Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Jausdamasis svetimas, Tramperis gerokai nustebęs mąsto: ką aš čia darau? Jis nejaukiai pėdina nepažįstama Miuncheno gatve, staiga nebesugeba išsiversti vokiškų parduotuvių iškabų ir suprasti aplink šurmuliuojančių balsų, įsivaizduoja visus įmanomus baisumus, šią akimirką galbūt nutikusius Amerikoje. Pašėlęs uraganas, talžantis centrines Amerikos valstijas, stveria ir amžiams išneša iš Ajovos sunkiąją Bigi. Pūga Vermonte palaidoja po sniegu Kolmą. Kutbertas Benetas, savo laboratorijoje sumanęs atsigerti, netyčia susipila į burną didelę taurę ryškalo, eina į septynioliktąjį tualetą ir nuleidžia save į jūrą. O Tramperis, toli nuo šių siaubingų dalykų, ištuština bokalą stipraus alaus Miuncheno geležinkelio stotyje, mat nusprendė į Vieną važiuoti traukiniu. Jis suvokia, kad šioje kelionėje vis laukia akimirkos, kai staiga pasijus pakylėtas, kai pagaliau jį užvaldys sugrįžimo ir nuotykio džiaugsmas.

Jis turės nuvažiuoti iki pat Vienos vis dar nieko nejausdamas, kol nutars, kad nuotykis — tai laikas, o ne vieta.

Jis žingsniavo per Marijahilferštrasę, kol krepšio su magnetofonu ir kitais daiktais svoris bei nepatogumas nukamavo taip, kad sustojo palaukti Strassenbahn.

Išlipo iš tramvajaus prie Esterhazių parko, atsiminė ten netoliese esant didelę sendaikčių parduotuvę; joje nusipirko rašomąją mašinėlę su neįprastais vokiškais ženklais ir umliautų klavišais. Už tokį pirkinį šeimininkas sutiko jo vokiškas markes ir Amerikos dolerius dosniu kursu pakeisti į šilingus.

Dar Tramperis nusipirko kulkšnis siekiančią milinę: antpečiai nuplėšti, nugaroje — maža tvarkinga kulkos palikta skylutė, bet šiaip puikiai išsilaikiusi. Rado ir kitų drabužių, kuriais pasipuošęs atrodė lyg koks pokario šnipas, — apsmukusį paplatintais pečiais kostiumą, keletą gelsvai baltų marškinių ir šešių pėdų ilgio purpurinį šaliką. Tokį galėjai pasirišti įvairiausiais būdais, jis leido atsisakyti kaklaryšio. Taip pat nusipirko lagaminą, kurio viduje buvo daugiau dirželių, sagtelių ir virvelių negu vietos daiktams. Tačiau jis derėjo su apdarais. Tramperis dabar priminė keliaujantį šnipą, nuo pat 1950-ųjų neišlipantį iš „Rytų ekspreso“, kursuojančio tarp Stambulo ir Vienos. Galų gale jis dar įsigijo skrybėlę kaip Orsono Velso „Trečiame žmoguje“. Net užsiminė apie tą filmą parduotuvės šeimininkui, tas atsakė, matyt, šį filmą bus pražiopsojęs.

Savo krepšį Bogusas pardavė už kokius du dolerius ir magnetofoną, atsarginius marškinius, naują rašomąją mašinėlę sudėjęs į šnipo lagaminą nusitempė per Esterhazių parką, dar įsmukęs į tankius krūmus pasisioti. Šlamėjimas brūzgyne sukėlė nerimo praeinančiai porai. Moteriškė pažvelgė susijaudinusi: gal ten prievartaujama mergina ar kas nors dar blogiau! Vyras nusišaipė: porelė nerado geresnės vietos. Tramperis išniro iš krūmų vienas ir labai oriai, vilkdamas lagaminą, į kurį galėjo būti įgrūstas sukapotas kūnas. O gal jis parašiutininkas, ką tik nusimetęs uniformą, išardytą bombą saugiai paslėpęs lagamine ir dabar lyg niekur nieko žingsniuojantis į Austrijos parlamentą?

Pora nuskubėjo kuo toliau nuo jo keisto apdaro, bet Bogusas Tramperis jautėsi puikiai. Jautėsi esąs tinkamai apsitaisęs Overturfo medžioklei po Vieną.

Vėl sulaukė Strassenbahn, tas jį Opernringu nuvežė į senamiestį. Iš tramvajaus išlipo prie Kerntnerštrasės, svarbiausios gatvės Vienos naktiniame gyvenime, spalvingiausio jo centro. Jeigu būčiau Merilas Overturfas, jei tebebūčiau Vienoje, kur gruodžio mėnesį eičiau šeštadienio vakarą?

Tramperis greitai ir išdidžiai žingsniuoja mažomis Nojermarkto gatvelėmis ieškodamas „Havelkos”, senos bolševikų Kaffeehaus, kurią vis dar mėgsta visokie intelektualai, studentai ir operos kasininkai. Kavinė sutinka jį taip pat šaltai kaip kadaise — tie patys liesi ilgaplaukiai vyrai, tos pačios juslingos stambių kaulų merginos.

Linktelėjęs tariamam pranašui, sėdinčiam prie stalelio palei duris, Bogusas pagalvoja: prieš daug metų buvo čia vienas panašus į tave, visas juodai apsirengęs, bet jo barzda buvo raudona. Manau, Overturfas buvo su juo pažįstamas...

Tramperis klausia to žmogaus:

— Merilas Overturfas?

Vyriškio barzda, rodos, sustingsta; akys bėgioja, tarytum protas mėgintų prisiminti visus kada nors išmoktus įstatymus.

— Ar pažįstate Merilą Overturfą? — klausia Bogusas merginos, sėdinčios arčiausiai sustingusios barzdos.

Tačiau ji gūžteli pečiais lyg sakytų, kad jei kada ir pažino, vargu ar dabar tai svarbu.

Kita mergina prie tolimesnio stalelio atsiliepia:

— Ja, man atrodo, jis filmuojasi...

Merilas filmuojasi?

— Filmuojasi... — sutrinka Bogusas. — Ar čia ? Filmuojasi čia?

— Ar matote veikiančią kamerą? — klausia barzdotasis, ir sulig žodžiu kamera tarp jų praeinantis padavėjas susigūžia.

— Ne, turiu galvoje — Vienoje, — taria Tramperis.

— Nežinau, — sako mergina. — Tik tiek ir girdėjau, kad filmuojasi.

— Jis važinėdavo senu „Corn Vitveriu”, — praneša Tramperis, į nieką konkrečiai nesikreipdamas, ieškodamas kokių aiškesnių ženklų.

— Ja? „Corn Vitveris”! — sako vyras su akiniais storais stiklais. — Penkiasdešimt trečiųjų? Ar penkiasdešimt ketvirtųjų?

— Ja? Penkiasdešimt ketvirtųjų! — surinka Bogusas atsigręždamas į tą vyrą. — Automobilis turėjo senovišką pavarų dėžę, svirtis vis išsinerdavo; grindyse buvo skylių — galėjai matyti, kaip bėga kelias. Apdaila susilanksčiusi...

Tramperis nutyla pastebėjęs, kad keletas „Havelkos” lankytojų susidomėję žiūri, kaip jis karščiuojasi.

— Tai kur jis dabar? — klausia vyro, išmanančio apie „Corn Vitverius“.

— Atsimenu tą mašiną, tik tiek ir norėjau pasakyti, — sako tasai.

— Bet jūs esate jį mačiusi... — Bogusas vėl atsisuka į merginą.

— Ja, bet jau senokai, — sako ji, o su ja sėdintis vaikinas pažvelgia į Bogusą suirzęs.

— Kiek laiko nuo tada praėjo? — klausinėja Bogusas.

— Klausykite, — nekantriai atšauna mergina, — daugiau nieko apie jį nežinau. Tik prisimenu jį, ir tiek... — Jos intonacija tokia, kad sėdintieji aplink prityla.

Tramperis žiūri į ją nusivylęs; tikriausiai susvyruoja, o gal šiaip užverčia akis aukštyn, nes aukštakrūtė mergina su didžiule plaukų kupeta ir neono žalumo vokų šešėliais pagauna jį už rankos ir timpteli žemyn prie savo stalelio.

Ji klausia:

— Turite sunkumų?

Jis mėgina ištrūkti, bet ji įkalbinėja dar švelniau:

— Ne, rimtai, kokios bėdos?

Nesulaukusi atsakymo mergina bando jį kalbinti angliškai, nors Tramperis visą laiką kalbėjo vokiškai.

— Turite problemų, ar ne?

Ji taip išvingiuoja žodį „problemų“, kad Bogusas regi jį plūduriuojantį, lyg būtų užrašytas — pprrrobblemų.

— Jums reikia pagalbos? — klausia mergina vėl vokiškai.

Netoliese nervingai mindžikuoja padavėjas. Tramperis prisimena, kad „Havelkos” padavėjus pprrrobblemos visada gąsdindavo.

— Sergi? — klausia padavėjas.

Ima Tramperį už parankės, merginos laikoma jo ranka įsitempia ir neišlaiko prikrauto lagamino. Šis krinta, pasigirsta netikėtai garsus dunkst, ir padavėjas žengia atatupstas laukdamas sprogimo. Aplinkiniai stebi lagaminą, lyg jis būtų vogtas ar mirtinai pavojingas, o gal ir viena, ir kita.

— Pakalbėk su manimi, — sako neono žalumo mergina. — Gali papasakoti man viską, — pareiškia. — Tai nieko baisaus.