Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Utukt kvinnas urt moders! „Krust bobas ir močias!” — baubia senasis Takas.

Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad Aktheltas paliko Akselrulfą namie su motina; galų gale pasielgė taip, kaip norėjo Gunelė.

Taigi nors ne visada pritardamas motinystės ir gretų moterų dulkinimo teorijai, Bogusas bent jau turėjo ką paskaityti, kad būtų pasiruošęs Bigi jausmams Kolmo atžvilgiu, o konkrečiau — Bigi jausmams Kolmo ir tos gretų kekšės Tulpen atžvilgiu.

Tramperiui būdavo sunku išvykti iš Niujorko, jo apsilankymai pas Bigi ir Kolmą visus, ypač Bogusą, priversdavo jaustis nejaukiai. Vis dėlto Bigi sutiko, kad Kolmas leistųsi į didelę kelionę, į Niujorką, bet su viena sąlyga.

— Dėl tos merginos, su kuria gyveni, — Kiaulpienė, ar toks jos vardas? — tame bute, kur bus Kolmas, — na, žinai, Bogusai, man rodos, neturėtum būti labai jau artimas su ja, kai Kolmas bus šalia. Juk jis atsimena, kad anksčiau miegodavai su manimi...

— Dėl Dievo, Bigi, — pasakė Tramperis telefono rageliui, — jis atsimena, kad aš miegodavau su tavimi, o kaip tada su Kutu? Kaip tada su juo?

— Šiaip ar taip, neprivalau leisti Kolmo į Niujorką, — pareiškė Bigi. — Suprask, ką turiu galvoje. Žinai, jis gyvena su manimi.

Tramperis šitai žinojo.

Pasirengimas išsunkė visas jėgas. Buvo nerimastingai tikrinami laikrodžiai; vis kartojamas skrydžio numeris; oro linijų bendrovė nenorėjo imti į lėktuvą penkiamečio be palydovų (Bigi teko pameluoti, kad jam jau šešeri), leido skristi su sąlyga, kad garantuojamas jo pasitikimas oro uoste, su sąlyga, kad reisas nebus perpildytas, su sąlyga, kad tai ramus vaikas, nepasiduodantis baimei dvidešimties tūkstančių pėdų aukštyje. O ar jo lėktuve nepykina?

Tramperis nervindamasis stovėjo su Tulpen purvinoje La Gardijos oro uosto apžvalgos aikštelėje. Oras buvo kaip ankstyvą pavasarį — iš tiesų puikus oras, tikriausiai graži diena buvo ir ten, kur skrido Kolmas, dvidešimties tūkstančių pėdų aukštyje virš Manhatano. Bet La Gardijos pastate oras priminė milžinišką bezdalų butelį.

— Vargšas vaikas tikriausiai persigandęs, — tarė Tramperis. — Visiškai vienas lėktuve, vis sukančiame ratus aplink Niujorką. Anksčiau niekada nėra buvęs dideliame mieste. Dieve, jis net ir lėktuve nėra buvęs.

Tačiau Tramperis klydo. Kraustydamiesi iš Ajovos, Bigi su Kolmu skrido lėktuvu, ir Kolmui ta kelionė suteikė daug džiaugsmo.

Bet lėktuvai Tramperiui niekaip neįtiko.

— Tik pažvelk į juos, besisukiojančius ten, aukštai, — pasakė jis Tulpen. — Gal kokių penkiasdešimt tų niekdarių susirinkę ir laukia laisvos vietos nutūpti.

Nors tokius sambūrius galima įsivaizduoti ir kartais net pagrįstai jų tikėtis, tą dieną nieko panašaus nebuvo; Tramperis žiūrėjo į laivyno naikintuvų eskadrilę.

Kolmo lėktuvas nusileido dešimt minučių anksčiau. Laimė, Tulpen tai pastebėjo, Tramperiui tebepliurpiant apie naikintuvus; be to, ji dar nugirdo per garsiakalbį skelbiamą atvykimo vartų numerį.

Tramperis jau gedėjo Kolmo, tartum lėktuvas būtų sudužęs.

— Neturėjau leisti jam skristi, — aimanavo jis. — Reikėjo pasiskolinti automobilį ir pasiimti jį tiesiai nuo namų durų!

Tulpen išsivedė vis tebemurmantį Tramperį iš apžvalgos aikštelės ir pačiu laiku atsidūrė prie išėjimo vartų.

— Niekada sau neatleisiu, — vapėjo jis. — Tai gryniausias savanaudiškumas. Nenorėjau vairuoti visą tą atstumą. Be to, nenorėjau matyti Bigi.

Tulpen žvilgtelėjo pro vartus į keleivius. Tarp jų buvo tik vienas vaikas, už rankos jį vedė stiuardesė. Galva siekė jai juosmenį ir ramiai dairėsi po minią; atrodė, kad stiuardesė laiko jo ranką tik todėl, kai jai to norisi ar reikia; jis tik pakentė ją. Buvo gražus berniukas, dailios odos kaip motina, bet tamsių, šiurkštokų bruožų kaip tėvas. Avėjo stambokus žygio batus, buvo apsivilkęs odinėmis kelnėmis ir dailiu tirolietišku vilnos švarkeliu, po juo — naujais baltais marškiniais. Stiuardesė rankoje nešė jo kuprinę.

— Tramperi! — tarė Tulpen rodydama į berniuką.

Bet Tramperis žiūrėjo į kitą pusę. Tada berniukas pamatė Bogusą, paleido stiuardesės ranką, paprašė savo kuprinės ir parodė tėvą, kuris dabar sukiojosi kaip pamišęs, dairydamasis visur, tik ne ten, kur reikia. Tulpen teko jėga atsukti jį į Kolmo pusę.

— Kolmai! — suriko Bogusas.

Puolęs prie vaiko, pakėlė aukštyn, bet tuojau suprato, kad Kolmas jau šiek tiek paaugęs ir nebemėgsta, kai jį kilnoja, bent jau viešai. Dabar Kolmas labiausiai mėgo spausti ranką.

Tramperis jį nuleido, ir jie paspaudė vienas kitam ranką.

— Oho! — tarė Tramperis kvailai išsišiepęs.

— Man leido skristi su pilotu, — pasakė Kolmas.

— Oho, — atsiliepė lyg aprimęs Bogusas.

Žiūrėjo į austrišką Kolmo kostiumėlį galvodamas apie Bigi, kaip ji stengėsi išpuošti Kolmą kelionei ir aprengė vargšą vaiką kaip lėlę Austrijos kelionių agentūros vitrinoje. Bogusas buvo pamiršęs, kad tą apdarą, taip pat ir kuprinę, Kolmui pirko jis pats.

— Jūs ponas Tramperis? — kreipėsi į jį rūpestinga, pasiryžusi iki galo atlikti pareigą stiuardesė. — Ar tai tavo tėvas? — paklausė Kolmo.

Bogusui užgniaužė kvapą laukiant, ar Kolmas tai pripažins.

— Taigi, — tarė Kolmas.

— Taigi, taigi, taigi, — kartojo Tramperis visą kelią iš terminalo.

Tulpen nešė Kolmo kuprinę ir žiūrėjo į tuodu priblokšta, kad Kolmas paveldėjęs savotišką Boguso eiseną.

Bogusas paklausė Kolmo, ką šis matęs pilotų kabinoje.

— Ten buvo daug elektros, — pranešė jam Kolmas.

Įsėdus į taksi Bogusas burbuliavo apie automobilių skaičių. Ar Kolmas kada matęs jų tiek daug? Ar kada uodęs tokį užterštą orą? Tulpen laikė vaiko kuprinę ant kelių ir kandžiojo lūpą. Vos laikėsi nepravirkusi — Bogusas net nesupažindino jos su Kolmu.

Tas nesmagumas nesiliovė ir Tulpen namuose. Žuvytės ir vėžliai Kolmą sužavėjo. Kuo jos vardu? Kas jas rado? Čia Bogusas prisiminė Tulpen ir dar prisiminė, kad ji taip pat jaudinosi dėl Kolmo kelionės kaip ir jis pats. Jai rūpėjo, ką penkiamečiai valgo, ką jie mėgsta veikti, kokio jie ūgio, kada eina miegoti. Staiga Bogusas suvokė, koks jis jai svarbus, ir pašiurpo. Jis klaikiai troško patikti Kolmui, ir ji beveik taip pat norėjo, kad Kolmas ją pamėgtų.

— Atsiprašau, atsiprašau, — pašnibždėjo jai virtuvėje.

Ji ruošė užkandą vėžliams, kad Kolmas galėtų juos pašerti.

— Gerai gerai, — tarė ji. — Jis gražus vaikas, Tramperi. Juk gražus, ar ne?

— Taip, — sušnibždėjo Bogusas ir grįžo stebėti Kolmo su vėžliais.

— Šitie gyvena gėlame vandenyje, ar ne? — domėjosi Kolmas.

Tramperis nežinojo.

— Taip, — pasakė Tulpen. — Ar vandenyne kada matei vėžlių?

— Turiu vieną, — atsiliepė Kolmas. — Jį pagavo Kutas, va tokį didelį.

Jis išskėtė rankas — per plačiai, pagalvojo Tramperis, jei kalbam apie vėžlį, kurį Kutas galėjo pagauti prie Džordžtauno, bet Kolmui toks perlenkimas atleistinas.

— Turime kiekvieną dieną keisti jam vandenį. Jūros vandenį, tas vanduo sūrus. Jis čia numirtų, — svarstė Kolmas, žiūrėdamas į įmantrų Tulpen akvariumą. — O šitie vėžliai, — jo balsas net suskardėjo iš atradimo džiaugsmo, — jie mano akvariume mirtų, taip?

— Taip, — pasakė Tulpen.

Kolmas pasisuko į žuvis.

— Turėjau kelias mažas žuvytes, bet jos visos mirė. Neturiu jokių žuvų, — jis įdėmiai stebėjo jų ryškias spalvas.