Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Pavyzdžiui, prie legendos apie Sprogą grįžtama per daugybę puslapių nuo tos vietos, kai jis su Fluvija ištremiamas į Švudo pakrantę. Kartą pavargęs ir nuskuręs keliautojas įžengia į Tako karalystę ir pasiprašo nakvynės pilyje. Aktheltas klausia atvykėlio, kokių jam yra tekę patirti nuotykių, — Aktheltas mėgsta įdomias istorijas, — ir nepažįstamasis papasakoja baisų nutikimą.

Jiedu su broliu, jaunu gražuoliu, jodami palei Švudą puikiais balto smėlio paplūdimiais aptiko tamsiaveidę gašlaus būdo mergą ir ją palaikė kokia tyruose gyvenančia ir žuvimi mintančia moterimi, pamesta savo genties ir ištroškusią vyrų. Ji visaip rodė geidžianti ateivių, tad jaunasis keliautojo brolis užgulė ją čia pat, pakrantėje, ir nedelsdamas patenkino savo aistrą. Tačiau tos mergos troškulį apmalšino tik iš dalies, todėl keliautojas jau ir pats rengėsi ją apžergti, kai išvydo, kad brolį netikėtai pastvėrė apvalainas, šviesiaplaukis, į žvėrį panašus vyras tokia plačia krūtine, jog „būtų galėjęs visą jūrą praryti“. Siaubo apimto keliautojo akyse tas baisus šviesiaplaukis dievas, „iš stuomens kaip rutulys”, lankstė, laužė, plėšė, traiškė, maigė ir kitaip niokojo jo brolį.

Tas „rutulys” — tai, žinoma, Sprogas, o ant smėlio gulinti moteris, juoku ir dejonėmis raginusi paimti ją kuo greičiau, buvo Fluvija.

Aišku, gerai, kad prabėgo tiek laiko, o jie vis kartu ir veikia išvien. Tačiau keliautojui toks požiūris netiko. Jis nulėkė tenai, kur jie su broliu buvo palikę pririštus arklius.

Žirgai sutraiškyta krūtine gulėjo negyvi. Atrodė, tarsi jiems ragais būtų trenkęs milžiniškas avinas, o greta gulėjo rąstas, kurio nebūtų įstengęs pakelti joks žmogus. Tad keliautojas nubėgo tolyn, nes iš paskos skuodė Sprogas. Laimė, keliautojas kadaise buvo vertęsis pasiuntinio amatu, tad galėjo bėgti greitai ir ilgai. Jis lėkė ilgais lengvais žingsniais, bet kaskart atsigręžęs matydavo Sprogą, bėgantį tartum švilpikas, tapsenantį varganomis trumpomis kojomis. Tačiau neatsiliekantį.

Keliautojas nubėgo kelias mylias, atsisuko pažiūrėti ir pamatė Sprogą. Buvo neišvaizdus, bet plaučius turėjo kaip arklio.

Keliautojas bėgo visą naktį, klupinėdamas ant akmenų, griūdamas, keldamasis, pasiklydęs tamsoje. Bet užtekdavo jam stabtelėti, ir tuoj pat išgirsdavo, kaip netoliese vis arčiau lyg uždusęs lokys šnopuoja Sprogas, drebindamas žemę it penkių pėdų didumo dramblys.

Rytą keliautojas kirto Švudo ribą ir vos laikydamasis ant kojų pasiekė Lesko miestą Tako karalystėje. Sustojo miesto aikštėje gaudydamas kvapą, nuolankiai nuleidęs galvą, atgręžęs nugarą ton pusėn, iš kurios kas akimirką tikėjosi išgirsti atidundant žingsnius. Taip jis prastovėjo ne vieną valandą, kol pagaliau geraširdžiai Lesko gyventojai įsivedė jį vidun, pavalgydino ir papasakojo, kad visa tai žinodami jauni vyrai iš Lesko niekada neplaukia prie Švudo krantų.

— Da Sprog, — pasakė jauna našlė, brūkštelėjusi sau ant krūtinės rupūžės ženklą.

— Da kvinna des Sprog (Sprogo moteris), — tarė vienarankis jaunuolis, kuriam pavyko išsigelbėti. Jis užvertė akis aukštyn.

Štai kas nutiko Sprogui.

O kaip Bogusas Tramperis? Kas nutiko jam? Jo smegenis galų gale užliūliavo oro žarnelės gurgėjimas, ir jis užmigo sėdėdamas, padėjęs smakrą ant lentynos ties vėžlių akvariumu.

Tulpen visą valandą gulėjo susisukusi šalia jo ir laukė, kol jis atsibus ir pasimylės su ja. Bet Tramperis neatsibudo, ir ji liovėsi laukusi. Jau ilgai išlaukiau, pagalvojo ji, tad išsitiesė lovoje ir žiūrėjo, kaip jis miega. Surūkė cigaretę, nors šiaip nerūkydavo. Tada nuėjo į vonios kambarį ir išsivėmė. Užvalgė jogurto. Jautėsi gerokai nusiminusi.

Grįžusi į lovą Tramperį rado ten pat, miegantį prie vėžlių. Prieš užsnūstant jai šovė į galvą, kad jei dabar rastų porą tų didžiulių tūtų, kurias prie garso signalo tvirtina dyzelinių sunkvežimių vairuotojai, pridėtų jam prie ausų ir taip papūstų, kad viskas išlėktų iš jo smegenų ir atmintis liktų tuščia ir švari. Ji pamanė, kad galbūt tai padėtų.

Tikriausiai Tulpen per daug neklydo. Bet kuriam žmogui būtų sunku miegoti padėjus smakrą ant lentynos, o Bogusas sapnavo Merilą Overturfą.

30 Kas nutiko Merilui Overturfui?

Kadaise Tramperis buvo skaitęs žurnale straipsnį apie šnipinėjimą. Prisiminė, kad JAV iždo departamentas kontroliuoja Federalinį narkotikų biurą ir Slaptąją tarnybą, o CŽV koordinuoja visą žvalgybinę valstybės veiklą. Tai atrodė tikėtina; jo nerimas šiek tiek atlėgo.

Jis sėdėjo Amerikos konsulato Vienoje tarnybinėse patalpose, tad tikėjosi, kad jo neketinama nužudyti ir įmesti į Dunojų — bent jau kol kas. Jeigu Tramperis dar bent kiek abejojo kur atsidūręs, abejonės išsisklaidė, kai į kambarį nervindamasis įėjo vicekonsulas.

— Aš vicekonsulas, — tarė jis atsiprašydamas Arnoldui Malkeihiui, kuris, regis, buvo svarbesnis už vicekonsulą. — Noriu pranešti, kad ten yra jūsų žmogus, prašom...

Arnoldas Malkeihis išėjo pažiūrėti, kas ten darosi.

Pasak vicekonsulo, žmones, atėjusius laikyti JAV imigracijos egzamino, gąsdino vienas iš Malkeihio galvažudžių, stambus vyras su pamėlusiu nudegimo randu. Malkeihis grįžo po dviejų minučių; tas vyras su randu atėjo laikyti imigracijos egzamino, šiurkštokai pareiškė jis vicekonsului.

— Įleiskite jį, — patarė Malkeihis. — Šitokios grėsmingos išvaizdos vyrukas visada pravers.

Paskui jis ėmėsi Boguso Tramperio.

Apie Tramperį jie turėjo ir gerų, ir blogų duomenų. Ar jis žinąs, kad Amerikoje paskelbtas dingusiu be žinios? Ar žinąs, kad jo žmona nenutuokia, kur jis išvyko?

— Ne taip jau seniai išvykau, — tarė Tramperis.

Malkeihis paprieštaravo: žmonos nuomone, jo nėra jau gana ilgai. Tramperis paaiškino, kas toks Merilas Overturfas. Papasakojo nieko neketinęs daryti su tuo hašišu, nors tikriausiai būtų pardavęs, jei būtų pasitaikęs koks pirkėjas. Išklojo, kad viena kekšė pasiėmė visus jo pinigus ir kad apskritai ne visai susigaudąs, kas aplinkui vyksta.

Malkeihis linktelėjo; visa tai jis jau žinojo.

Bogusas paprašė jo, kad padėtų surasti Merilą Overturfą; štai tada Malkeihis pasiūlė sandorį. Jis surasiąs Merilą Overturfą, bet pirma Bogusas turėsiąs šiek tiek pasitarnauti Arnoldui Malkeihiui, JAV vyriausybei ir doriems viso pasaulio žmonėms.

— Ką gi, man tinka, — tarė Bogusas. Jis iš tiesų norėjo surasti Merilą.

— Tau turi tikti, — atsiliepė Malkeihis. — Be to, tau reikia pinigų lėktuvo bilietui namo.

— Nežinau, ar skrisiu namo.

— Užtat aš žinau, — atšovė Malkeihis.

— Merilas Overturfas, manau, yra Vienoje, — pasakė Tramperis. — Kol jo nerasiu, niekur iš čia neišvyksiu.

Malkeihis pasišaukė vicekonsulą.

— Paieškokite to Overturfo, — paliepė jam. — Dabar pereisim prie reikalo.

Bogusui Tramperiui buvo išaiškintas tasai „reikalas”. Viskas gana paprasta. Tramperis gaus kelis tūkstančius dolerių šimtinėmis. Jis turės trintis aplink Leopoldo Havelkos Kaffeehaus, laukti vyro, kuris visą laiką kartojo Gra! Gral ir įkišo Tramperiui paketą su hašišu; kai pasirodys, reikės atiduoti jam pinigus. Tada Tramperis bus nugabentas į Švechato oro uostą ir įsodintas į lėktuvą, skrendantį į Niujorką. Su savimi jis vešis tą hašišo plytą; Kenedžio oro uosto muitinėje bus apieškotas, hašišas surastas. Tramperis bus iš karto sučiuptas ir išvežtas limuzinu. Tas limuzinas nuveš jį į bet kurią vietą Niujorke, kur tik Tramperis panorės; paskui jau bus laisvas.