Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Kitą rytą Tramperiui į Ralfo butą paskambino iš Lufthansa. Jo užsakytas skrydis į Vieną buvo pakeistas, jam rezervuotas bilietas į lėktuvą iš Čikagos per Niujorką į Frankfurtą. Dėl neaiškių priežasčių tai turėjo kainuoti mažiau, net jei iš Frankfurto į Vieną jis skristų verslo klase. Juo labiau, jeigu Frankfurte nutversiu pakeleivingą mašiną, pagalvojo Tramperis.

— Į Frankfurtą? — nustebo Ralfas Pakeris. — Dieve, ko į tą Frankfurtą?

Jis išdėstė Ralfui savo vadinamąjį planą.

Ketvirtą po pietų Ralfas skambina Bigi ir praneša, kad Bogusas „prisilakė pas Benį ir tuoj įsivels į klaikias muštynes“. Bigi padeda ragelį.

Ralfas skambina dar kartą. Jis prašo, kad Bigi su Kolmu tučtuojau atvažiuotų automobiliu, tada jie galės Bogusą saugiai sugrūsti į bagažinę.

Kai Bigi vėl padeda ragelį, Ralfas įkalba tris ramius Benio klientus, kad skambinant dar kartą jie sukeltų kuo daugiau šurmulio. Telefonas skamba vos ne penkias minutes, niekas neatsiliepia, tuo tarpu Bogusas, jau beveik netekęs vilties, tupi susirietęs už krūmo gerai prižiūrimoje pono Fičo pievelėje. Galų gale pamato, kaip Bigi ir Kolmas išeina.

Ralfas pasitinka Bigi prie Benio durų ir ima pasakoti baisias istorijas apie kraują, alų, dantis, greitąją pagalbą ir policininkus; pagaliau Bigi ima įtarti apgavystę ir nepaisydama Ralfo žengia į barą. Ten randa girtą merginą, ji visiškai viena ir žaidžia kinišką biliardą; dar užkaboryje prie durų linksmai kalbasi du vyrai. Bigi klausia Benio, ar čia nebuvo muštynių.

— Taip, buvo, gal prieš porą mėnesių... — pradeda Benis.

Išpuolusi laukan Bigi pamato, kad Ralfas Pakeris kažkur nuvarė jos automobilį ir dabar žingsniuoja šaligatviu su Kolmu. Pakeris nė už ką nesako, kur paliko mašiną, kol ji pagrasina iškviesianti policiją.

Kai ji grįžta namo, Bogusas ten jau buvęs ir dingęs.

Jis pasiėmė magnetofoną ir visas juostas, savo pasą, paliko rašomąją mašinėlę, bet susirinko visą disertacijos medžiagą —” Akthelto ir Gunelės” vertimą. Vienas Dievas žino kam.

Ištuštino šaldytuvą — visą maistą sunešė į rūsį Pelei Drąsuolei. Spąstus sulaužė.

Ant Kolmo pagalvės paliko amišų fermerių pagamintą žaislinę antį su tikromis plunksnomis. Ji kainavo 15,95 dolerio, daugiau, negu Tramperis kada buvo mokėjęs už žaislą.

Ant Bigi pagalvės padėjo naują čekių knygelę su 1612,47 dolerio likučiu ir didelę prancūzišką krūtinę pakeliančią rausvai violetinės spalvos liemenėlę. Beje, kaip tik reikiamo dydžio. Į vieną iš kaušelių įkišo suglamžytą raštelį: „Bigi, nieko geresnio tikrai nesu patyręs.”

Tai viskas, ką Bigi randa po jo apsilankymo namuose. Apie kitus jo darbus ji nieko nežino. Jeigu ponas Fičas būtų landesnis, tai papasakotų Bigi regėjęs, kaip Bogusas naršo po šiukšlių konteinerius prie jo namo ir gelbsti užmirštąją antį, tuo metu jau gerokai pašvinkusią. Fičas nė kiek nesistebėjo, kai Tramperis suvyniojo antį į plastikinį maišą. Niekada Fičas nepasakos ir kaip Tramperis ieškojo tvirtos dėžės; į tą dėžę buvo sugrūstas maišas su antimi, pridėtas ir raštelis: „Brangus pone, prašom grąžos.”

Tas paketas buvo paštu išsiųstas Boguso tėvui.

Pasislėpęs už Fičo krūmo, Bogusas pasekė, kaip Bigi įniršusi grįžo namo, ir dar pastoviniavo, kad būtų tikras, jog ji neiššoko pro kokį langą. Ponas Fičas su ponia Fič, atsistoję už savo permatomų užuolaidų, stebėjo už krūmo lindintį Bogusą, bet Fičui užteko sveiko proto suprasti, kad tai subtilus reikalas, ir jis neišlindo į prieangį su kokiomis nevykusiomis pastabomis. Kartą atsigręžęs Bogusas pastebėjo, kad toji senukų pora žiūri į jį. Pamojavo jiems; atsakydami jie irgi pamojo. Gerasis senis Fičas: metų metais krapštėsi statistikos biure, o dabar niekam nekliudo. Išskyrus savo pievelę, tas žmogus žino, kaip nesikišti kur nereikia.

Vėliau Bogusas nuėjo į biblioteką pamąstyti savo retai lankomame užkaboryje, nelabai tikėdamasis rasti ką nors verta imti su savimi. Taip ir atsitiko. Jo kaimynas iš gretimo užkaborio, M. E. Zanteris, aptiko jį „kažką kraigliojantį ant šiaip jau tuščio lapo”, taip vėliau ir pranešė. Gerai tai įsiminė, nes Tramperiui išėjus iš bibliotekos buvo įslinkęs į jo kampą paskaityti, ką tas rašinėja. Tačiau iš tikrųjų Bogusas slėpėsi užkaborių eilės gale. Nieko ypatinga Zanteris nepamatė — vos pradėtą eilėraštį apie Harį Pecą, negrabiai nupieštą nešvankų vaizdelį ir užrašą didelėmis spausdintinėmis raidėmis, ryškiu žymekliu plačiai brūkštelėtą ant sugeriamojo popieriaus: SVEIKAS, ZANTERI! AR JAU NEBETURI KO SKAITYTI?

— Pastebėjau vieną dalyką, — kalbėjo daktaras Volframas Holsteris, Tramperio disertacijos vadovas, — kad kvailas elgesys kartais būna labai gerai apskaičiuotas.

Tačiau šitai jis pasakė kur kas vėliau; o tuo metu buvo kaip reikiant sutrikęs.

Tramperis paskambino daktarui Holsteriui ir ėmė maldauti nuvežti jį į artimiausią oro uostą Ajovoje, iš kurio greičiausiai pasiekiama Čikaga. Labiausiai tiko Sider Rapidas maždaug keturiasdešimt penkios minutės nuo Ajova Sičio. Bet daktaras Volframas Holsteris neturėjo įpročio palaikyti labai artimus ryšius su savo studentais.

— Ar atsitiko kas nors ypatinga? — pasiteiravo jis.

— Šeimoje mirtis, — pasakė jam Tramperis.

Jau visai prie pat oro uosto, Tramperiui taip ir neištarus nė žodžio, Holsteris paklausė:

— Mirė tėvas?

— Ką?

— Tavo tėvas? — pakartojo Holsteris. — Sakei, mirtis šeimoje...

— Ne, aš pats, — atsakė Tramperis. — Aš miriau šeimai...

Holsteris važiavo toliau mandagiai tylėdamas.

— Kur vyksti? — paklausė po valandėlės.

— Verčiau pražūsiu toli nuo namų, — tarė Tramperis.

Holsteris atsiminė tuos žodžius — tai eilutė iš Tramperio verčiamo „Akthelto ir Gunelės“. Ploko mūšyje Aktheltą pasiekia žinia, kad jo žmona Gunelė ir sūnus Akselrulfas namuose žiauriai išniekinti ir sukapoti į gabalus. Akthelto tėvas Takas siūlo atidėti planuojamą įsiveržimą į Finų šalį. „Verčiau pražūsiu toli nuo namų”, — sako tėvui Aktheltas.

Tad daktaras Holsteris įtarė, kad Tramperis elgiasi kiek sentimentaliai ir teatrališkai.

Bet kur kas įdomiau tai, ko Holsteris nė neįtarė. Visas tas epizodas — mūšio laukas Ploke, žinia apie Gunelės ir Akselrulfo išniekinimą ir sukapojimą, Akthelto žodžiai — vieni niekai. Tramperis nebepajėgė sekti siužeto, jam reikėjo parodyti Holsteriui daugiau darbo rezultatų, tad jis viską prasimanė. Vėliau sugalvojo būdą atgaivinti Akselrulfą ir Gunelę: kažkas supainiojęs vardus ir perdavęs melagingą pranešimą.

Tad iš tikrųjų Tramperio eilutė buvo, šiaip ar taip, originali.

— Verčiau pražūsiu toli nuo namų.

Holsterio atsakymas tikriausiai Tramperį šiek tiek išjudino.

— Linkiu smagiai praleisti laiką, — pasakė jam daktaras Volframas Holsteris.

Iš Čikagos Lufthansa reisu į Frankfurtą skrido mažiau negu pusė salono keleivių. Niujorke įlipo daugiau žmonių, bet vis tiek lėktuvas buvo apytuštis. Nors vietų netrūko, stiuardesė atsisėdo šalia Tramperio. Tikriausiai jai atrodo, kad tuojau apsivemsiu, pagalvojo jis ir tuoj pat pajuto pykinimą.

Stiuardesė angliškai kalbėjo prastokai, bet Tramperis dar nenorėjo prabilti vokiškai. Netrukus vokiškai kalbės nuolat.

— Ar tei juzu pyrmas zkridis? — juslingu gomuriniu balsu paklausė stiuardesė; dauguma žmonių nesuvokia, kokia puiki yra vokiečių kalba, pamanė Tramperis.