Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Gerai, — tarė Tulpen, — išsirink, kuri tau labiausiai patinka, ir kai važiuosi namo, galėsi ją pasiimti. Turiu nedidelį indą, kuriame žuvytė gali keliauti.

— Tikrai?

— Žinoma, — patvirtino Tulpen. — Jos valgo ypatingą maistą, ir jo tau duosiu; grįžęs namo turėsi įtaisyti jai akvariumą su tokia maža žarnele, kuri į vandenį prileidžia oro...

Tulpen rodė jam įrenginį ant vieno iš akvariumų, bet jis ją nutraukė.

— Kutas gali tokį padaryti, — pareiškė Kolmas. — Jis padarė tokį mano vėžliui.

— Tai gerai, — sutiko Tulpen; ji pastebėjo, kaip Tramperis išsmuko į tualetą. — Tada su vėžliu turėsi ir žuvytę.

— Taip, — pritarė Kolmas, smagiai linkčiodamas ir šypsodamasis jai. — Bet ne tame pačiame vandenyje, taip? Žuvytei reikia gėlo vandens, o ne sūraus, taip?

Jis buvo labai rūpestingas mažas berniukas.

— Taip, — pasakė jam Tulpen.

Ji klausėsi, kaip Bogusas leidžia vandenį tualete.

Jie aplankė Bronkso zoologijos sodą: Kolmas su Bogusu, Tulpen, Ralfas Pakeris ir Kentas, ir dar kokių dviejų tūkstančių dolerių vertės kino aparatūra. Pakeris nufilmavo Bogusą ir Kolmą važiuojančius metro iš Bronkso tuo šlykščių ilgu ruožu, kuriuo traukinys rieda virš žemės.

Kolmas žiūrėjo į skalbinius, plevėsuojančius suodinuose butuose palei bėgius.

— Vaje, ar tie drabužiai neišsipurvina? — nustebo jis.

— Taigi, — atsakė Bogusas.

Jis norėjo Ralfą Pakerį, Kentą ir visą dviejų tūkstančių dolerių aparatūrą nuleisti nuo metro bėgių, geriausia traukiniui važiuojant dideliu greičiu. O Tulpen buvo labai maloni, ir Kolmui ji aiškiai patiko. Žinoma, ji labai stengėsi, tačiau ir to, kokia buvo iš prigimties, su kaupu pakako, kad Kolmas jos nesivaržytų.

Užtat Ralfas Kolmui niekada nepatiko. Dar tada, kai buvo visai mažas ir Ralfas ateidavo į jų namus Ajovoje, Kolmas jo nemėgo. Kamerai dirbant Kolmas įsispoksodavo į objektyvą, tada Ralfas sustodavo, nuleisdavo kamerą ir pats imdavo spoksoti. Kolmas apsimesdavo, kad jam nuobodu, ir nusisukdavo.

— Kolmai... — sušnibždėjo Bogusas. — Kaip manai, Ralfas gyventų gėlame ar jūros vandenyje?

Kolmas sukikeno, paskui pašnibždėjo Tulpen Boguso žodžius. Ji nusišypsojo ir kažką pasakė Kolmui, o jis tai perdavė Bogusui. Kamera vėl zyzė.

— Aliejuje, — sušnibždėjo Kolmas.

— Ką? — nesuprato Bogusas.

— Aliejuje! — pakartojo Kolmas. — Ralfas gyventų aliejuje.

— Taip! — tarė Tramperis, metęs dėkingą žvilgsnį į Tulpen.

— Taip! — šūktelėjo Kolmas.

Jausdamas, kad kamera vėl dirba ir nutaikyta į jį, žvilgsniu susirėmė su Ralfu Pakeriu.

— Vaikas vis žiūri į kamerą, — pasakė Ralfui Kentas.

Ralfas pabrėžtinai kantriai pasilenkė ir nusišypsojo Kolmui.

— Ei, Kolmai, — tarė jis švelniai. — Nežiūrėk į kamerą, gerai?

Kolmas pakėlė akis į tėvą laukdamas patarimo, paklusti Ralfui ar ne.

— Aliejuje, — sušnibždėjo Bogusas.

— Aliejuje, — lyg priedainį pakartojo Tulpen. Tada nusikvatojo, ir Kolmas taip pat pratrūko juoktis.

— Aliejuje, — giedojo Kolmas.

Kentą visa tai kaip visada suglumino, o Ralfas Pakeris, puikiai mokantis pastebėti smulkmenas, nuleido kamerą.

Po zoologijos sodo — nėščių patelių, nusišėrusių kailių, mažos saugomos karalystės, nuo Afrikos tapyrų iki pumos, — ir po dievai žino kiek pėdų kino juostos, skirtos ne gyvūnams, o pagrindiniam veikėjui, Tulpen, Bogusas ir Kolmas atsikratė ir Ralfo, ir Kento, ir dviejų tūkstančių dolerių vertės kino aparatūros.

Ralfas nesiskirdavo su kamera. Ji kabodavo sunkiame krepšyje ant peties kaip pistoletas dėkle, bet puikiai žinojai, kad tai stambaus kalibro pistoletas, ir negalėjai pamiršti — jis užtaisytas.

Tulpen su Bogusu nuvedė Kolmą į lėlių vaidinimą Grinvič Vilidže. Apie tokius dalykus Tulpen žinojo viską: kada muziejai rodo filmus vaikams, kada ir kur bus šokiai, spektakliai, operos, simfonijos ir lėlių vaidinimai. Žinojo, nes jai tokius dalykus žiūrėti būdavo įdomiau negu tuos, kurie skirti suaugusiesiems: dauguma pastarųjų būdavo siaubingi.

Tulpen visada puikiai pataikydavo. Po lėlių vaidinimo jie nuėjo pavalgyti į tokią vietą, kuri vadinosi „Geltonasis kaubojus”, ten viduje buvo pilna prikabinėta senų vesternų plakatų. Kolmui ten patiko, ir jis kirto kaip arklys. Paskui grįžtant taksi jis užmigo. Bogusas užsispyrė važiuoti taksi nenorėdamas, kad Kolmas pamatytų kokių naktinių metro įvykių. Tramperis su Tulpen ant užpakalinės sėdynės vos nesusipešė, kuris laikys ant kelių Kolmą. Tulpen nusileido, paliko Kolmą Tramperiui, bet laikė uždėjusi ranką ant vaiko kojos.

— Tiesiog negaliu atsigauti, — sušnibždėjo ji Tramperiui. — Na, žinai, juk tu padarei. Jis yra iš dalies tu.

Tramperis atrodė sumišęs, o Tulpen kalbėjo toliau.

— Nemaniau, kad šitaip tave myliu, — tarė ji Bogusui; jai per veidą ritosi ašaros.

— Ir aš tave myliu, — kimiai pasakė jis, bet į ją nepažvelgė.

— Pasigimdykim kūdikį, Tramperi, — tarė ji. — Juk galėtume?

— Aš turiu kūdikį, — rūgščiai atsakė Tramperis ir pasimaivė lyg negalėdamas tverti iš savigailos, kurią išgirdo savo paties balse.

Tulpen irgi negalėjo ištverti. Suspaudė miegančio Kolmo koją.

— Tu savanaudis šunsnukis, — išrėžė ji Bogusui.

— Suprantu, ką nori pasakyti, bet manau, kad tikrai tave myliu, — pasakė jis. — Tiesiog tai taip suknistai rizikinga.

— Na ir žinokis, — tarė Tulpen ir paleido Kolmo koją.

Į Bigi prašymą, kad ji su Tramperiu nesielgtų per daug intymiai, Tulpen pažiūrėjo kur kas rimčiau negu Tramperis. Kolmą paguldė miegoti savo lovoje, prie vėžlių ir žuvyčių. Kartu turėjo miegoti Bogusas — su sąlyga, kad neužsimirš ir naktį ištiesęs ranką negrabinės vaiko. Pati atsigulė ant sofos.

Tramperis klausėsi mielo Kolmo alsavimo. Kokie trapūs miegančių vaikų veidai!

Priešaušrio prieblandoje Kolmas pabudo dejuodamas ir drebėdamas, inkštė norįs gerti, reikalavo, kad žuvys nutiltų, pasakė, kad jį užpuolė vėžlys, ir vėl užmigo, Tulpen dar nespėjus atnešti vandens. Ji negalėjo patikėti, kad dieną berniukas gali būti toks mielas ir ramus, o naktį jį kamuoja siaubai. Tramperis paaiškino, kad tai visiškai natūralu: kai kurie vaikai naktį būna neramūs. Kolmas visada prastai miegodavo, retai pasitaikydavo dvi ramios naktys iš eilės be paslaptingų, niekaip nepaaiškinamų klyksmų.

— Tai suprantama, — burbtelėjo Tramperis, — žinant, su kuo vaikas iki šiol gyveno.

— Man rodos, sakei, kad Bigi gerai su juo elgiasi, — sunerimusi tarė Tulpen. — Tą patį sakei ir apie Kutą. Ar tu kalbi apie Kutą?

— Kalbu apie save, — atsakė Tramperis. — Velniop Kutą, — sumurmėjo, — jis nuostabus žmogus...

Dar Tulpen stebėjosi, kaip staiga vaikai atsibunda iš ryto. Žiūrėdamas pro langą, Kolmas tarškėjo neužsičiaupdamas, planavo, ką veiks, šmižinėjo po Tulpen virtuvę.

— Kas čia jogurte?

— Vaisiai.

— O aš maniau, kad gumulai, — atsakė toliau valgydamas Kolmas.

— Gumulai?

— Kaip košėje, — paaiškino Kolmas.

A-ha, pagalvojo Bogusas, vadinasi, Bigi verda prastą košę. O gal atsakomybė už gumulus tenka talentingajam Kutui?

Tačiau Kolmas jau šnekėjo apie muziejus, svarstydamas, ar yra jų Meine. Taip — laivų, pasakė Tulpen. Čia, Niujorke, yra paveikslų, skulptūrų, gamtos muziejų...

Jie nusivedė Kolmą į tą, kur buvo mašinų. Jis šito norėjo. Prie pagrindinio įėjimo stovėjo milžiniškas įrenginys su gausybe svirčių, krumpliaračių, garo švilpukų ir dundančių stūmoklių, siekiantis trečio aukšto lubas, pločio kaip daržinė.