Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Tuo metu sušniokštė bidė ir nuskalavo jo mintis.

Jis nenutuokė, ar ilgai sėdėjo be nuovokos, ar jau buvo atsigavęs tuo metu, kai suvokė, kad prieš akis boluojančiame lape, įsuktame į rašomąją mašinėlę, parašyta daugiau negu anksčiau. Perskaitė stebėdamasis, kas tai parašė, įniko tarsi į savo gautą laišką, o gal net svetimą laišką kažkam kitam. Paskui apatiniame prancūziško lango kamputyje išvydo tamsią, susikūprinusią figūrą; staiga atsitiesęs ir garsiai sudejavęs pats save išgąsdino, nes jo nykštukiškas atspindinys lange loštelėjo ir nublanko lyg po mikroskopu padėtas mėginys.

Kai pravėrė duris į koridorių, jį pasitiko jūra veidų — kekšės su savo klientais, ponia Taši ir policininkas.

— Kas nutiko? — teiravosi keletas.

— Kas?

— Kas čia įvyko? — paklausė policininkas.

— Kodėl šaukėte? — kamantinėjo ponia Taši.

— Pasigėrė, — sušnibždėjo viena kekšė.

— Ich bin nicht betrunken, — Tramperis prabilo lyg iš magnetofono įrašo.

— Bet jūs šaukėte, — tarė ponia Taši.

Policininkas žengtelėjo arčiau, pažvelgė į kambarį Bogusui už nugaros. Tačiau tepasakė:

— Rašėte, ką?

Tramperis žvalgėsi, kur policininko guminė lazda.

— Į ką taip žiūrite? — paklausė policininkas. Lazdos jis neturėjo.

Bogusas atsargiai pasitraukė į kambarį ir uždarė duris. Dūrė pirštu sau į akį — ją suskaudo. Pačiupinėjo sprandą, kur įkando kekšė; skausmo nejuto. Lazda aptalžytų riešų ir šonkaulių nemaudė.

Klausydamasis murmesio koridoriuje jis rinko daiktus. Jie ketina iškelti duris. Bet jie neketino; jam išeinant tebestovėjo tenai. Jis jautė, kad jei pats nesiims iniciatyvos, ta minia imsis jo. Tad nepaprastai oriai pareiškė:

— Aš išvykstu. Neįmanoma dirbti tokiame triukšme.

Jis atkišo poniai Taši pinigus, jo manymu, kur kas daugiau negu reikia, bet ji pradėjo sekti kažkokią pasaką, neva jis gyvenęs čia porą mėnesių. Jis sutriko. Matydamas čia pat stovintį policininką, pamanė, kad bus geriau sumokėti tiek, kiek ji nori. Iš šnipo apdaro kišenės kyšojo jo pasas; kai policininkas paprašė parodyti, jis linktelėjo kišenės pusėn, tad policininkas nedrąsiai jo siektelėjo.

Tada Bogusas pamėgino paskutinį kartą, kad būtų visiškai tikras.

— Merilas Overturfas, — tarė jis. — Jis diabetikas?

Tačiau niekas neatsiliepė; kai kurie suko žvilgsnį į šalį apsimesdami neišgirdę, lyg būtų dėl jo sutrikę, bijotų, kad jis bet kurią akimirką gali išsirengti nuogas.

Gatvėje policininkas sekė jam iš paskos porą kvartalų — aišku, norėdamas įsitikinti, kad jis nešoks po automobilio ratais ir nepuls į parduotuvės vitriną. Bet Bogusas ėjo sparčiai, žengė taip, lyg aiškiai žinotų, kur eina, ir policininkas atsiliko, o po valandėlės dingo. Dabar Tramperis vienas traukė skersgatviais aplenkdamas Grabeną. Šiek tiek užtruko, kol susigaudę, kur „Leopoldo Havelkos” kavinė. Prie durų sudvejojo, ar eiti vidun, tarsi jau žinotų, ką ten ras, tarsi ieškodamas Merilo nebūtų aptikęs ničnieko daugiau nei išgirdo klausinėdamas šičia.

Įėjęs išvydo nervingąjį padavėją ir nusišypsojo jam. Pamatė jauną merginą, kadaise šiek tiek pažįstamą su Merilu. Matė ir tą stambią merginą su neono žalumo vokų šešėliais, tikrą lindynės madam, pamokslaujančią visą stalą aptūpusiems naujokams. Pastebėjo barzdotąjį pranašą — susitikimui su juo nesijautė pasirengęs; pranašas sėdėjo už durų, beveik nepastebimas, taip Amerikoje įsitaiso įkyrūs tapatybės dokumentų tikrintojai ar gudreivos bilietų kontrolieriai nešvankių filmų seansuose. Staiga pranašas prabilo galingu balsu, ir Bogusas apsisuko norėdamas pamatyti, kas taip šaukia.

— Merilas Overturfas! — sududeno pranašas. — Na, ar radai jį?

Gal dėl stipraus balso ar todėl, kad Tramperis sustingo be žado nepatogiai persisukęs, beveik visi „Havelkos” lankytojai, regis, pagalvojo, jog tas klausimas skirtas jiems, tad irgi sustingo palinkę ties savo kava, arbata su romu, alumi ar brendžiu, nekramtydami, tarp dantų įstrigusiu kąsniu.

— Tai ar radai? — nekantriai paklausė pranašas. — Sakei, Merilas Overturfas, ar ne taip? Juk ieškojai jo? Ar radai?

Visa „Havelka” laukė atsakymo. Bogusas delsė; jis jautėsi lyg juostos ritė, kurią kažkas pradėjo sukti atgal nepasiekęs pabaigos.

— Na? — švelniai tarė neoninė mergina. — Ar radai jį?

— Nežinau, — atsakė Tramperis.

— Nežinai? — subaubė pranašas.

Kupinu šleikščios užuojautos balsu neono žalumo mergina ėmė maldauti:

— Nagi, vaikine, eikš, prisėsk. Man atrodo, tau reikia išsikalbėti, atsikratyti tos naštos. Galiu pasakyti...

Bet jis puolė su visu lagaminu prie durų, sukdamasis smogė juo į slėpsnas padavėjui, ir šis žvitrus išsipustęs vyrukas sulinko pusiau, tačiau dar bent akimirką sugebėjo dailiai išlaikyti pusiausvyrą ir slystančius kavos puodelius, alaus bokalus ant padėklo.

Prie durų pranašas taikėsi sugriebti Bogusą, tačiau šis smuko pro šalį ir tik nugirdo jį skelbiant:

— Jis kažką sumąstęs...

Durims užsiveriant pasigirdo dar vienas pranašo šūksnis:

— Nepasiduok. Tu dar...

Išėjus iš kavinės kažkas šešėlyje tarsi švelniai palietė jo ranką.

— Merilai... — gailiai suunkštė Bogusas.

— Gra! Gral — tarė vyras, pasisuko lyg puolėjas futbolo stadione ir kyštelėjo — mūkt! — Tramperiui į pilvą paketą. Kai Tramperis atsitiesė, vyras jau buvo dingęs.

Žengtelėjęs prie šaligatvio krašto, Tramperis atsuko paketą į šviesą: jis buvo standus, apsuktas baltu popierium, surištas balta virvele. Tramperis nuvyniojo popierių. Neoninėje šviesoje atrodė tarsi šokoladas, lygus ir tamsus, palietus keistai lipnus, atsiduodantis mėtomis. Luitas karamelės su mentolu? Keista dovana. Tramperis pasilenkė, uosdamas giliai patraukė nosimi ir lyžtelėjo. Tai buvo grynas hašišas, tiksliai atpjautas keturkampis, vos didesnis už plytą.

Tramperiui suūžė galva mėginant įsivaizduoti, kiek tas gabalas vertas.

Aprasojusiame „Havelkos” lange jis pamatė ranką, pratrynusią akutę į gatvę. Balsas viduje pranešė:

— Jis vis dar čia.

Todėl greitai dingo iš ten. Neketino grįžti į platųjį Grabeną; tiesiog atsitiktinai pasuko ta kryptimi ir atsidūrė toje tviskančioje, kekšių knibždančioje gatvėje. Hašišo plytą sugrūdo į lagaminą.

Neketino jis ir su kuo nors kalbėtis, bet sutiko aną damą kailiniu paltu su priderinta mova, dabar ji vilkėjo kitais drabužiais. Nebeliko nei kailinių, nei movos — buvo apsirengusi pavasarišką kostiumėlį, lyg jau būtų buvę šilta.

Jis paklausė, ar ji turi laiko.

27 Kaip kas nors susiję su kuo nors kitu

Ralfas mėgino paaiškinti savo filmo kompoziciją lygindamas su šiuolaikiniu romanu, Helmbarto „Lemtingomis telegramomis”.

— Struktūra lemia viską, — kalbėjo jis.

Paskui pacitavo knygos aplanko reklaminį tekstą, kuriame buvo teigiama, kad Helmbartui pavyko pasiekti tam tikrą persilaužimą. „Siužetas, kone visos asociacijos paklūsta sintaksei, retorikai, struktūrai; galima sakyti, kad tai ne personažų, o teksto struktūros istorija; Helmbartas daugiau dėmesio skiria ne siužetui, o sakinio pavidalų variacijoms, kurios darosi vis sudėtingesnės”, — taip ten buvo parašyta.

Kentas linkčiojo, bet Ralfui labiau rūpėjo, kad jį suprastų Tramperis ir Tulpen. Lyginimas su Helmbarto kūriniu turėjo geriau paaiškinti, kaip Tulpen montuoti, o Tramperiui įgarsinti.