Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Jis iškėblino į koridorių, vis dar apsijuosęs rankšluosčiu. Lipant laiptais rankšluostis pasikėlė net virš bambos, jį pagavo apačioje užsidarančių durų sukeltas skersvėjis. Tramperis pažino moters ranką ant laiptų turėklo, čiuožiančią aukštyn prie antro aukšto aikštelės. Jis šūktelėjo, į laiptinės šulinį kyštelėjo galva — ji pažvelgė tiesiai po jo sijonu, kikendama lyg nepatyrusi mergaitė.

Jis riktelėjo:

— Nein!

Tačiau ji tebelipo, ir jis suriko:

— Halt!

Jos veidas vėl sušmėžavo laiptinės šulinyje, ir Tramperis suspaudė rankšluostį keliais.

— Atsiprašau, — pasakė jai. — Neketinau kviesti jūsų į viršų.

Jos burnos kamputis kryptelėjo žemyn, ir staiga apie akis lyg paukščio letenėlės pasklido raukšlių tinklelis; dabar ji atrodė įžengusi į ketvirtą, gal net penktą dešimtį. Ir vis lipo aukštyn.

Tramperis sustingęs laukė, ji sustojo vienu laipteliu žemiau, dailiai įraudusi, tankiai alsuodama, skleisdama kvepalų aromatą; jos drabužiai vis dar atsidavė lauko šalčiu.

— Žinau, — tarė ji, — tik norėjote paklausti laiko ?

— Ne, — užginčijo Tramperis, — atpažinau jus. Tik pabeldžiau į langą norėdamas pasakyti „Labas!”

— Labas, — atsiliepė ji.

Dabar tyčia alsavo smarkiau, atsirėmusi į turėklą, sendama čia pat jo akyse, vien kad pasijusčiau visai bjauriai.

— Man labai gaila, — pasakė Bogusas. — Neturiu ko jums duoti.

Ji pažiūrėjo į jo rankšluostį ir pirštais palietė sau lūpų kampučius. Ji iš tiesų buvo graži. Pirmajame rajone tokių dažnai pasitaiko. Mažiau kekšiškų, elegantiškesnių, ne tokių juokingų. Ši vilkėjo dailų paltą; plaukai sutvarkyti ir švarūs; atrodė turinti skonį.

— Tikrai, būčiau norėjęs... — tarė Bogusas.

Ji vėl negailestingai pažvelgė į jo rankšluostį ir pasakė apsimestinai švelniai, lyg motina:

— Apsirenkite. Negi norite peršalti?

Tada išėjo. Jis nusekė akimis, kaip jos daili ranka per visus tris aukštus slysta turėklu, paskui nupėdino atgal prie rašomosios mašinėlės; jau ketino lyriškai sutaukšėti klavišais, užrašyti kokią savigailos kupiną laisvą mintį, kai jį išblaškė dar viena apačioje sušniokštusi bidė ir ponia Taši, krebždanti prie jo durų.

— Prašom daugiau nespausdinti, — pasakė ji. — Žmonės mėgina užmigti.

Žmonės mėgina pasibirbinti — tai ji norėjo pasakyti. Spausdinimas trikdo jų ritmą ar sąžinę. Jis nebelietė juokingų svetimkalbių klavišų; tegu jie per naktį brandina savo lyriką. Pažvelgęs žemyn į Špygelgasę, pastebėjo savo dukart suklaidintą kekšę, įsikibusią į parankę kitai prostitutei; jos traukė kavos. Jis pagalvojo, kaip joms atsiliepia metai, štai jaunos ir žėrinčios jos vaikšto po Kerntnerštrasę ir Grabeną, paskui metams slenkant keliasi toliau, iš vieno rajono į kitą, už Praterio pramogų parko, palei purviną Dunojų, fabrikų darbininkai ir techninių aukštųjų mokyklų studentai jas maigo už pusę ankstesnės kainos. Tačiau tai bent jau teisinga, kaip ir visa kita realiame pasaulyje, gal net teisingiau, nes rajonas, kuriame galų gale atsiduri, ne visuomet reiškia iš anksto numatytą nuopuolį, o tikrovėje ne visada įmanoma pasirinkti žėrinčią pradžią.

Bogusas stebėjo pro langą žiedais apsimausčiusią moterį su mova — ir vėl išpuoselėtoji ranka gyvai dalyvavo pokalbyje su kita kekše: ištrūko į šaltį ir kažką nubraukė kitai moteriai nuo skruosto. Suodžių trupinį? Leduku virtusią ašarą? Kokį nešvarumą, paliktą jos paskutinio draugo burnos?

Tramperis su pavydu žvelgė į tą nerūpestingą, tikrą švelnumą.

Jis atsigulė ir sustingęs laukė, kol bent kiek sušils patalas. Išgirdo šniokščiant bidė ir nusprendė, kad nepavyks užmigti su šia vienatvės muzika. Nuogas nulingavo per kambarį, nuo palangės stvėrė magnetofoną ir nėrė atgal į lovą. Pagraibęs juostų dėžėje susirado 110-220 įtampos keitiklį, angon įspraudė ausinių kištuką, pačias ausines priglaudė prie krūtinės, kad sušiltų.

— Ateik, Bigi, — sušnibždėjo jis.

REWIND.

PLAY...

23 Asmeniški dalykai

(Užtemdytas kadras, palengva ryškėja vaizdas: vidurinis planas, lauke, Pilsberių valčių namelis ir nuožulnus takas, vedantis prie vandenyno. Kutbertas Benetas velka žemyn seną irklinę valtį, tokiomis plaukiodavo banginių medžiotojai. Jam padeda Kolmas. Jie gyvai šnekasi — tikriausiai Kutas pasakoja apie dumblius, laminarijas, polipus ir vėžiagyvius, kuriais aplipęs valties dugnas, bet sinchroniško garso nėra. Už kadro skamba Ralfo Pakerio ir Kuto balsai.)

RALFAS: Pasakysiu kitaip: dabar gyveni su jo žmona ir vaiku. Ar tai paveikė jūsų draugystę?

KUTAS: Manau, jam turėtų būti sunku — bet dėl jausmų jai, tik tiek. Dabar jam nelengva būti šalia jos ir berniuko. Tai visiškai nesusiję su manimi; esu tikras, kad jis mane iki šiol myli.

KITAS KADRAS

(Pakerio studijoje Bogusas kalba į kamerą. Garsas sinchroniškas.)

BOGUSAS: Ji gyvena su žmogumi, už kurį geresnio negalėčiau net įsivaizduoti. Kutas yra nuostabi asmenybė...

KITAS KADRAS

(Vėl valčių namelis su Kutu ir Kolmu, balsai už kadro.)

KUTAS: Žinau, labai jį mėgstu...

RALFAS: Kodėl iširo santuoka?

KUTAS: Na, žinai, šito turėtum paklausti jos.

RALFAS: Man atrodo, kad turi ir savo nuomonę...

KUTAS: Klausk jos. Arba jo...

ANKSTESNIS KADRAS

(Studijoje Bogusas kalba į kamerą. Garsas sinchroniškas.) BOGUSAS: Po galais — paklausk jos!

KITAS KADRAS

(Prieplauka Meine. Bigi skaito Kolmui pasakų knygą. Be sinchroniško garso. Už kadro skamba Bigi ir Ralfo balsai.)

BIGI: O jo klausei?

RALFAS: Jis liepė klausti tavęs.

BIGI: Na, nesu tikra, kad žinau. O net jei ir žinočiau, tai nieko nepakeis. Tai kas iš to?

RALFAS: Kuris kurį paliko?

BIGI: Koks skirtumas?

RALFAS: Šūdas, Bigi...

BIGI: Jis mane paliko.

ANKSTESNIS KADRAS (Bogusas studijoje.)

BOGUSAS: Na, ji pasakė, kad išeičiau. Ne, iš tiesų ji sakė... KITAS KADRAS

(Bigi su Kolmu ir Kutu sėdi prie stalo lauke po dideliu skėčiu Pil sberių prieplaukoje. Scena aiškiai surepetuota, formali, visi trys nepasitikėdami žvelgia į kamerą. Garsas sinchroniškas; Ralfas (už kadro) ima interviu.)

BIGI: Nežinojau, kad jis ketina gyventi atskirai, tai yra — taip ilgai...

KUTAS: Ji net nenutuokė, kur jis yra.

BIGI (įsmeigusi akis į kamerą, piktai kalba Ralfui): Tu žinojai daugiau už visus, šunsnuki. Žinojai, kur jis išsiruošė, net padėjai jam! Nemanyk, kad neprisimenu...

KITAS KADRAS

(Ralfas Pokeris savo studijos montažinėje, montuoja filmo atkarpas. Aplinkui ant strypų jam virš galvos kabo kiti fragmentai. Be sinchroniško garso.)

RALFAS (balsas už kadro): Tai tiesa... Taip, žinojau, kur jis išsirengė, ir padėjau išvažiuoti. Bet jis norėjo išvažiuoti!

(Jis piktai spusteli žemyn sunkų įrenginio presą.)

KITAS KADRAS

(Pirmoji iš kelių nuotraukų sekos. Bogusas su Bigi Alpių kaimelyje, atsirėmę į keistą seną automobilį, šypsosi fotografui. Bigi aptemptais slidininkės drabužiais atrodo seksualiai.)

RALFAS (balsas už kadro): Jis vėl iškeliavo į Europą, štai kur jis atsidūrė. Gal jį kamavo nostalgija...

(Kita nuotrauka: Bigi ir Bogusas maivosi didelėje sujauktoje lovoje, užsitraukę antklodę iki pat smakro.)

RALFAS (balsas už kadro): Jis niekada taip ir nepaaiškino, ko vyksta į Europą, bet minėjo draugą, kurį ten turėjo... kažkokį Merilą Overturfą.