Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Nagi, — paragino Arnoldas Malkeihis. — Kas tas Merilas?

— O kas jūs? — pratarė Bogusas.

— Aš Arnoldas Malkeihis, — atkišęs ranką ir mirktelėjęs pasakė Arnoldas Malkeihis.

Norėjo vėl paspausti ranką, bet Bogusas dar nepamiršo pritraukimo prie savęs ir dvigubo „viščiuko sparnelio”, tad sudvejojo, ar priimti kibią Arnoldo Malkeihio saują.

— Turiu tau dar vieną klausimą, pone Fredai Tramperi, — pridūrė Arnoldas Malkeihis; jis liovėsi purtęs Tramperio ranką ir staiga surimtėjo, kiek gali surimtėti žvilgantis storulis. — Kodėl pametei žmoną?

29 Kas nutiko Sprogui?

Jam kovos kirviu nušniojo kiaušius. Tada ištrėmė prie gimtojo Švudo krantų. Kad nepamirštų esąs kastruotas, kartu ištrėmė ir jo gašliąją žmoną Fluviją. Taip buvo įprasta bausti tuos, kurie seksualiai kėsinasi į karaliaus šeimos narį.

Paklausta, kodėl ginekologas rekomendavo išsiimti kontraceptinę spiralę, ji atsako vis tuo pačiu mane siutinančiu gestu, pajudindama velniškai patrauklų papą; kilsteli tą didelę krūtį lyg sakytų, kad kontraceptinė spiralė, yra ji ten ar nėra, — tai tik jos vienos reikalas.

— Kada jis ją išėmė? — klausiu, o ji gūžteli pečiais, lyg neketintų vargintis ir raustis atmintyje. Man atrodo, kad jau keletą kartų nejutau tenai tos mažos spyruoklės prisilietimo.

— Kodėl nepasakei man, dėl Dievo meilės? Galėjau užsimauti gumytę.

Ji lyg niekur nieko murmteli, kad ginekologas nerekomendavo ir gumytės.

— Ką?! — klykiu aš. — Kodėl jis patarė ištraukti tą daiktą?

— Dėl mano pageidavimo, — išsisukinėja ji, — pirmiausia jis rekomendavo kaip tik šitai.

Vis dar nesusigaudau; man kyla įtarimas, kad vargšė mergina nesupranta dauginimosi fiziologijos. Bet netrukus paaiškėja, kad tai aš nesuprantu šitos merginos.

— Tulpen, — sakau iš lėto, — koks tas tavo pageidavimas, dėl kurio rekomenduojama pašalinti kontraceptinę spiralę?

Žinoma, atsakyti jai jau nebūtina; užtenka, kad suformulavau tą klausimą. Ji nusišypso ir parausta.

— Kūdikis ? — sakau. — Tu nori kūdikio?

Ji šypsodamasi linkteli.

— Galėjai pasakyti. Ar net paklausti manęs.

— Aš bandžiau, — taria ji išdidžiai, ir jaučiu, kad tuoj vėl kilstelės papą.

— Na, velniai rautų, ir man būtų derėję pareikšti savo nuomonę.

— Tai bus mano kūdikis, Tramperi.

— Ir mano! — rėkiu.

— Nebūtinai, Tramperi, — sako ji tipendama per kambarį tarsi viena iš jos abejingųjų žuvyčių.

— Su kuo dar esi miegojusi? — klausiu kaip kvailys.

— Su niekuo, — atsako ji. — Tiesiog tau tas kūdikis neturi rūpėti daugiau, negu tu pats nori.

Žiūriu nepatikliai, tad ji priduria:

— Arba tau jis rūpės ne daugiau, negu aš leisiu, mėšle tu.

Ji nerūpestingai suka į vonios kambarį su laikraščiu ir keturiais žurnalais; gal laukia, kad aš... ką? Užmigčiau? Palikčiau ją vieną? Imčiau melstis, kad gimtų trynukai?

— Tulpen, — kreipiuosi į vonios kambario duris, — turbūt tu jau nėščia...

— Jei nori, gali išsikraustyti, — atsiliepia ji.

— Dieve mano, Tulpen!

— Tramperi, nesiblaškyk lyg patekęs į spąstus. Kūdikiai gimsta ne tam.

Ji sėdi ten valandą, ir man tenka šlapintis virtuvėje į kriauklę. Galvoju. Iki mano operacijos liko tik dvi dienos — gal reikia sterilizuoti visą tą sistemą, jei jau kažkas su ja bus daroma.

Tačiau išėjusi iš vonios kambario ji atrodė ne tokia atšiauri, labiau pažeidžiama, ir kone tą pačią akimirką jis pajuto, kaip smarkiai jam norisi tapti tokiam, kokio jai reikia ir kokio tikisi. O jos klausimas visiškai nuginklavo. Ji droviai ir meiliai pasiteiravo:

— Jeigu vis dėlto būtum susijęs su kūdikiu, kitaip tariant, jeigu tu jo nori, ko labiau norėtum, berniuko ar mergaitės?

Velnias griebtų, Tramperis pasijuto nekenčiantis pats savęs, nes atsiminė šiurkštų kadaise Ralfo papasakotą anekdotą. Na, žinai, ką tik išbarškinta mergina klausia savo vaikino: „Džordžai, ko norėtum — mergaitės ar berniuko?” Džordžas valandėlę svarsto ir sako: „Kad gimtų negyvas.”

— Tramperi, — vėl paklausė Tulpen, — berniuko ar mergaitės? Ar tau tas pats?

— Mergaitės, — tarė jis.

Tulpen buvo susijaudinusi, smagi, džiovino plaukus susukusi į didelį rankšluostį ir tvarsėsi lovoje.

— Kodėl mergaitės? — klausinėjo. Nenorėjo palikti tos temos, pokalbis jai patiko.

— Nežinau, — sumurmėjo jis.

Galėjo sumeluoti, bet plėtoti ir dailinti tokį melą buvo sunku. Tulpen paėmė jį už rankų, atsisėdo priešais lovoje ir nekreipė dėmesio į nukritusį rankšluostį.

— Nagi, — tarė ji. — Dėl to, kad jau turi berniuką? Ar tikrai? Ar tau iš tiesų labiau patinka mergaitės?

— Nežinau, — irzdamas atsakė jis.

Ji paleido jo rankas.

— Nori pasakyti, kad tau nerūpi. Ar tikrai nerūpi?

Tramperis buvo įspraustas į kampą.

— Tulpen, aš nenoriu jokio kūdikio.

Ji kedeno rankšluosčiu plaukus, tad veido beveik nebuvo matyti.

— O aš, Tramperi, jo noriu, — pasakė ji. Paleido rankšluostį ir žvelgė tiesiai jam į akis taip įdėmiai, kaip dar niekas, išskyrus Bigi, nebuvo žiūrėjęs. — Todėl ketinu jį pagimdyti, ir nesvarbu, ar tau tai rūpi ar ne. Ir nieko nereikės daugiau negu visada, — kalbėjo ji su kartėliu. — Visa, ką tu turi daryti, — tai mylėtis su manimi.

Tą pačią minutę jis kuo labiausiai panoro su ja pasimylėti; tiesą sakant, suprato, kad turi pasimylėti ir kuo greičiau. Tačiau kokia košė žliugsėjo jo galvoje! Jo protas buvo puikiai įgudęs išsisukinėti. Jis galvojo apie Sprogą...

Tas senas žirgų galabytojas, medžiarovys, dundantis per karaliaus rūmus, svaidantis į šalis sargybinius prie karaliaus miegamojo. Ir tiesiai į prašmatnią lovą. Aišku, ten gulėjo šydu prisidengusi, išsikvepinusi Gunelė, laukianti savo valdovo Akthelto. Įžengia penkių pėdų augumo rupūžė. Ar jis šoko ant jos?

Kad ir ką jis ten darė, buvo per lėtas. Tekstas pasakoja, kad Gunelę „jis beveik išniekino”. Beveik.

Tikriausiai Aktheltas išgirdo Gunelės klyksmą net tarnų pusėje, paskendęs svaigiame Fluvijos guolyje. Jam nė iš tolo nebūtų šovę į galvą, kad jo karalienę puola Sprogas; tiesiog suprato, kad klykia jo žmona. Aktheltas ištrūko iš Fluvijos glėbio, užsimetė strėnjuostę ir galvotrūkčiais pasileido į karališkuosius kambarius. Ten drauge su septyniais pilies sargybiniais užmetė tinklą, sučiupo besidraskantį Sprogą ir keliais žarstekliais nutraukė nuo alpstančios karalienės Gunelės.

Pagal paprotį kastruojama būdavo naktį, tad dar tą patį vakarą vargšui Sprogui kovos kirviu buvo nukapoti kiaušai. Aktheltas toje ceremonijoje nedalyvavo; nebuvo ir Senio Tako.

Aktheltas gedėjo draugo. Tik po kelių dienų jis drįso paklausti Gunelės, ar Sprogas iš tiesų... na, paėmė ją, ji tikriausiai suprantanti, ką jis turi galvoje. Ji suprato. Sprogas jos nepaėmė. Kažkodėl Akthelto nuotaika dėl to dar labiau sugedo, ir Gunelė ne juokais įširdo. Ir Aktheltui, ir Seniui Takui reikėjo pasistengti, kol įtikino ją nereikalauti viešai, kad Fluvija būtų išmesta šernams.

Tie šernai gyveno gynybiniame griovyje; Tramperis taip ir nesugebėjo išversti, kodėl jie ten buvo laikomi, — tai atrodė visai beprasmiška. Gynybiniai grioviai turėjo būti pilni vandens, bet galbūt šis griovys buvo nesandarus ir niekaip nesisekė jo pataisyti, tad vietoj vandens jame lakstė laukiniai šernai. Tai tik dar vienas įrodymas, koks senoviškas, suveltas epas yra „Aktheltas ir Gunelė”. Senajai skandinavų žemaičių kalbai jos skurdūs, neišplėtoti epiniai kūriniai neteikia daug garbės.