Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Nuvežk jį, kur tik norės! — ir automobilis pajudėjo.

— Tai kur važiuojam? — kreipėsi vairuotojas į Tramperį, sustingusį ant galinės sėdynės lyg porankis ar kokia kita mašinos detalė.

Tramperis mėgino perskaityti tą dokumentą, kanceliarine kalba pavadintą, rodos, „Mirties aplinkybių tyrimo galutiniu protokolu”. Pilietis Overturfas Merilas, gim. Bostone, Masačūsetso valst., 1941 m. rugsėjo 8 d. Tėvas — Randolfas V., motina — Elena Kif.

Merilas mirė beveik dveji metai prieš Boguso kelionę į Vieną. Pasak dokumento, Merilas susilažino su amerikiete mergina, vardu Polė Krener, — su ja susipažino American Express biure, — kad Dunojaus dugne suras tanką. Jis nusivedė ją prie „Gelhafto rūsio” Dunojaus pakrantėje, Polė liko stovėti ant prieplaukos ir žiūrėjo, kaip Merilas nuplaukė upe iškėlęs virš galvos prožektorių. Radęs tanką jis turėjo jai šūktelėti; Polė nė už ką nesutiko lipti į vandenį, kol jis nebus suradęs to tanko.

Kai prožektoriaus švieselė liovėsi mirgėjusi, panelė Krener palaukė ant prieplaukos dar apie penkias minutes; ji manė, kad Merilas kvailioja. Paskui nubėgo į „Gelhafto rūsį” pagalbos, bet nė žodžio nemokėjo vokiškai, todėl gerokai sugaišo, kol išaiškino, ko jai reikia.

Polė Krener vėliau sakė, kad Overturfas galėjo būti girtas. Matyt, ji nežinojo, kad jis serga diabetu; aišku, to nežinojo ir konsulatas, nes dokumente apie tai neužsiminta. Šiaip ar taip, kaip mirties priežastis buvo nurodytas paskendimas. Merilo kūno atpažinimas nebuvo patvirtintas. Tai yra kūnas buvo rastas po trijų dienų, jį užkabino į Budapeštą plaukianti naftos barža, bet jis buvo jau kelis kartus pakliuvęs į sraigtus, tad niekas nesiryžo ką nors tvirtai pasakyti.

Istorija apie tanką irgi liko nepatvirtinta. Polė Krener pasakojo, kad maždaug prieš minutę iki tos akimirkos, kai prožektoriaus šviesa dingo, Merilas ėmė šaukti radęs tanką, bet ji nepatikėjo.

— Aš būčiau tavimi patikėjęs, Merilai, — ištarė balsu Bogusas Tramperis.

— Pone... — kreipėsi į jį vairuotojas.

— Ką?

— Kur važiuojame, pone? — paklausė šis.

Jie riedėjo pro Viljamo Šei stadioną. Vakaras buvo malonus ir šiltas, gatvės užkimštos automobilių.

— Šitas ruožas juda lėtai, — be jokio reikalo pranešė vairuotojas. — Žaidžia „Metai” ir „Piratai”.

Tramperis buvo priblokštas ir ilgai mąstė. Išvažiuojant buvo gruodis, o jis išbuvo kelionėje ne ilgiau nei kokią savaitę. Jie jau žaidžia beisbolą? Jis pasilenkė ir pažvelgė į save atgalinio vaizdo veidrodyje. Pamatė dailius banguotus ūsus ir vešlią barzdą. Užpakalinių durelių langas tebebuvo nuleistas, ir troškaus Niujorko vasaros oro bangos ritosi vidun.

— Dieve, — sušnibždėjo jis. Jam pasidarė baisu.

— Kur važiuojame, pone? — pakartojo vairuotojas. Jis jau aiškiai nerimavo dėl savo keleivio.

Tuo tarpu Tramperis svarstė, ar Bigi tebėra Ajovoje — jeigu dabar jau vasara. Jėzau Kristau! Jis negalėjo patikėti, kad taip ilgai buvo išvažiavęs. Apsidairė, gal ras kokį laikraštį su data.

Tačiau rado kai ką kita — voką su keliais tūkstančiais dolerių. Arnoldas Malkeihis buvo dosnesnis negu atrodė iš pradžių.

— Kur važiuojame? — vis nenurimo vairuotojas.

— Į Meiną, — atsakė Tramperis.

Jam reikėjo pamatyti Kutą; privalėjo atgauti blaivią galvą.

— Į Meiną? — nustebo vairuotojas. Ir tučtuojau sugriežtėjo: — Klausyk, bičiuli, į Meiną tavęs nevešiu. Šis automobilis nevažiuoja toliau Manhatano.

Tramperis išsitraukė voką ir padavė vairuotojui šimto dolerių banknotą.

— Į Meiną, — pasakė vėl.

— Taip, pone, — atsiliepė vairuotojas.

Tramperis atsilošė, trūktelėjo nosimi tvankų orą ir pajuto karštį. Jis dar iki galo nesuvokė — ar negalėjo prisiversti patikėti, — kad buvo išvykęs beveik šešis mėnesius.

31 Pentotalio7 filmas

(159: Vidurinis planas — Tramperis ligoninės priėmimo skyriuje stato ant žemės mažą trumpoms kelionėms skirtą lagaminą. Neramiai apsidairo; šalia jo besišypsanti Tulpen, ima jį už rankos. Tramperis kažko prašo prie stalo sėdinčios seselės, ji jam paduoda kelis blankus, kuriuos reikia užpildyti. Kol jis vargsta su popieriais, Tulpen šilta ir dėmesinga.)

DAKTARAS VINJERONAS (balsas už kadro): Ši operacija visai paprasta, nors neretai pacientai jos gerokai baiminasi. Pjūvis nedidelis, daugių daugiausia penki dygsniai...

(160: Stambus planas: medicininis varpos piešinys. Ant jo ranka, tikriausiai Vinjerono, piešia juoda kreidele.)

VINJERONAS (balsas už kadro): Įpjauname ties anga, štai čia, kad kanalas būtų platesnis. O siūlės laikys jį atvirą, va čia, kad audiniai vėl neužaugtų kaip anksčiau. Nors, beje, jie vis tiek stengsis...

(161: Ilgas kadras, kamera seka paskui slaugę, vedančią Tramperį ir Tulpen ligoninės koridorium. Tramperis nervingai žvilgčioja į kiekvieną patalpą; einant lagaminas daužosi jam į kelius.)

VINJERONAS (balsas už kadro): Ligoninėje praleisite tik vieną naktį, pasiruošite rytinei operacijai. Paskui dieną pailsėsite ir galbūt liksite dar vienai nakčiai, jeigu vis dar jausite... nepatogumą.

(162: Vidurinis planas, Tramperis nerangiai velkasi ligoninės marškinius; Tulpen padeda jam susirišti raištelius už nugaros. Tramperis spokso į kitą pacientą, savo palatos kaimyną — senyvą vyrą su vamzdeliais, kyšančiais iš pilvo. Jis nejudėdamas guli gretimoje lovoje. Prieina slaugė ir aplink jo lovą vikriai užtraukia užuolaidas, tad vaizdas dingsta.)

VINJERONAS (balsas už kadro): ...kitaip tariant, tai keturiasdešimt aštuonios valandos skausmo. Na, ne tiek jau daug, ar ne?

(163: Sinchroniškas garsas. Vidurinis planas, Ralfas Pakeris ima interviu iš daktaro Vinjerono jo kabinete.)

PAKERIS: Manau, esama ir tam tikro psichologinio skausmo... žinot, tokia lyg ir baimė prarasti penį...

VINJERONAS: Na, ko gero, kai kurie pacientai gali jausti... Turite galvoje kažką panašaus į kastracijos kompleksą?

(164: Slaugytojas skuta Tramperį, šis sustingęs guli ligoninės lovoje ir stebi, kaip slaugytojo skustuvas braukia plaukus tarpkojyje.)

PAKERIS (balsas už kadro): Taigi, kastracijos... Arba, žinote, bijo, kad jam ims ir nurėš visą tą daiktą. Netyčia, žinoma! (Juokiasi.)

(165: Tas pat kaip 163, Vinjerono kabinete.)

VINJERONAS (juokdamasis): Ak, galiu užtikrinti, tame plote skalpelis man niekada nėra slystelėjęs!

PAKERIS (isteriškai juokdamasis): Žinoma, ne... ne, bet, pavyzdžiui, jei esate pacientas, apsėstas paranojiškų minčių apie savo pimpalą...

(166: Sinchroniškas garsas. Vidurinis planas, Tramperis pakelia paklodę ir žiūri po ja į save; leidžia žvilgtelėti ir Tulpen.)

TRAMPERIS: Matai? Kaip kūdikis!

TULPEN (žvelgia įdėmiai): Lyg netrukus gimdytum...

(Jie žiūri vienas į kitą, paskui nusuka akis.)

(167: Sinchroniškas garsas. Tas pat kaip 163 ir 165. Vinjerono kabinete Pakeris su Vinjeronu garsiai ir nevaržomai juokiasi.)

(168: Vidurinis planas. Tramperis sėdi ant lovos, atsisveikindamas moja Ralfui ir Tulpen, ši irgi jam moja stovėdama lovos kojūgalyje.)

VINJERONAS (balsas už kadro, tartum duotų nurodymus seselei): Šį vakarą jokio kieto maisto, jokių skysčių po dešimtos valandos. Rytoj rytą pirmosios injekcijos aštuntą; operacinėje jis turėtų būti aštuntą trisdešimt...