Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

(Kita nuotrauka: keistas vaikinas su originalia skrybėle sėdi sename penkiasdešimt ketvirtųjų „Corn Vitveryje” ir šypsosi kamerai pro nuleistų langų.)

BIGI (balsas už kadro): Taip, tai tikrai jis. Tai Merilas Overturfas. ANKSTESNIS KADRAS

(Stalas po skėčiu prieplaukoje. Sinchroniškas garsas. Bigi kalba į kamerų.)

BIGI: Merilas Overturfas buvo pamišęs, visiškas beprotis.

ANKSTESNIS KADRAS

(Bogusas studijoje. Sinchroniškas garsas.)

BOGUSAS: Ne! Tikrai ne, jis visai nebuvo pamišęs. Ji niekada nepažino jo taip kaip aš. Jis buvo bene pats sveikiausias žmogus, kokį teko pažinti...

ANKSTESNIS KADRAS

(Montažinėje Ralfas pakelia presų ir peržiūrinėja kitas juostos atkarpas.)

RALFAS (balsas už kadro): Iš jo labai sunku išgauti ką nors konkretesnio. Jis viską ima taip asmeniškai. Kartais visai nesistengia padėti...

(Jis vėl smarkiai trinkteli presu.)

KITAS KADRAS

(Sinchroniškas garsas. Tulpen bute prie uždarų vonios kambario durų statomi akinantys scenos prožektoriai. Viduje pasigirsta nuleidžiamas vanduo. Į kadrą įžengia Kentas, laukiantis pasaloje prie vonios kambario durų su dideliu mikrofonu rankoje. Bogusas atidaro duris, trūkteli aukštyn kelnių užtrauktuką, nustebęs žvelgia į kamerą. Jis supykęs — bloškia Kentą šalin ir niršdamas žiūri į kamerą.)

BOGUSAS (klykia persikreipusiu veidu): Ar tu neatsiknisi, Ralfai!

24 Ar ilgai tempsi su strėle, įsmigusia į papą?

Kai rado Overturfo vardą telefonų knygoje tuo pačiu adresu ir su tuo pačiu telefono numeriu, jam pradžiugo širdis. Bet pamėginęs paskambinti iš „Taši” vestibiulio ragelyje išgirdo keistą dūzgiantį garsą, matyt, kokį signalą. Pasiteiravo ponios Taši, ir ji pasakė, kad tas zirzimas reiškia, jog numeris nebenaudojamas. Tada jis pamatė, kad telefonų knyga — daugiau kaip penkerių metų senumo, joje įrašytas ir jis pats — tuo pačiu adresu ir su tuo pačiu numeriu.

Tramperis nuėjo į Švindgasę 15, antrą butą. Varinė lentelė ant durų skelbė: A. PLOTAS.

Labai primena Merilą, pagalvojo Bogusas. Pabeldęs į duris išgirdo kažką šiūruojant, gal ir urzgiant. Stumtelėjo duris, jos prasidarė, bet tik truputį, kiek leido iš vidaus užkabinta grandinėlė. Tramperiui tikrai pasisekė, kad jos neatsivėrė daugiau, nes iš anos pusės didelis vokiečių aviganis pro plyšį iškišo tik urzgiančio snukio galiuką. Tramperis atšoko neįkąstas, ir moteris — blondinė, plaukuose suktukai, akys piktos, gal išsigandusios, o gal ir viena, ir kita, — paklausė, ką, po velnių, reiškia tas mėginimas įsiveržti į jos butą.

— Merilas Overturfas! — tarė jis jai, gerokai atsitraukęs į laiptų aikštelę, jeigu ji kartais sumanytų išleisti tą vokiečių aviganį.

— Jūs ne Merilas Overturfas, — pasakė ji.

— Žinoma, ne, — sutiko Bogusas, bet moteris jau užtrenkė duris. — Palaukite! — sušuko jai iš paskos. — Tik norėjau sužinoti, kur jis... — bet išgirdo ją kažką tyliai kalbant, tikriausiai telefonu, ir greitai pasišalino.

Vėl išėjęs į Švindgasę jis pažvelgė aukštyn, į tą langą, kur anksčiau buvo garsusis Overturfo šiltadaržis. Merilas jame augino žolę. Dabar ten pro byrančias sniego dulkes ryškėjo tik keli rausvai violetiniai negyvi augalai.

Prie laiptinės durų triratuku atmynė maža mergaitė ir nulipo jų atsidaryti. Bogusas jai padėjo.

— Ar šitame name gyvena Merilas Overturfas? — paklausė jis.

Mergaitė tikriausiai pajuto jo akcentą, o gal jai buvo prisakyta niekada nekalbėti su nepažįstamais žmonėmis, nes ji pažiūrėjo taip, lyg neketintų atsakyti.

— Kaip manai, kur iškeliavo ponas Overturfas? — paklausė jis švelniai, padėdamas įnešti triratuką vidun. Bet mažoji tik spoksojo į jį. — Ponas Overturfas... — ištarė jis lėtai. — Ar atsimeni? Jis turėjo juokingą automobilį, nešiojo juokingas skrybėles...

Mažoji mergaitė, regis, nieko nežinojo. Viršuje sulojo tas didelis šuo.

— Kas nutiko ponui Overturfui? — Bogusas pamėgino dar kartą.

Mergaitė stūmė triratuką tolyn nuo jo.

— Mirė? — paklausė ji.

Tramperis neabejojo, kad ji tik spėlioja. Mergaitė nukūrė prie laiptų, o jis stovėjo pašiurpęs, ir tam jausmui galėjo prilygti tik šiurpas, kuris nusmelkė išgirdus, kaip viršuje atsiveria durys, moteris su plaukų suktukais rėkia ant vaiko, o laiptais čeža tikriausiai žemyn lekiančio didžiojo šuns nagai.

Tramperis pabėgo. Mažoji mergaitė vis tiek nieko nežinojo, tai aišku. Truputį nustebo supratęs, kad to vaiko tėvas, matyt, yra A. Plotas.

Nešdamasis maišelį su gatvėje keptais kaštainiais, Bogusas gūrina į Šv. Mykolo aikštės pusę, atsimena ten stovinčią groteskišką skulptūrą. Į Dzeusą panašus milžiniškas vyras, o gal dievas, kovoja su jūros pabaisomis, gyvatėmis, plėšriais paukščiais, liūtais ir jaunomis nimfetėmis; jie visi tą milžiną traukia žemyn prie pagrindinės fontano čiurkšlės, tykštančios jam ant krūtinės; jis išsižiojęs, lūpos įsitempusios, — gal ištroškęs. Kūrinys perkrautas, sunku pasakyti, ar Dzeusas laimi ar gal tos būtybės griauna jį ant žemės, o gal bando pakelti.

Bogusas prisimena, kaip vieną naktį pasigėręs su Bigi bastėsi po Šv. Mykolo aikštę. Jie buvo ką tik nušvilpę kelis didžiulius baltus morkos ilgumo ridikus iš arklio traukiamo vežimo. Einant pro šitą baisią ir amžiną kovą fontane, Bogusas pakylėjo Bigi, ir ji įkišo ridiką į pražiotą dievo burną. Kad turėtų energijos, pasakė.

Pagalvojęs, kad galėtų pavaišinti kovotoją kaštainiu, Tramperis nustemba išvydęs išjungtą fontaną. O gal čiaupas užšalo — iš jo tįsta storas bukas falas, sustingusi, vašku apvarvėjusi žvakė, o Dzeuso figūros krūtinę užklojęs sniegas. Nors poza ta pati, kažkodėl atrodo, kad kova baigėsi. Jis nebegyvas, galvoja Bogusas, nėra prasmės mirusįjį maitinti kaštainiais. Jam gaila žuvusio dievo, kurį pagaliau įveikė gyvatės ir jūros baidyklės, liūtai ir nimfetės. Tramperis žino: tą milžiną galutinai pribaigė nimfetės.

Bigi nuliūstų išgirdusi tokią naujieną. Tikrai nuliūstų.

Bigi, gal tau bus sunku patikėti, bet... einant medžioti ančių reikia užsimauti sargį. Tai sena medžiotojų gudrybė, taip jie apsisaugo nuo šalčio. Žinai, jie užsimauna sargį, kai rengiasi traukti pašautus paukščius iš ledinio vandens — jei neturi šunų; mes šunų neturėjome. Tas pat principas kaip naro kostiumo...

Arba — Tramperis klaidžioja po Habsburgų rūmų kiemą, po Didvyrių aikštę — tą nevertą dėmesio gumytę, kurią pamiršau nusimauti, turėjau todėl, kad radau naują papildomą darbą Studentų sveikatos tarnybos programoje pirmakursiams. Per lytinio švietimo pratybas buvau demonstracinis modelis. Jaučiausi labai nejaukiai, nedrįsau tau pasakoti. Man nebuvo pasakyta, kad rengiamos tokios pratybos, skirtos kontracepcijai. Žinoma, studentai gerokai nustebo.

Bogusas jaučia įsmeigtas į jį šaltas akmeninių kupidonų akis; jis eina po tais barokiniais angeliukais ir balandžiais, įsitaisiusiais ant didingų pastatų, ir supranta, kad Bigi — ne pienburnė. Ji per daug gerai žino, koks aš nepatikimas.

Jis žiūri, kaip Strassenbahnen svyrinėja važiuodami Burgringu, sankryžose šaižiai tilindžiuoja varpeliai. Vagonuose keleiviai prikvėpuoja garų, langai rasoja, vyrai atrodo lyg paltai ant pakabų su žmonėmis viduje. Jie stumdosi ir siūbuoja sulig kiekvienu tramvajaus trūktelėjimu; jų rankos įsikibusios pro langus nematomų skersinių palubėje, ir Bogusas mato tik iškeltas rankas, kaip vaikų mokykloje, kaip kareivių rikiuotėje.