Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Visa tai atrodė visiškai nesudėtinga. Tramperis nesuprato, kam to reikia, bet niekas nė neketino nieko aiškinti.

Jis buvo pristatytas ponui inspektoriui daktarui Volfgangui Denceliui, kuris, matyt, atstovavo Austrijos pusei. Inspektoriaus Dencelio prašymu Tramperis turėjo kuo smulkiau nupasakoti, kaip atrodė vyras, sakęs Gra! Gra! Inspektorių daktarą Dencelį Tramperis jau buvo matęs; tai pasirodė esąs tas pats žvitrusis dabita padavėjas, kuriam Tramperis išvertė padėklą su kava ir alaus bokalais.

Bogusui nepatiko tik viena plano dalis — atidavus pinigus iškart atsidurti Niujorko lėktuve.

— Nepamirškite Merilo Overturfo, — priminė jis Malkeihiui.

— Mano gerasis berniuk, — atsiliepė Arnoldas Malkeihis, — į oro uostą važiuosiu taksi drauge su tavimi, ir tasai Overturfas sėdės automobilyje šalia mūsų.

Nors Malkeihis buvo ne iš tų žmonių, kuriais galėtum drąsiai pasitikėti, bent jau jo dalykiškumas abejonių nekėlė.

Bogusas patraukė į „Havelką” ir tris vakarus iš eilės sėdėjo ten su savo penkiais tūkstančiais dolerių, bet Gra! Gra! sakęs vyras nepasirodė.

— Ateis, — tvirtino Arnoldas Malkeihis. Jo nenugalimas pasitikėjimas savimi kėlė šiurpą.

Penktąjį vakarą tas vyras užėjo į „Havelką”. Tačiau į Bogusą jis nekreipė jokio dėmesio; atsisėdo prie stalelio atokiau ir nė karto net nepažvelgė į jį. Kai sumokėjo padavėjui — o iš tikrųjų ponui inspektoriui daktarui Denceliui — ir apsivilkęs paltą pasuko prie durų, Bogusas pamanė turįs veikti. Priėjo tiesiai prie jo, lyg būtų staiga atpažinęs seną draugą, šūktelėjo: Gra! Gra! — stvėrė vyrą už rankos ir ėmė purtyti. Tačiau tasai apstulbęs lyg suakmenėjo; taip stengėsi išsisukti nuo Boguso, nė nepratarė Gra!

Bogusas nusekė jam iš paskos į gatvę; ten tas vyras jau lyg mėgino sprukti. Bogusas vėl riktelėjo Gra!, griebęs atsuko jį veidu į save, čiupo voką su pinigais ir įspraudė į drebantį delną. Bet vyras metė voką ir kiek įkabindamas nudūmė šalin.

Ponas inspektorius daktaras Dencelis išėjo iš „Havelkos” ir pakėlė voką nuo šaligatvio.

— Reikėjo palaukti, kol jis prieis prie tavęs, — pasakė jis Tramperiui. — Man rodos, tu jį nubaidei.

Ponas inspektorius daktaras Dencelis buvo mažų mažiausia genialiai santūrus.

Važiuojant taksi į Švechato oro uostą Arnoldas Malkeihis širdo:

— Tai bent mėšlas! Na, vaikine, suknisai viską iki dugno!

Merilo Overturfo automobilyje nebuvo.

— Aš nekaltas, — atsakė Bogusas. — Nepaaiškinote man, kaip paduoti jam pinigus.

— Žinai, nemaniau, kad mėginsi sugrūsti juos jam į gerklę.

— Kur Merilas Overturfas? — paklausė Tramperis. — Sakėte, kad jis bus čia.

— Vienoje jo nebėra, — atsiliepė Malkeihis.

— O kur jis? — nenurimo Tramperis, bet Malkeihis nenorėjo kalbėti.

— Sužinosi, kai atvyksim į Niujorką, — tepasakė.

Į Niujorką jie vėlavo; Lufthansa skrydis vis buvo atidėliojamas. Frankfurte, kur reikėjo persėsti, eilės tūpti laukė daugybė lėktuvų, į artimiausią Niujorko reisą su TWA jie nespėjo ir galų gale sėdo į didžiulį Pan Am 747. Jų bagažas išskrido anksčiau anuo TWA lėktuvu. Niekas negalėjo paaiškinti, kaip čia atsitiko, ir Malkeihis nervinosi.

— Kur padėjai tą šlamštą? — klausinėjo jis Tramperio.

— Į lagaminą, — atsakė Tramperis, — su visais kitais daiktais.

— Kai Niujorke jį ras, — tarė Malkeihis, — žinai, būtų neblogai, jei apsimestum, kad nori pabėgti. Ne itin toli, žinoma, tegu tave pagauna. Tavęs nemuš, nieko tau nedarys, — pridūrė jis.

Atskridus į Niujorką virš Kenedžio oro uosto vėl grūdosi lėktuvai, tad teko valandą sukti ratus. Kai pagaliau nutūpė, buvo jau vėlyva popietė, ir prireikė valandos, kol jie susirado savo lagaminus. Malkeihis pasitraukė Bogusui priėjus muitinę.

— Ar turite ką deklaruoti? — mirktelėjo Bogusui vyras.

Tai buvo stambus, geraširdis negras, rankos lyg juodojo lokio letenos; jis ėmė raustis Boguso daiktuose.

Eilėje už Tramperio stovėjo daili mergina, ir jis atsigręžęs jai nusišypsojo. Kažin ar ji nustebs, kai mane suims?

Muitininkas jau ištraukė rašomąją mašinėlę, magnetofoną, visas juostas ir pusę Tramperio drabužių, bet hašišo dar nerado.

Bogusas nervingai apsidairė, maždaug taip, kaip, jo manymu, turėtų dairytis kontrabandininkas. Muitininkas jau buvo iškrovęs lagaminą ant stalo ir dabar savo letenomis iš naujo čiupinėjo visus daiktus. Sunerimęs pažvelgė į Bogusą ir šnibžtelėjo:

— Kur jis?

Bogusas puolė knistis po daiktus kartu su muitininku. Jie du kartus viską išnaršė, už nugaros eilė vis augo ir burbėjo vis garsiau, o hašišas taip ir neatsirado.

— Na, gerai, — tarė jam muitininkas. — Kur tu jį dėjai?

— Niekur, — atsakė Bogusas, — supakavau į lagaminą. Tikrai supakavau, rimtai.

— Laikykite jį! — staiga subliuvo muitininkas, matyt, sumetęs, kad verčiau laikytis ankstesnio plano.

Bogusas padarė tai, ką liepė Malkeihis, — puolė bėgti. Šoko pro muitinės vartus, tuo tarpu muitininkas šaukė rodydamas į jį ir įjungė šaižiai kaukiančią sireną.

Tramperis lėkė visą kelią iki išėjimo ir toliau prie laukiančių taksi, kol susigaudę, kad tikriausiai bus pasprukęs nuo visų, tad grįžo. Kai prisiartino prie muitinės, jį sulaikė policininkas.

— Dieve, pagaliau! — tarė Tramperis policininkui, šis atrodė sutrikęs ir įdavė Bogusui voką su keliais tūkstančiais dolerių. Tramperis jo nebuvo grąžinęs Malkeihiui, nes šis neprašė; matyt, tas vokas iškrito jam iš kišenės bėgant per terminalą.

— Ačiū, — padėkojo Bogusas.

Tada vėl nubėgo prie išėjimo, ir ten jį pagaliau sugriebė juodaodis muitininkas, neradęs hašišo.

— Štai ir sučiupau! — rėkė jis švelniai apglėbęs Bogusą per juosmenį.

Juokingame plastiku išmuštame kambaryje niršo Arnoldas Malkeihis ir dar penki vyrai.

— Tai mėšlas! — šaukė Malkeihis. — Tikriausiai kažkas nudžiovė jį Frankfurte.

— Kol jūs atskridote, lagaminas šešias valandas išgulėjo Niujorke, — atsiliepė vienas iš vyrų. — Kas nors galėjo pavogti ir čia.

— Tramperi! — atsigręžė į jį Malkeihis. — Vaikine, ar tikrai supakavai tą daiktą?

— Taip, pone.

Jie nuvedė Tramperį į kitą kambarį, kur vyrukas, primenantis sanitarą, jį visą apieškojo; paskui Bogusas liko vienas. Prabėgo nemažai laiko, kol jam buvo atnešta kiaušinienės, skrebučių ir kavos; dar gerokai palaukus vėl pasirodė Malkeihis.

— Tavęs laukia limuzinas, — pranešė jis Bogusui. — Nuveš tave, kur panorėsi.

— Man labai gaila, pone, — tarė Tramperis.

Malkeihis tik papurtė galvą.

— Tai bent mėšlas...

Beeinant prie mašinos Tramperis pasakė:

— Man nemalonu šito klausti, bet kaip dėl Merilo Overturfo?

Malkeihis apsimetė neišgirdęs. Atidarė Tramperiui limuzino dureles ir greitai įstūmė vidun.

— Nuvežk jį, kur tik panorės, — pasakė vairuotojui.

Bogusas greitai nuleido lango stiklą ir spėjo jau nueinantį Malkeihį pagauti už rankovės.

— Ei, kaip dėl Merilo Overturfo?

Malkeihis atsiduso. Atsegė savo portfelį ir ištraukė dokumento fotokopiją — atrodė kaip oficialus popierius su reljefiniu Amerikos konsulato antspaudu.

— Apgailestauju, — tarė Malkeihis paduodamas kopiją Tramperiui. — Merilas Overturfas miręs.

Jis pliaukštelėjo per automobilio stogą, riktelėjo vairuotojui: