Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Jolanta atsiliepė:

— Jis neteko sąmonės. Atšalo tiesiog gulėdamas ant manęs.

Ji žengė prie vidurinio policininko, bet vienas iš šoninių ją atstūmė.

— Atgal, — įsakė jis. — Visi atgal.

— Kas čia atsitiko? — vėl paklausė vidurinis. Jo ilgos pirštinės raukšlėjosi ties riešais, įremtais į klubus.

— Jėzau, taigi leiskite man pasakyti, — tarė nustumtoji kekšė. — Galiu jums viską papasakoti.

Anksčiau ją varęs šalin policininkas paliepė:

— Pasakok.

Tą akimirką sukliko ponia Taši:

— Jis keliasi! Jis nemiręs! Visą laiką buvo gyvas!

Tačiau iš tuojau pasigirdusio dunkstelėjimo ir dejonės Tramperis suprato, kad prisikėlimas buvo trumpas.

— O varge, — sumurmėjo ponia.

Nuo kambario grindų atsklido balsas, dar tik vos vos atitirpęs, tylus ir gožiamas dantų kaukšėjimo.

— Ich bin nicht betrunken (aš negirtas), — vebleno tas balsas. — Ich habe Zuckerkrankheit (sergu cukralige).

Vidurinis policininkas atsiskyrė nuo minios prie durų ir nerangiai žengė į kambarį, iš karto užmindamas ant atmestos rankos tos blyškios būtybės, kuri susirietusi gulėjo ant grindų; kita ranka tik vos vos trūktelėjo, ji laikėsi įsikibusi į susipynusių metalinių žetonų ryšulėlį, kabantį tam padarui ant kaklo.

— Was Sie sehen ist ein Insulinreaktion (tai, ką matote, yra insulino reakcija), — vis kartojo padaras. Tarsi magnetofono įrašas, automatinis atsakiklis. — Fūttern Sie mir Zucker, schnell! (Kuo greičiau duokite man cukraus!), — šūktelėjo tas balsas.

— Ak, žinoma, — tarė policininkas, — cukraus. Kurgi ne! — Jis pasilenkė pakelti nuo grindų Merilo Overturfo, suglebusio lyg tuščias vonios chalatas.

— Matai, sako — cukraus jam, — nusivaipė policininkas. — Jis nori cukraus.

— Jis serga diabetu, — tarė Tramperis šalia stovinčiai kekšei ir ištiesė ranką norėdamas paliesti sumindytą Merilo plaštaką. — Sveikas, seni Merilai, — pasakė Bogusas, bet vienas iš šoninių policininkų, matyt, neteisingai supratęs jo judesį pasliko Overturfo pusėn, tą pat akimirką kirto alkūne Tramperiui į saulės rezginį, ir šis it pakirstas griuvo ant minkštos, muskusu kvepiančios ponios, o toji tokį netikėtą užpuoliką griebė dantimis už sprando.

Nepajėgdamas įkvėpti Bogusas sumostagavo rankomis mėgindamas rodyti ženklus, bet du policininkai primygo jį prie turėklų ir smarkiai atlošė galvą, tad ši atvirto į laiptinės šulinį. Žiūrėdamas aukštyn kojomis, Bogusas matė Merilą, nešamą laiptais žemyn į vestibiulį. Gožiamas atsidarančių vestibiulio durų girgždesio, silpnas ir trapus Merilo balsas giedojo:

— Ich bin nicht betrunken!

Paskui vestibiulio durys užsitrenkė nutraukdamos tą aukštą, ploną gaidą.

Tramperis gaudė kvapą, norėjo pasiaiškinti. Bet pajėgė tik sukriokti:

— Jis negirtas! Leiskite man eiti su juo.

Bet vienas iš policininkų čia pat kietai suspaudė jam lūpas tarsi tešlos gabalus.

Bogusas užsimerkė ir išgirdo kekšę sakant:

— Jis diabetikas.

Tada vienas policininkas suurzgė Tramperiui į ausį:

— Tai nori eiti su juo, ar ne? Kodėl taip stengiesi jį nutverti?

Tramperis purtė galvą ir bandė sučiauptomis lūpomis paaiškinti norėjęs paliesti Merilą tik todėl, kad tas jo draugas, o kekšė vėl tarė:

— Jis diabetikas. Sakė man. Paleiskite jį.

— Diabetikas? — suabejojo vienas policininkas. Bogusas jautė už akių obuolių mušantį pulsą. — Hm, diabetikas? — pakartojo policininkas.

Tada jie atvertė Bogusą stačią ir nuėmė rankas jam nuo burnos.

— Ar tu diabetikas? — paklausė vienas; jie stovėjo budrūs, nelietė jo, bet buvo pasirengę čiupti.

— Ne, — ištarė Bogusas jausdamas peršėjimą burnoje, paskui dar pakartojo „ne” būdamas tikras, kad jie neišgirdo, nes visi garsai jo burnoje buvo susimaišę. — Ne, aš nesu diabetikas, — tarė dar kartą jau aiškiau.

Tada jie vėl jį sugriebė.

— Taip ir maniau, kad jis visai ne diabetikas, — tarė vienas policininkas kitam.

Kol policininkai vilko jį per vestibiulį laukan į netikėtai užklupusį šaltį, Bogusas išgirdo, kaip už nugaros kekšė netvirtu, išvargusiu balsu mėgina aiškinti:

— Ne ne... Dieve. Jis ne diabetikas. Ak, Jėzau, turėjau galvoje — jis man sakė, kad anas yra diabetikas...

Tą akimirką vestibiulio durys užsivėrė ją nutildydamos ir palikdamos Bogusą ant šaligatvio su jį tempiančiais dviem policininkais iš šonų.

— Kur mes einame? — paklausė jų Bogusas. — Mano pasas liko kambaryje. Dėl Dievo meilės, nereikia su manimi taip elgtis! Nepuoliau to vyruko — jis yra mano senas suknistas draugas! Ir serga diabetu. Nuvežkite mane ten, kur jis...

Tačiau policininkai tik įgrūdo jį į žalią Polizei „Folksvageną”, daužydami blauzdas į saugos diržų spynas ir surietę dvilinką, kad įspraustų ant užpakalinės sėdynės taip, kaip jiems reikia. Prirakino antrankiais prie mažos dailios kilpos grindyse, tad jam teko važiuoti nuleidus galvą tarp kelių.

— Jūs tikriausiai pakvaišę, — pasakė jis jiems. — Nekreipiate dėmesio į tai, ką sakau.

Pasukęs galvą pro plyšelį tarp blauzdos ir sulenkto kelio matė policininką, važiuojantį drauge su juo ant galinės sėdynės.

— Esi išeinamoji anga, — tarė jam Tramperis. — Ir kitas toks pat.

Jis mostelėjo galva į vairuotojo sėdynės atlošą, priversdamas policininką nusikeikti.

Sėdintysis gale burbtelėjo:

— Apsiramink, gerai?

— Tu išpurtusi analinė skylė! — pareiškė Tramperis, bet policininkas tik palinko į priekį vos ne mandagiai klausiama išraiška, lyg būtų blogai išgirdęs. — Tavo smegenyse sifilis, — tarė Tramperis, o policininkas gūžtelėjo pečiais.

Sėdintysis priekyje pasidomėjo:

— Ar jis visai nemoka vokiškai? Juk šiek tiek kalbėjo; man rodos, girdėjau jį kalbant. Liepk jam kalbėti vokiškai.

Bogusas pajuto, kaip per nugarkaulį aukštyn trūktelėjo šaltukas, rankas supurtė drebulys, antrankiai barkštelėjo. Būtų galėjęs prisiekti, kad kalbėjo vokiškai!

Tramperis užriko vokiškai:

— Tu tikra subinės skylė!

Kai policininko rankoje išvydo švystelint juodą kietos gumos lazdą, galvą judinti buvo jau vėlu.

Tada prabilo radijas. Balsas tarė:

— Girtas...

Bogusas išgirdo save murmant:

— Ich bin nicht betrunken...

Iškart pasigailėjo apskritai ką nors kalbėjęs, nes išvydo guminės lazdos mostą ir išgirdo tvak! per savo šonkaulius, bet nieko nepajuto iki kito įkvėpimo.

— Prisigėręs, — pranešė radijas.

Bogusas stengėsi daugiau nebeįkvėpti.

— Prašom kvėpuoti... — paskelbė radijas pranešėjo balsu.

Jis įkvėpė ir visas atšalo.

— Jis visas atšalo, — tarė įrašytas kekšės balsas.

— Tu gaidys, — sumurmėjo Tramperis, — tu tikras kekšės vaikas...

Ir lazda smogė jam per šonkaulius, riešus, inkstus ir protą.

Jis gerokai užtruko, kol atplaukė tiksliai į reikiamą vietą Dunojuje, kur dugne galėjo pamatyti tanką. Kabindamas grybšniais vandenį, nepaleisdamas iš akių „Gelhafto rūsio” prieplaukos žiburio, jis išvydo tanko vamzdį taip aukštai, kad beveik galėjo jį paliesti; o gal tas vamzdis jau buvo nutaikytas šauti į jį. Tada atsivėrė tanko liukas, o gal taip tik pasirodė mirgančiame vandenyje. Kas ten po liuko dangčiu? Negi niekam neįdomu sužinoti, kad jie ten yra? Aš „Folksvagene”, o jei jo stoge yra skylė, esu saugus su Kutu.