Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Bet Bogusas susirenka savo lagaminą ir nežiūri į tą aršią moteriškę... būtų puiki madam kokiame erotikos klube.

Visi spokso Tramperiui tikrinantis, ar užsegtas praskiepas. Jis aiškiai atsimena nusimovęs sargį...

Paskui atsiduria lauke, bet neišvengia prie durų sėdinčio keistojo juodai apsitaisiusio barzdylos pranašystės.

— Tai čia pat, už kampo, — sako pranašas su tokiu įsitikinimu, kad Bogusas suvirpa.

Jis išeina į Grabeną, kirtęs kampą Šv. Stepono aikštės pusėn. Už šito kampo to nebuvo, patikina pats save ir pagalvoja, kad pranašas, matyt, kalbėjo perkeltine prasme, tokia gudri ir atsargi visų pranašų kalbėsena.

Toliau ieškoti Merilo jis ketina „Dvylikos apaštalų“ rūsyje, bet pasiklysta ir atsiduria Honermarkte, ten mediniai vaisių ir daržovių stalai jau uždangstyti brezentu nakčiai; Tramperis įsivaizduoja prekijus, miegančius po tais dangalais. Visas turgus atrodo kaip morgas po atviru dangum: surasti „Dvylikos apaštalų“ rūsį visada būdavo vargas.

Kažkokio žmogaus paklausia kelio, bet akivaizdu, kad šitas neatsakys; vyras tik vėpso į jį.

— Kribf? — taip ar panašiai taria tas.

Tramperis nesupranta. Tada vyras ima kažkaip keistai kuistis, lyg trauktų iš kišenių kontrabandinius laikrodžius, padirbtas jūros putų pypkes, nešvankius paveikslėlius ar ginklą.

Bogusas bėga atgal į Šv. Stepono aikštę, paskui per Grabeną. Pagaliau po gatvės žibintu sustoja pažiūrėti, ką rodo jo laikrodis; neabejoja, kad jau po vidurnakčio, bet negali prisiminti, kiek laiko juostų kirto nuo Ajovos, o gal jau anksčiau persuko laikrodį. Jis rodo penkiolika po dviejų.

Šaligatviu link jo eina neaiškaus amžiaus gerai apsirengusi moteris, ir jis klausia jos, ar turinti laiko.

— Aišku, — sako ji ir stabteli.

Apsivilkusi iš pažiūros prabangiais kailiniais, rankos priderintoje movoje; kailiniai aulinukai su pakulne, ji sūpuojasi ant jų. Su nuostaba žvelgia į Tramperį, tada atkiša jam alkūnę.

— Štai čia, — sako pyktelėjusi, kad jis nekimba į parankę.

— O laikas? — klausia Tramperis.

— Laikas?

— Aš klausiau — ar turite laiko?

Ji žiūri išpūtusi akis, purto galvą, paskui nusišypso.

— Ak, laikrodį — kiek dabar laiko? — sako ji. — Turite galvoje, kuri dabar valanda ?

Dabar jis supranta, kad ji — kekšė. Jis Grabene, o pirmojo rajono prostitutės naktį vaikštinėja gatvelėmis šalia Grabeno ir Kerntnerštrasės.

— Ech, — sako jis, — atsiprašau. Neturiu pinigų. Tik norėjau paklausti, ar žinote, kuri valanda.

— Neturiu laikrodžio, — atsiliepia prostitutė, dairydamasi į abi gatvės puses; ji nenorėtų atbaidyti potencialaus kliento, jei jis pamatytų ją su Tramperiu.

Tačiau aplinkui nieko nėra, tik dar viena prostitutė.

— Ar nėra čia netoliese kokio pensiono? — teiraujasi Bogusas. — Ne itin brangaus.

— Einam, — sako ji ir žengia pirma jo prie Špygelgasės kampo. — Štai ten, — rodo į mėlyną neono šviesą, — „Taši pensionas“.

Tada nueina Grabenu prie anos prostitutės.

— Ačiū, — šūkteli pavymui Bogusas, ir ji per petį pamojuoja mova, akimirką iškišdama elegantišką, ilgais pirštais plaštaką be pirštinės, su mirgančiais žiedais.

„Taši pensiono“ vestibiulyje stovi dvi prostitutės, įbėgusios pasišildyti; jos trypčioja ir pliaukši sau per paraudusias blauzdas. Vestibiulio šviesoje išvydusios Tramperio per ilgas keliones daug patyrusius ūsus ir lagaminą, nė nesivargina nusišypsoti.

Pro langą „Taši pensiono“ kambaryje Tramperis mato vieną Šv. Stepono katedros mozaikinio stogo pusę; dar mato kekšes, kaukšinčias gatve vėlyvo užkandžio į amerikietiškų mėsainių parduotuvę Grabene per kvartalą nuo Špygelgasės.

Tokį vėlų vakarą prostitutės atsiveda į „Taši” vieną kitą klientą, joms čia palikti keli kambariai trečiame aukšte. Tramperis girdi, kaip apačioje jos vedasi vyrus per kiemus, paskui mato einančias drauge su jais Špygelgasės šaligatviu prie vestibiulio.

Išeina tie vyrai po vieną, niekieno nelydimi, ir Tramperis girdi trečio aukšto bidė šniokščiantį vandenį. Taip vėlai atgijusi santechnika įkvepia drąsos paklausti ponios Taši, ar nebūtų galima nusimaudyti. Ji nenoriai prileidžia vonią ir laukia už durų, kol jis pliuškenasi, — klausosi, kad neišnaudotų nė lašo vandens per daug.

Bogusas susigėdo vandens spalvos vonioje ir skubiai ištraukė kamštį, bet ponia Taši išgirdo garsiau sugurgėjus vandenį ir šūktelėjo iš koridoriaus viską sutvarkysianti pati. Jis sumišęs paliko jai šveisti ruožus nuo vonios kraštų, bet negalėjo nepastebėti, kad jai šiek tiek užgniaužė kvapą tuos ruožus išvydus.

Ponia Taši jam registruojantis elgėsi gana maloniai, bet kai įžengė į savo kambarį švarus ir nurimęs, Tramperis pastebėjo, kad ji ne tik paklojo lovą. Lagaminas buvo atidarytas, jo turinys tvarkingai surikiuotas ant plačios palangės, tartum ponia būtų rūpestingai patikrinusi turtą rengdamasi būsimai skolai.

Kambarys buvo nešildomas, bet Tramperį traukė valandėlę prisėsti prie naujos rašomosios mašinėlės ir išmėginti visus tuos juokingus umliautus. Jis parašė:

Mano kambarys „Taši” yra ketvirtame aukšte, Špygelgasėje, per vieną kvartalą nuo Grabeno. Šia vieta naudojasi pirmojo rajono prostitutės. Jos pirmarūšės. Visada renkuosi tik tai, kas geriausia.

Čia jį nutraukė ponia Taši primindama, kad jau vėlus metas, kad spausdindamas jis kelia triukšmą, bet nespėjus paklausti, ar jau labai vėlu, ji ištipeno iš kambario. Girdėjo, kaip ji stabtelėjo laiptų aikštelėje; o kai nulipo, spausdino toliau.

Ponia Taši įgudusia akimi numato gyventojo likimą, artėjančią lemtį ji išskaito iš vonioje likusių ruožų.

Tada išspausdino tris eilutes vokiškų dvibalsių ir pamėgino užrašyti spausdinimo testą — sakinį apie žvitrią rudą laputę ir tingų šunį vien su umliautiniais balsiais. O gal ten kalbėta apie tingų šunį?

Klausydamasis, ar neateina ponia Tašu išgirdo vandens čiurlenimą dar vienoje bidė ir prisiminė kekšes. Užrašė:

Vienoje prostitucija ne tik legali; įstatymas jai talkina ir ją kontroliuoja. Kiekvienai kekšei išduodama savotiška darbo licencija, ji atnaujinama tik reguliariai atliekant sveikatos patikrą. Jeigu prostitutė neregistruota, vadinasi, dirba nelegaliai.

Merilas Overturfas sakydavo: „Niekada nepirk, kol nepatikrinai saugos lipdukų.”

Lygiai taip pat oficialiai vienas ar kitas viešbutis, pensionas kiekviename rajone gauna licenciją dalyvauti šiame versle. Kainos nustatomos ir viešbučiams, ir kekšėms, o pirmajame rajone šios jauniausios, dailiausios ir brangiausios. Tolstant nuo senamiesčio, pakraščiuose kekšės vis vyresnės, bjauresnės ir pigesnės. Overturfas su malonumu pabrėždavo gyvenąs iš penkioliktojo rajono lygio pajamų.

Bogusui nusibodo rašyti, jis perėjo prie lango ir ėmė stebėti šaligatvį. Apačioje stovėjo kekšė su kailiniais ir prie jų derančia mova. Jis pabeldė į dvigubą langą, ir ji žvilgtelėjo aukštyn. Tramperis pasisukiojo lange, kad ji įsižiūrėtų, stengdamasis kuo labiau atsigręžti į lempą ant naktinio stalelio, pasirodyti kas esąs, ir galvodamas, kad iš apačios tikriausiai primena kokį drovų ekshibicionistą, nedrįstantį stovėti ramiai.

Tačiau kekšė jį atpažino ir nusišypsojo. O gal nusišypsojo tiesiog iš įpročio, palaikiusi jį tiesiog į vidų kviečiančiu vyru. Dūrusi į jį pirštu žaismingai pamojavo; jis vėl išvydo brangakmeniais žėrinčią ranką. Jai pasukus prie durų Tramperis puolė įnirtingai barbenti į stiklą: ne, ne! Nekviečiu tavęs vidun. Tik norėjau pasisveikinti... Bet jo pašėlusį barbenimą ji, rodos, palaikė susijaudinimu ir net šoktelėjo pakėlusi veidą. Iš tolo jis neįžiūrėjo makiažo; ji priminė koketuojančią komandos palaikymo grupės mergaitę, kuri sutinka po rungtynių važiuoti namo.