Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Stengdamasis prastumti popietę, Tramperis eina aplink nušiurusį kioską ir skaitinėja skelbimus. Jaučia, kad greičiausiai popietė prabėgtų kokiame sekmadieniniame vaikų rytmetyje, ir nutinka stebuklas — toks rytmetys rengiamas Štadiongasėje, už parlamento pastato.

Programoje keletas trumpų numerių ir amerikietiškas vesternas. Tramperis nukeliauja į Airiją, mato laimingus valstiečius. Javoje gidas pasakoja žiūrovams apie tautinę pramogą — boksavimąsi pėdomis. Bet Bogusas ir vaikai nerimsta; jie laukia vesterno. Ir vesternas pagaliau prasideda! Džimis Stiuartas kalba vokiškai, dubliažas beveik sinchroniškas. Indėnai nenori geležinkelio — toks siužetas.

Džimis Stiuartas pyškina iš karabino prie šono, o štai bene jau sužeistos Šelės Vinters iškilią krūtinę persmeigia strėlė. Kad ir kas buvo ta moteris, ji iškrito iš traukinio vagono, nusirito į daubą, į upelį, kur ją trypia laukiniai arkliai, atsitiktinai bėgę pro šalį, — ir puola gašlus indėnas, pristigęs drąsos stoti prieš visą traukinį. Visa tai jai teko iškęsti, kol užčiuopė tarp krauju pasruvusių krūtų įgrūstą pistoletą, jo šūvis indėnui gerklėje išplėšė didžiausią skylę. Tik tada ji galų gale atsistojo visa šlapia, krauju ir upelio vandeniu permirkusiais, prie kūno limpančiais apdarais, ir sukliko: Hilfe! — visa jėga išplėšdama iš besikilojančio papo kyšančią strėlę.

Užsukęs sukramtyti riebios dešrelės su stiklu jauno vyno, Tramperis sėdėjo „Augustinų rūsyje”, klausydamasis senoviško styginių kvarteto ir mąstydamas, kad būtų labai įdomu susitikti su Holivudo kaskadininkėmis. Jis vylėsi, kad ne visoms joms tarp krūtų auga plaukai.

Grįžtant į „Taši” įsižiebė gatvės žibintai, tačiau netolygiai, tai gesdami, tai vėl nušvisdami, jie nė iš tolo nepriminė lyg laikrodis tikslaus Ajova Sičio; atrodė, kad elektra Vienoje — dar labai nesena, nenusistovėjusi, ką tik dujas pakeitusi naujovė.

Plankengasėje, prie Kaffeehaus, Tramperį užkalbino kažkoks vyras.

— Grajak, ok bretzet, — rodos, taip jis pasakė; Tramperis patylėjo mėgindamas suprasti, kas čia per keista kalba. — Bretzet, jak? — vėl tarė vyras, o Tramperis galvojo: čekų? Vengrų? Serbų-kroatų? — Gra! Nucemo paz! — šūktelėjo anas. Jis kažko įširdo ir mostelėjo kumščiu Tramperio pusėn.

Bogusas paklausė:

— Ut boethra rast, kelk? — senieji skandinavai žemaičiai dar niekam nepakenkė.

— Gra? — tarstelėjo vyriškis įtariai. — Grajak, ok, — pridūrė tvirčiau. Ir vėl riktelėjo susijaudinęs: — Nucemo paz tzet.

Bogusas gailėjosi nieko nesuprantąs ir vėl prabilo senąja skandinavų žemaičių:

— Ijs kik...

— Kik? — nutraukė vyras šypsodamasis. — Gra, gra, gra! Kik! — šūkavo jis, siekdamas paspausti Tramperiui ranką.

— Gra, gra, gra! — atsiliepė Bogusas ir spustelėjo ranką tam žmogėnui, vis nenustygstančiam ir murmančiam: Gra, gra.

Vyras dar ryžtingiau, su didesniu pasitikėjimu linktelėjo, tuoj pat nusisuko, žengė nuo šaligatvio ir nugūrino per gatvę kūprindamasis, pėdomis lyg neregys stengdamasis užčiuopti kito šaligatvio kraštą ir dangstydamas delnais tarpkojį.

Bogusas pagalvojo, kad tas pokalbis primena pašnekesį su ponu Fiču. Ant šaligatvio jis pastebėjo suglamžytą laikraščio skiautę ir niūriai įsižiūrėjo: perskaityti buvo neįmanoma, raidės atrodė lyg slaviškos, panašesnės į gaidas, o ne žodžio dalis. Apsidairė, kur dingo tas žmogelis, bet jo nebesimatė nė ženklo. Straipsnis, išplėštas iš laikraščio nesuprantama kalba, regis, buvo svarbus — kai kurios frazės pabrauktos tušinuku, paraštėse prikeverzota pastabų tais pačiais rašmenimis, tad jis įsidėjo keistąją skiautę į kišenę.

Tramperis pajuto, kad mintys sklando padebesiais. Grįžęs į „Taši” pasistengė sutelkti dėmesį į ką nors labiau pažįstama, kad galva aprimtų. Pamėgino rašyti vesterno apžvalgą, bet trikdė rašomosios mašinėlės klavišai su umliautais, be to, paaiškėjo, kad jis neprisimena to filmo pavadinimo. Ar ilgai tempsi su strėle, įsmigusia į papą? Kaip tik tuo metu, lyg būtų kažkaip susijusios, apatinių aukštų bidė pradėjo naktinį šniokštimą.

Bogusas pastebėjo savo atspindį puošniame prancūziškame lange, kylančiame vos ne iki lubų; jis su rašomąja mašinėle užėmė tik apatinį lango kamputį. Mėgindamas išgelbėti savo mažą skęstančią sielą, ištraukė apžvalgą iš mašinėlės ir vengdamas umliautų pabandė rašyti žmonai.

„Taši pensionas”

Špygelgasė 29

Viena 1, Austrija

Brangioji Bigi,

galvoju apie tave, Kolmai, ir apie tave, Bigi, tą naktį, kai Ist Ganeryje, Vermonte, išsivertė tavo bamba. Buvai nėščia jau aštuntą mėnesį, Bigi, kai tavo pilvo sagutė išvirto išorėn.

Tris valandas iš Greit Bors Hedo važiavome senuoju erdviu Kuto „Folksvagenu“, kuriame stoglangio vietoj žiojėjo skylė. Portsmutą dengė debesys; debesuota buvo ir Mančesteryje, ir Piterbore, ir Kyne. Ir kiekviename mieste Kutas sakydavo: „Tikiuosi, nelis.”

Triskart keičiausi su tavimi vietomis, Bigi. Tau buvo nepatogu. Triskart sakei: „Ak, Dieve, aš tokia didelė!”

„Kaip mėnulis per pilnatį, — tarė tau Kutas. — Tu graži.”

Tačiau tau niekas neįtiko — žinoma, vis dar širdai, kad mano tėvas taip šiurkščiai atsiliepė apie mūsų ištvirkimą ir visišką atsakomybės neturėjimą.

„Galvok kitaip, — pasakė tau Kutas. — Galvok, koks laimingas bus kūdikis, turėdamas tiek nedaug vyresnius tėvus.”

„Ir dar prisimink genus, Bigi, — pridūriau aš. — Kokia nuostabi genų puokštė!”

Bet tu atsakei: „Įkyrėjo galvoti apie tą kūdikį.”

„Na, šitaip jūs abu bent jau būsite kartu, — tarė Kutas. — Juk dabar nebereikia nieko spręsti.”

„Ir nereikėjo nieko spręsti, — pareiškei vargšeliui Kutui, tik mėginančiam pataisyti tau nuotaiką. — Bogusas niekada nebūtų manęs vedęs, jeigu ne tas kūdikis.”

„Štai mes ir Vermonte”, — tik tiek tau atsakiau. Pro skylę stoge žiūrėjau į surūdijusias Konektikuto tilto sijas.

Bet tu, Bigi, vis negalėjai nurimti, nors šitaip jau buvome kalbėję keletą kartų, o aš daugiau į tokius pašnekesius neketinau veltis.

Pasakei man: „Bogusai, aš žinau, tu niekada nebūtum manęs vedęs.”

O Kutas, tebūnie jis palaimintas, atsiliepė: „Tada aš būčiau tave vedęs, Bigi, — per pilnatį, delčią ar jaunatį. Būčiau vedęs tave, ir dabar vesčiau, jeigu ne Bogusas. Tik pagalvok, kaip tai būtų atrodę...” — užsikvempęs ant vairo, jis atsigręžė į tave su savo nuostabiąja šypsena — demonstruodamas, kaip moka raityti liežuvį apie keturis dirbtinius priekinius dantis.

Tada pagaliau tavo veide, Bigi, šmėstelėjo šiokia tokia šypsena. Kai pasiekėme Ist Ganerį, atrodei truputį mažiau išbalusi.

Bet „Taši pensione” pagalvojus apie Ist Ganerį Boguso mintys išsiblaškė. Perskaitė ką parašęs ir nusprendė, kad jam nepatinka.

Skambėjo ne taip, kaip jam norėjosi, tad pamėgino iš naujo po eilutės „...kai tavo pilvo sagutė išvirto išorėn“.

Kutą su „Folksvagenu” paslėpėme apačioj, lauke, ir ilgu keliuku nužingsniavome į tavo tėvo ūkį. Štai eina duktė nuotaka su gniužulu pilve! Rodos, kaltinau tave bailumu, kad neparašei tėvams jokio laiškelio.

„Rašiau jiems apie tave, Bogusai, — pasakei. — Ir kur kas daugiau, negu tu saviškiams.”

„Bet ne apie savo padėtį, Bigi, — atšoviau. — Apie tai nepranešei.”