheną.

Norėdamas susitaikyti, autobusų stotyje Bogusas nerūpestingai klausia įsižeidusio keleivio, kas buvo Felsas Cunderis. Tačiau vyrui tas klausimas tarsi nemalonus; jis nuskuba neatsakęs ir palieka Bogusą, apžiūrinėjamą žmonių, kurie nugirdo klausimą ir Felso Cunderio vardas jiems nuskambėjo nemalonia gaida.