Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

„Ne, nepranešiau”, — sutikai ir timptelėjai ankštą lietpaltį stengdamasi, kad atrodytų išsipūtęs, nes rankos kišenėse.

Atsigręžiau į Kutą; jis kiek baimingai mojavo, išlindęs pro stoglangį tarsi koks plaukuotas žmogaus pavidalo periskopas.

„Kutas irgi gali užeiti į namus, — pasakei. — Jam nėra reikalo slapstytis.”

Bet atsakiau, kad Kutas drovus ir geriau jausis lauke. Neužsiminiau tikėjęsis, kad jei ateisime vieni, galbūt atrodysime labiau verti atleidimo, be to, visai paranku žinoti, jog Kutas su automobiliu saugiai laukia pievoje, jei kartais man tektų sprukti.

Nerimastingiausia akimirka, manau, buvo ta, kai eidama pro tėvo visureigį tu tarstelėjai: „Ak, ir tėvas namie, Dieve, ir tėvas, ir motina, visi!”

Tada priminiau tau, kad sekmadienis.

„Vadinasi, bus ir teta Blekstoun, — pasakei. — Teta Blekstoun visai kurčia.”

Jie sėdėjo prie pietų stalo, o tu laikei rankas lietpalčio kišenėse, kaip kokakolos butelis sukiojaisi po valgomąjį ir kalbėjai: „Tai Bogusas. Juk žinote, sakiau jums! Rašiau jums!”

Pagaliau motinos žvilgsnis, Bigi, nuslydo tavo pilvu, o kurčioji teta Blekstoun tarė kreipdamasi į ją: „Ar tik Sju vėl nepriaugo svorio?”

Ši žvelgė tokiomis pastėrusiomis akimis. O tu pareiškei: „Aš nėščia. — Ir pridūrei: — Bet viskas gerai!”

„Taip! Labai gerai!” — kvailai šūktelėjau aš žiūrėdamas, kaip tėvo rankoje sustingsta šakutė, o ant jos pasmeigtas varvantis troškintos mėsos gabalas ir svogūnas pakimba per colį nuo pražiotos burnos.

„Viskas gerai”, — vėl pasakei tu visiems šypsodamasi.

„Taip, žinoma“, — pritarė teta Blekstoun, kuri iš tiesų nieko negirdėjo.

„Taip, taip”, — murmėjau aš linkčiodamas.

Tavo kurčioji teta Blekstoun irgi linktelėjo man atsakydama ir tarė: „Žinoma, taip! Kaipgi nepriaugs privalgiusi viso to riebaus vokiško maisto. Be to, mergaitė neslidinėjo visą vasarą!”

Paskui, pažvelgusi į žado netekusią tavo motiną, teta Blekstoun pareiškė spigiu, aiškiu balsu: „Dievulėliau, Hilda, argi dera šitaip pasitikti dukterį? Puikiai atsimenu, tu nuolat tai priaugdavai svorio, tai suliesėdavai, kai tik tau šaudavo į galvą...”

Tuo tarpu „Taši pensione” vienu metu sušniokštė dvi bidė, ir Boguso Tramperio prisiminimai išsisklaidė. Tikriausiai drauge ir kiti, glaudžiai su jais susiję sąmonės fragmentai.

25 Rengiantis sutikti Ralfą

Tulpen buto prieblandoje su šmėsčiojančiais žuvų šešėliais ir be garso išnyrančiais vėžliais Tramperis sėdėjo lovoje tiesus, visiškai apkvaitęs ir sustingęs tarsi indėnas cigarų parduotuvėje. Pastaruoju metu jis įprato valdyti įniršį. Iš visų jėgų susikaupęs stengdavosi visiškai nejudėti, pavirsti sustingusia statula. Tai buvo tarsi savotiška izometrinė gimnastika, nuo kurios jis galop išsekdavo. Tramperiui vėl sutriko miegas.

— Ak, Tramperi, gana, — sušnibždėjo Tulpen, paliesdama sumedėjusią jo šlaunį.

Tramperis sutelkė dėmesį į žuvis. Viena naujokė jį ypač dirgino, tokia ruda pūsliažuvė, jos svarbiausias darbas buvo nuolat glaustytis permatomomis lūpomis prie akvariumo sienos ir leisti į stiklą mažus burbuliukus. Neturėdamos kaip ištrūkti, tos dujos grįždavo į žuvies vidurius, ir ši imdavo pūstis. Kūnui didėjant akys vis mažėdavo, kol pagaliau oro slėgis viduje atstumdavo ją nuo stiklo kaip kokį balioną, kažkieno pripūstą ir paleistą. Rudoji pūsliažuvė tada lakstydavo atbula po akvariumą tarsi nuo valties nutrūkęs variklis. Kitos žuvys jos baidėsi. Tramperiui norėdavosi bakstelėti tą žuvį smeigtuku, kai ji labiausiai išsipūtusi. Regis, ruošdamasi pampti ji visada atsisukdavo į Tramperį. Taip kurstyti priešą kvaila — žuvis turėjo šitai žinoti.

Šiaip jau Tramperiui nepatiko visos žuvys, ir dabar jis suirzęs svarstė, kaip jų atsikratytų. Nueis ir nupirks kokią siaubingą žuvį plėšrūnę, tokią visaėdę, kuri išnaršys visas akvariumo pakampes, išgaudys visa, kas ten plaukioja, šliaužioja, plūduriuoja, paskui sušlamš visas kriaukles, akmenis, žoles ir net deguonies žarnelę. Tada prasigrauš pro stiklą, išleis vandenį ir nudvės uždususi. Arba dar geriau: besiblaškant ant sauso akvariumo dugno jai kils puiki mintis suėsti pačią save. Kokia nuostabi visaėdė! Tramperis tuoj pat įsigeidė tokios žuvytės.

Vėl suskambo telefonas. Tramperis nesujudėjo, o į Tulpen pusę mestas įkypas žvilgsnis įtikino ir ją, kad atsiliepti neverta. Prieš kelias minutes Tramperis pats buvo pakėlęs ragelį, iš dalies tas skambutis kaltas, kad jį užvaldė troškimas naikinti bejėges žuvis ir jis virto indėnu iš cigarų parduotuvės.

Skambino Ralfas Pakeris. Nors Bogusas su Tulpen buvo ką tik atsigulę, Ralfas norėjo tučtuojau atvažiuoti su Kentu ir kelių tūkstančių dolerių vertės kino aparatūra. Jis pageidavo nufilmuoti, kaip Tulpen ir Bogusas eina miegoti.

— Dieve, Ralfai, — tepratarė Tramperis.

— Ne ne! — sušuko Ralfas. — Trampamai, tik kaip gulatės miegoti. Na, žinai, tokios buitinės scenos — kaip visada, kažką veikiate vonioje, valotės dantis, nusivelkate drabužius, šiek tiek įprasto švelnumo, va toks ir panašus mėšlas...

— Labos nakties, Ralfai.

— Trampamai, neužtruksime nė pusvalandžio!

Tramperis padėjo ragelį ir atsisuko į Tulpen.

— Nesuprantu, — šūktelėjo, — kaip tu apskritai galėjai su juo miegoti.

Nuo šito viskas ir prasidėjo.

— Jis buvo įdomus, — atsakė Tulpen. — Man buvo įdomu tai, ką jis daro.

— Lovoje?

— Tramperi, atsiknisk.

— Na, iš tiesų! — suriko jis. — Aš noriu žinoti! Ar tau patiko su juo miegoti?

— Man kur kas labiau patinka miegoti su tavimi, — tarė ji. — Tuo atžvilgiu Ralfas manęs nedomina.

Tulpen balsas suskambėjo ledine gaida, bet Tramperiui, regis, tai nerūpėjo.

— Tu supratai, kad klydai, — dūrė jis.

— Ne, — atsiliepė ji. — Man tai tiesiog pasidarė nebeįdomu. Tai nebuvo klaida. Tuo metu nieko kito neturėjau...

— Ir tada sutikai mane?

— Su Ralfu lioviausi miegojusi anksčiau negu sutikau tave.

— Kodėl?

Ji apsivertė, dabar gulėjo atgręžusi jam nugarą.

— Mano skylė užsikišo, — burbtelėjo akvariumų sienai.

Tramperis nieko nepasakė ir vėl pasinėrė į savo transą.

— Klausyk, — po kelių minučių prabilo Tulpen, — kas atsitiko? Tuo atžvilgiu Ralfui tiesiog nieko ypatingo nejaučiau. Bet jis man patiko; ir iki šiol patinka. Tik visiškai kitaip...

— Ar kartais pasvarstai, kad galėtum vėl su juo permiegoti?

— Ne.

— Na, o jis galvoja, kaip čia su tavimi vėl permiegojus.

— Iš kur žinai?

— Susidomėjai?

Ji patyliukais keiktelėjo ir nusisuko. Tramperis pajuto virstąs akmeniu.

— Tramperi! — pasakė ji po valandėlės; jis jau ilgokai sėdėjo nejudėdamas. — Tramperi, kodėl tu nemėgsti Ralfo? Ar dėl to filmo?

Bet tikroji priežastis buvo ne filmas. Juk pagaliau jis galėjo tiesiog atsisakyti; galėjo pareikšti, kad filmas per giliai kabina. Tačiau nieko tas filmas nekabino, ir Tramperis turėjo pripažinti, kad jis jam rūpi. Tik ne kaip gydymo metodas; Bogusas žinojo esąs prastas aktorius, bet jam patiko matyti save ekrane.

— Na, negalėčiau sakyti, kad visai jo nemėgstu, — atsakė jis.

Tulpen atsisuko į jo pusę, palietė sumedėjusią šlaunį ir kažką pasakė, bet jis neišgirdo. Paskui... galvojo, kaip išgalabyti žuvis, o suskambus telefonui būtų nudėjęs tą, kuris paims ragelį.

Taip ilgai išsėdėjus tiesiai jam įskaudo nugarą; Tulpen kurį laiką jo nekliudė, tada pamėgino iš naujo.