Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Tramperi! Žinai, tu nepakankamai myliesi su manimi. Visiškai nepakankamai.

Jis susimąstė. Pagalvojo apie laukiančią operaciją, apie daktarą Vinjeroną ir vandens metodą.

— Tai dėl pimpalo, — tarė pagaliau. — Man jį sutvarkys, ir vėl būsiu kaip naujas.

Tačiau mylėtis su Tulpen jam labai patikdavo, ir po tų žodžių jis sunerimo. Pagalvojo, kad reikia tučtuojau su ja pasimylėti, bet teko keltis ir eiti šlapintis.

Vonioje jis pažvelgė į veidrodį ir pamatė, kokia baimė atsispindėjo veide, kai teko pažnaibyti galą, kad iš jo imtų tekėti. Ten viskas blogėjo. Vinjeronas ir vėl buvo teisus: kartais net menkos operacijos reikia laukti kelias savaites.

Jam pasirodė labai svarbu tuoj pat pasimylėti su Tulpen, bet iškart — gal todėl, kad žiūrėdamas į veidrodį kažką įžvelgė savo veido išraiškoje, — prisiminė Merilą Overturfą ir šlapinosi taip sunkiai, kad iš akių net ištryško ašaros.

Vonioje jis išbuvo ilgai, galop Tulpen mieguistu balsu šūktelėjo iš kambario:

— Ką tu ten veiki?

— Ak, nieko, Bigi, — atsiliepė jis ir tuojau pat panoro praryti ištartus žodžius.

Grįžęs į lovą rado ją sėdinčią, standžiai apsivyniojusią paklode ir verkiančią. Ji kuo puikiausiai girdėjo, ką jis pasakė.

— Tulpen, — tarė jis dėdamas ranką jai ant pečių.

— Ne, Bigi, — sušnibždėjo ji.

— Tulpen, — pakartojo jis mėgindamas ją pabučiuoti.

Ji atstūmė Tramperį; dabar jau galėjo jį pričiupti.

— Pasakysiu tau vieną dalyką, — tarė. — Senis Ralfas Pakeris niekada manęs nevadino kieno nors kito vardu.

Tramperis pasitraukė ir atsisėdo ant lovos galo.

— Ir žinai, ką aš manau? — riktelėjo ji. — Nesąmonė, kad per mažai myliesi su manimi dėl to savo pimpalo!

Tą akimirką rudoji pūsliažuvė vėl prisiplojo prie stiklo, įsispoksojo į Tramperį ir dar kartą ėmėsi savo įprasto pratimo.

Tulpen sakė tiesą, ir jis tai žinojo. Dar labiau jį žeidė tai, kad tas pokalbis nebuvo naujiena. Viską jis jau buvo patyręs anksčiau — ir ne kartą — su Bigi. Tad sėdėjo lovos kojūgalyje, troško katatonijos ir sulaukė. Kai telefonas suskambo trečią kartą, jam buvo nesvarbu, ar tai Ralfas ar ne. Jei būtų galėjęs pajudėti, būtų atsiliepęs.

Tulpen tikriausiai jautėsi tokia pat vieniša, nes pakėlė ragelį.

— Žinoma, — išgirdo Bogusas ją sakant pavargusiu balsu. — Žinoma, atvažiuokite ir sukite savo suknistą filmą.

Tačiau Tramperis tebesėdėjo sustingęs tarsi akmuo, nerimaudamas dėl artėjančios permainos. Jei nori atsidurti Ralfo filme, turi ištrūkti iš to filmo, kuriame esi dabar, ar ne?

Tada Tulpen padėjo galvą jam ant kelių, atsisukusi veidu. Tas judesys — Tulpen jų turėjo daug — tarsi bylojo: gerai, mūsų kraštovaizdyje bent pasirodė tiltas, nors jį dar reikia pereiti. Galbūt pavyks.

Šitaip jie išbuvo ilgai, tarsi tai būtų toks pat geras būdas pasirengti Ralfo apsilankymui kaip bet kuris kitas.

— Tramperi! — pagaliau sušnibždėjo Tulpen. — Kai tu vis dėlto myliesi su manimi, man iš tiesų labai gera.

— Ir man, — atsakė jis.

26 Gra! Gra!

Jis nenutuokė, ar ilgai sėdėjo be nuovokos, ar jau buvo atsigavęs tuo metu, kai suvokė, kad prieš akis boluojančiame lape, įsuktame į rašomąją mašinėlę, parašyta daugiau negu anksčiau. Perskaitė stebėdamasis, kas tai parašė, įniko tarsi į savo gautą laišką, o gal net į svetimą laišką kažkam kitam. Paskui apatiniame prancūziško lango kamputyje išvydo tamsią, susikūprinusią figūrą; staiga atsitiesęs ir garsiai sudejavęs pats save išgąsdino, nes jo nykštukiškas atspindys lange loštelėjo ir nublanko lyg po mikroskopu padėtas mėginys.

Kaip tik tuo metu, kai suvokė, kad ta aimana — jo paties, dar išgirdo vis stiprėjantį šurmulį apačioje, pensiono vestibiulyje, o gal net arčiau, antrame aukšte. Neprisimindamas kur esąs jis atlapojo duris ir kažką isteriškai nerišlaus riktelėjo veidams, stebeilijantiems pro duris abipus koridoriaus. Persigandę ne mažiau už jį, trys veidai kažką subliuvo atgal, o Tramperis pamėgino suprasti, kas per triukšmas lyg ugnis veržiasi iš antro aukšto.

Kuri čia juosta? Kada buvau patekęs į bepročių namus?

Jis atsargiai prisėlino prie laiptinės turėklų; visame koridoriuje niekas nedrįso žengti per kambario slenkstį — gal iš baimės, kad jis vėl ims rėkti.

Per laiptinę ataidėjo ponios Taši balsas.

— Ar jis miręs? — klausė ji, ir Tramperis išgirdo savo šnabždesį: „Ne, aš nemiręs.“

Tačiau jie kalbėjo apie kažką kitą.

Jis nusileido į laiptų aikštelę tarp aukštų ir išvydo koridoriuje susigrūdusių žmonių būrį. Viena iš kekšių kalbėjo:

— Esu tikra, kad jis negyvas. Niekas iki šiol šitaip ant manęs nealpo — tikrai niekada.

— Verčiau būtum jo nejudinusi, — tarė kažkas.

— Juk turėjau jį kažkaip nuo savęs nustumti, — atsiliepė kekšė, o ponia Taši su panieka nužvelgė iš vieno kambario išeinantį vyrą, besisagstantį kelnes, su batais po pažastimi. Jam iš paskos pasirodžiusi kekšė susidomėjo:

— Kas yra? Kas čia nutiko?

— Kažkas numirė ant Jolantos, — pratarė vienas, ir visi nusijuokė.

— Buvai jam per smarki, — pasakė kita moteris, o Jolanta, vilkinti tik korsetą ir kojines, pridūrė:

— Galbūt jis tiesiog padaugino gėrimų.

Iš kambarių į koridorių pabiro neaiškūs galvas nuleidusių vyrų siluetai, rankose jie nešėsi drabužius ir spruko lyg pabaidyti paukščiai.

— Jis per daug jaunas, kad būtų miręs, — pareiškė ponia Taši; sprunkantys vyrai po tų žodžių spraudėsi pro ją dar nedrąsiau. Regis, jie niekada anksčiau nebuvo pagalvoję: Dulkintis gali būti pavojinga. Tai gali pražudyti net jauną!

Tokia mintis Tramperio visiškai nenustebino; jis nesidrovėdamas nusileido iš laiptų aikštelės į seksu pradvisusį koridorių, tartum protas jau prisitaikė ir pripažino, kad tas padaras lange — tai jo paties atspindys, o gal nutarė, kad Tramperis miega. Ir išties Tramperis nebuvo tikras, kad nemiega.

Kekšė tarė:

— Jis visas atšalęs. Na, visiškai atšalęs.

Tačiau palūžusio dulkintojo kambario tarpduryje stovinti ponia Taši šūktelėjo:

— Jis sujudėjo! Prisiekiu, sujudėjo!

Sambūris koridoriuje pasidalijo beveik po lygiai į tuos, kurie pasitraukė nuo durų, ir tuos, kurie žengė arčiau norėdami patys pažiūrėti.

— Jis vėl sujudėjo! — pranešė ponia Taši.

— Palieskite jį, — tarė ta kekšė, nuo kurios viskas prasidėjo. — Pačiupinėkite, jis šaltas.

— Neketinu jo liesti, tai jau tikrai, — atsiliepė ponia. — Bet pati pažiūrėk ir pasakyk, ar jis nejuda.

Tramperis prislinko arčiau; žvilgtelėjęs per šiltą iškvėpintą petį, išvydo šiurpiai nuogą baltą užpakalį sujauktoje lovoje; paskui į tarpdurį prisigrūdo žmonių ir užstojo vaizdą.

— Polizei! — riktelėjo kažkas, ir iš vieno kambario į koridorių išpuolė nuogas vyras, nešinas paskubomis suglemžtais drabužiais, pažvelgė į minią ir tuoj pat nuklibikščiavo atgal.

— Polizei! — vėl kažkas šūktelėjo, o koridoriumi viena greta į koją jau žygiavo trys policininkai: stambesnis šiek tiek priekyje oriai žengė per vidurį, kiti du iš šonų eidami atidarinėjo visas uždarytas duris. Vidurinis ėjo įsmeigęs akis tiesiai į priekį ir baubė:

— Visi lieka savo vietose!

— Žiūrėkite, jis sėdasi, — pranešė ponia Taši stebėtojams tarpduryje.

— Kas atsitiko? — paklausė vidurinis policininkas.