Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Ir mano galiukas susitraukė nuo tokių ledinių prisiminimų.

Rytą Tramperis prabilo per sapną įsikniaubęs į švelnius plaukus ant savo pagalvės.

— Ar atsimeni... — pradėjo jis, bet užuodė nepažįstamus kvepalus ir atšlijo nuo žmogystos, gulinčios lovoje šalia jo.

— Atsime... — mieguistai sumurmėjo kekšė. Ji nemokėjo angliškai.

Kekšei išėjus Tramperis teprisiminė jos žiedus ir kaip ji jais žaidė. Tas žaidimas jai patiko: maži nuo daugiabriaunių akmenukų atsispindėję šviesos blyksniai lakstė per jų abiejų kūnus.

— Pabučiuok dabar tą, — rodydavo ji mirgančią švieselę.

Kai pajudindavo rankas, mažučiai spinduliai pasislinkdavo, ryškiais keturkampiais ir trikampiais margindami gilią bambos duobutę ir standžias šlaunis.

Ji turėjo ilgas, dailias rankas ir plonus miklius riešus, tokių jis niekad nebuvo matęs. Savo žiedais ji dar ir juokais fechtuodavosi.

— Na, pamėgink atremti, — sakydavo atsitūpusi priešais jį ant siūbuojančios „Taši” lovos, o pati švysčiodama riešais smūgiavo, gynėsi, kirto, vis tai šen, tai ten brūkštelėdama Tramperiui aštria žiedo briauna, bet visada švelniai, nepažeisdama odos.

Kai jis gulėjo ant viršaus, ji ridinėjo žiedus jo nugara. Kartą pagavo jos žvilgsnį — atsainiai trūkčiodama ir judėdama apačioje, ji vis stebėjo, kaip lubomis laksto žiedų atspindžių prizmės.

Juozapo aikštėje jis liovėsi žingsniavęs aplink fontaną ir nusistebėjo, kaip čia atsidūrė. Bandė prisiminti, kiek sumokėjo tai kekšei ir kada. Nieko neprisiminė apie tą sandorį, net žvilgtelėjęs į tuščią piniginę.

Pravėrus lagaminą nuo plūstelėjusio puikaus mėtinio šokolado su katžolėmis kvapo jam apsvaigo galva; jis prisiminė hašišo plytą. Įsivaizdavo, kaip susimokėtų už pietus jos riekele: paima nuo stalo peilį, atrėžia plonytę tarsi popieriaus lapas juostelę ir klausia padavėjo, ar pakaks.

American Express biure prie informacijos stalelio staiga paklausė apie Merilą Overturfą. Ten sėdintis vyriškis sutrikęs palenkė galvą, žvilgtelėjo į žemėlapį priešais, paskui atsigręžė į didesnį ant sienos.

— Overturvas? — pasitikslino. — Kur tai yra? Ar žinote kokį miestą netoliese?

Išsiaiškinus nesusipratimą Tramperis buvo nukreiptas prie pašto stalo. Ten mergina ryžtingai papurtė galvą: American Express nėra nuolatinės pašto dėžutės Merilo vardu.

Bogusas vis tiek norėjo palikti laišką.

— Na, galime jį palaikyti, — atsakė mergina, — kokią savaitę, ne ilgiau. Paskui laiškas jau bus miręs.

Miręs laiškas? Matyt, net ir žmogaus žodžiai gali mirti.

Vestibiulyje ant skelbimų lentos kabėjo rašteliai apie įvairiausius dalykus.

ANA, DĖL DIEVO MEILĖS, GRĮŽK NAMO!

SPECIALUS TELEĮRAŠO KARTOJIMAS ŠIOS SAVAITĖS NFL RUNGTYNĖS / REG. RODOMAS SEKM.

VAK. 2 IR 4 VAL. / ATOMINĖS ENERGIJOS KOM., KERNTNERŠTRASĖ 23, VIENA I / BŪTINAS JAV PASAS.

KARLAI, SUGRĮŽAU, ESU SENOJOJE VIETOJE.

PEČA, PASKAMBINK Į KLAGENFURTĄ 09-03-79 IKI TREČ., JEIGU NE, TADA VAŽIUOK SU GERIGU Į GRACĄ, SUSIRASK HOFŠTAINERĮ KETV. VAK. PO 11 VAL. / ERNSTAS.

Prie jų Tramperis pridėjo savąjį:

MERILAI, DUOK MAN KOKIĄ ŽINIĄ / BOGLAS

Jis stovėjo Kerntnerštrasėje ant šaligatvio jausdamas pavasarišką šilumą ir stebėjosi, kodėl gruodis toks švelnus; tada jį pirmą kartą ir užkalbino tas vyras su žandais kaip obuoliukais ir peteliške po kaklu. Jo burna buvo tokia putli ir apvali, kad dabitiški ūsai rietėsi beveik taisyklingu apskritimu. Tramperis nė kiek nenustebo išgirdęs jį kalbant angliškai: vyriškis atrodė panašus į degalinės darbuotoją, Tramperio pažįstamą Ajovoje.

— Sakykit, jūs irgi amerikietis? — paklausė vyras. Jis atkišo ranką Tramperiui. — Aš Arnoldas Malkeihis, — pridūrė sugriebęs ir energingai purtydamas Tramperio plaštaką.

Bogusas mėgino sugalvoti kokį malonų atsakymą, kai staiga Arnoldas Malkeihis jį trūktelėjo ir pargriovė ant žemės. Nors ir storuliukas, Malkeihis buvo labai vikrus; Bogusas keturpėsčias dar tik mėgino keltis, o tas jau šoko jam už nugaros ir išplėšė iš rankų lagaminą. Tada susuko Tramperiui dvigubą „viščiuko sparnelį” ir galutinai patiesė ant šaligatvio.

Po smūgio kakta į šaligatvį Tramperis jautėsi kiek apsvaigęs, bet pagalvojo, ar tik nebus Arnoldas Malkeihis senas jo pažįstamas, imtynių treneris. Bandė raustis atmintyje, bet pamatė pričiuožusį automobilį, iš jo iššoko du vyrai. Vienas įkišo nosį į Tramperio lagaminą ir smarkiai patraukė orą.

— Jis čia, tvarka, — pranešė kitiems.

Automobilio durys buvo praviros. Vėl sapnuoju tą sapną, pagalvojo Tramperis, bet visiškai realiai jautė pečius beištrūkstant iš sąnarių, o tiedu vyrai, padėję Arnoldui Malkeihiui įgrūsti Bogusą į automobilį, atrodė visai tikri.

Ant užpakalinės sėdynės jie iškratė jį taip greitai ir nuodugniai, kad tikriausiai būtų galėję pasakyti, kiek dantukų turi šukos jo kišenėje. Arnoldas Malkeihis sėdėjo priekyje ir vartė Tramperio pasą. Paskui išvyniojo hašišo plytą, apuostė, palietė lipnų paviršių ir palaižė rupūžę primenančiu liežuviu.

— Kuo gryniausias, Arni, — tarė vienas iš vyrų greta Boguso. Kalbėjo gryniausiu Alabamos akcentu.

— Taigi, — atsiliepė Arnoldas Malkeihis, vėl suvyniojo hašišą, įdėjo atgal į Tramperio lagaminą, tada persilenkė per priekinę sėdynę ir nusišypsojo Bogusui.

Arnoldas Malkeihis buvo gal keturiasdešimties, visas žvilgantis ir apkūnus; Tramperis tarp kitko pagalvojo, kad Malkeihis ką tik atliko geriausią pritraukimą prie savęs ir dvigubą „viščiuko sparnelį”, kokius jam teko nelaimė patirti per visą imtynininko karjerą. Dar jis mąstė, kad visi vyrai automobilyje maždaug keturiasdešimties metų ir tikriausiai amerikiečiai. Tačiau kiti nebuvo žvilgantys ir apkūnūs.

— Tik nesijaudink, mano berniuk, — tarė Arnoldas Malkeihis tebesišypsodamas Bogusui. Kalbėjo pro nosį, prastai mėgdžiodamas V. K. Fildsą. — Aišku, kad tu nekaltas. Na, kaip čia geriau pasakius, beveik nekaltas. Noriu pasakyti — nepastebėjome, kad mėgintum grąžinti tuos narkotikus.

Jis mirktelėjo vyrams, sėdintiems Bogusui iš šonų. Jie paleido jo rankas ir leido pasitrinti maudžiančius pečius.

— Tik vienas klausimas, sūnau, — vėl prabilo Malkeihis.

Jis laikė iškėlęs popieriaus skiautę — tai buvo raštelis, Boguso paliktas Merilui American Express skelbimų lentoje.

— Kas tas Merilas? — paklausė Malkeihis; Tramperis tik spoksojo į jį, tad Malkeihis kalbėjo toliau: — Ar tas Merilas gali būti pirkėjas, sūnau?

Tramperis bijojo kalbėti. Kad ir kas būtų, jie žino kur kas daugiau už mane, mąstė Tramperis, tad norėjo lukterėti ir pamatyti, kur važiuoja automobilis.

— Mielasis mano berniuk, — šnekėjo Malkeihis, — mes žinome, kad neieškojai tų narkotikų, bet galime tik spėlioti, ką ketinai su jais daryti.

Tramperis netarė nė žodžio. Mašina apsuko Švarcenburgo aikštę, važiavo ratu apie tą vietą, kur jį įsisodino. Tramperis suprato per daug prisižiūrėjęs kino filmų: juose policininkai ir sukčiai atrodė neįtikėtinai panašūs, ir dabar jis negalėjo tvirtai nuspręsti, prie kurių derėtų skirti šituos vyrus.

Arnoldas Malkeihis atsiduso.

— Žinai, — tarė jis, — bent aš manau, kad būsime, ko gero, apsaugoję tave nuo nusikalstamos veikos. Iki šiol nusikaltai tik vienu atžvilgiu — neveikimu, bet jeigu tam žmogeliui Merilui norėjai parduoti savo luitą, čia jau visai kitoks nusikaltimas.

Jis mirktelėjo Bogusui ir palaukė, gal šis atsilieps. Bogusui užgniaužė kvapą.