Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Ar pagauni? — paklausė Ralfas Tulpen.

— O tau patiko knyga, Ralfai? — pasidomėjo Tulpen.

— Nesvarbu, visiškai nesvarbu, tai neturi jokios suknistos reikšmės! — karščiavosi Ralfas. — Man ji įdomi tik kaip pavyzdys. Žinoma, ji man nepatiko.

— Man ji pasirodė siaubinga, — tarė Tulpen.

— Jos beveik neįmanoma skaityti, — pasakė Tramperis, žygiuodamas į tualetą su knyga po pažastimi. Iki šiol jis nebuvo į ją net pažvelgęs.

Tramperis sėdėjo tualete apsuptas pranešimų, jie čia atsirado dėl telefono. Ralfas perkėlė telefoną čionai, nes jam įtarimų sukėlė vis gausėjantys tarpmiestiniai skambučiai, nors nė vienas neprisipažino skambinęs. Jis neabejojo, kad panorę paskambinti į užmiestį praeiviai įsmunka iš Kristoferio gatvės. Ralfo manymu, žmonės įsėlina, kai jis pats, Bogusas, Tulpen ir Kentas dirba kituose studijos kambariuose. Tokie prašalaičiai užsukę nė už ką nesugalvos ieškoti telefono tualete.

— O jeigu užeis pasinaudoti tualetu? — paklausė Tramperis.

Šiaip ar taip, telefonas buvo perkeltas. Sienos, vandens bakelio dangtis, veidrodis ir lentynos mirgėjo nuo raštelių, telefono numerių, skubių prašymų ir Kento pakeverzotų atsakiklio pranešimų.

Nukėlęs telefono ragelį Tramperis atsivertė „Lemtingas telegramas”. Ralfas buvo sakęs, kad dėl vykusios struktūros galima atversti knygą bet kuriame puslapyje ir viską tučtuojau perprasi, nesvarbu, kur pradėsi skaityti. Tramperis atsivertė per vidurį ir nuo pradžios iki pabaigos perskaitė 77 skyrių.

77 skyrius

Nuo tos akimirkos, kai ją išvydo, jis suprato. Bet vis dėlto nesiliovė.

Iš karto pajutome, kad rutulinių lankstų sistema visiškai netinka. Tai kodėl taip atkakliai ją diegėme?

Tą pačią sekundę, kai ožka krito, supratome, kad įkliuvome. Apsimetinėti būtų buvę absurdiška. Tačiau Merė Bet melavo.

Nebuvo jokios prasmės šitaip naudoti veržliaraktį. Bet gal būtų padėję.

Niekšiškai išmėsinėtas Čarlzas tikrai nekėlė noro linksmintis. Keista, mes nepašiurpome, kai Holė nusijuokė.

Su tokiomis kojomis Edis negalėjo puoselėti daug vilčių. Tačiau pažvelgęs į jį būtum pagalvojęs, kad jis tebeturi kojų pirštus.

— Nesiartink prie manęs! — sukliko Estela, atkišusi į priekį rankas.

Žinojome, kad mintis apie avinžirnius su raguoliais nedera su aptepo samprata. Tačiau ir vieni, ir kiti buvo rudi.

Žinoma, buvo visiškai nelogiška, kad nykštukas bijo didokos Haroldo katės. Bet jei esate kada ilgėliau klūpojęs, tikriausiai suvokiate, kad iš apačios regimi daiktai atrodo kitokie.

Toks buvo 77 skyrius. Susidomėjęs niekšišku Čarlzo išmėsinėjimu, Tramperis perskaitė tą skyrių dar kartą. Jam patiko fragmentas apie avinžirnius ir raguolius. Perskaitė skyrių trečią kartą ir suirzo, kad nežino, kas negerai Edžio kojoms. Ir kas ta Estela?

Į tualeto duris pabeldė Ralfas — jam reikėjo telefono.

— Suprantu nykštuką, bijantį didokos Haroldo katės, — per uždarytas duris jam pasakė Tramperis.

Ralfas keikdamasis nuėjo šalin.

Kur kas sunkiau Tramperiui sekėsi suprasti, kaip Helmbarto kūrinys susijęs su Ralfo filmu. Pagaliau pamanė vieną sąsają radęs: tikriausiai ir vienu, ir kitu nesistengiama ko nors pasakyti. Ta mintis leido Tramperiui kiek lengviau atsidusti. Nusiraminęs ėmėsi tualeto reikalų. Tačiau atsipalaidavo šiek tiek per daug ir pamiršo pažnaibyti galiuką, kad prasivertų. Žarnelę su užsikimšusiu purkštuku sunku tinkamai nutaikyti. Jis prišlapino sau į batą, atšoko, alkūne bloškė į praustuvę telefoną. Skausmingai susiraukęs vėl nukreipė tebešvirkščiančią šlapimo srovelę į unitazą. Tramperio situacijoje pradėti šlapintis būdavo kančia, bet staiga liautis — dar baisiau.

Štai tau ir atsipalaidavimas, pagalvojo jis. Prisiminė vieną iš daugelio „Akthelto ir Gunelės“ pamokų — šiurpią Sprogo istoriją.

Sprogas buvo Akthelto asmens sargybinis, ginklanešys, tarnas, peilių galąstojas, vyriausiasis medžioklis, svarbiausias žvalgas, mėgstamas pratybų su ginklais dalyvis ir patikimas kekšių tiekėjas. Lankantis užgrobtuose miestuose Sprogas pirmas ragaudavo visa, kas būdavo patiekiama Aktheltui.

Senis Takas perleido Sprogą Aktheltui, kai sūnui sukako dvidešimt penkeri. Aktheltas džiaugėsi Sprogu labiau nei bet kuriuo iš savo žirgų, šunų ar tarnų. Gimimo dienos proga Aktheltas Sprogui padovanojo labai vertinamą gretų belaisvę, vardu Fluviją. Fluvija buvo kritusi į akį ir pačiam Aktheltui, tad akivaizdu, kaip jis rūpinosi Sprogu.

Sprogas nebuvo gretas. Gretų vyrų nelaisvėn jie neimdavo, tik moteris. Vyrus priversdavo iškasti didelę duobę, užmėtydavo akmenimis iki sąmonės netekimo, tada nustumdavo į tą duobę ir sudegindavo.

Kartą Senis Takas keliavo Švudo pakrante iš karo žygio namo; prijoję žvalgai pranešė, kad priekyje pakrantę užtvėrusi ilga irklinė valtis, o priešais ją stovi vyras, rankose lyg nesunkų kūjį laikantis didžiulį jūros išplautą rąstą. Senis Takas nujojo pirmyn kartu su žvalgais pažiūrėti į tą stebuklą. Vyras šviesiais garbanotais plaukais buvo ne daugiau kaip penkių pėdų ūgio, bet jo krūtinė, regis, irgi buvo penkių pėdų platumo. Nematei nei jo kaklo, nei riešų ar kulkšnių; visas jis tebuvo didžiulė krūtinė su trumpomis, beveik be sąnarių galūnėmis ir dar veidas, plokščias ir tuščias lyg priekalas, kuriam uždėtas kuokštas šviesių garbanotų plaukų. Ant peties jis lengvai laikė dviejų pėdų storio rąstą.

— Pulk jį, — įsakė Senis Takas vienam iš žvalgų, ir šis suragino žirgą prieš keistąjį kelmo pavidalo padarą, valtimi užtvėrusį pakrantę. Tas milžiniškas nykštukas mostelėjo rąstu tarsi kokia beisbolo lazda arkliui į krūtinę, arklys krito negyvas; nykštukas išplėšė žvalgą iš susimazgiusių pakinktų ir perlenkęs pusiau be vargo sulaužė jam stuburą. Tada vėl pasiėmė savo kuoką ir atsistojo prie valties dairydamasis į tą pusę, kur stovėjo Senis Takas su kitu žvalgu.

Tramperis prisiminė svarstęs, ar tik antrasis žvalgas laukdamas nepridėjo į kelnes.

Tačiau Senis Takas neturėjo polinkio be reikalo daigoti savo karių, tad antrojo žvalgo neaukojo. Išvydęs nykštuką tuoj sumetė, koks jis būtų galingas asmens sargybinis, taigi liepė žvalgui kuo greičiausiai lėkti pakviesti kariaunos. Takui to padaro reikėjo gyvo.

Vėliau gal dvi dešimtys vyrų su tinklais ir ilgais kabliais sučiupo galingąjį trolį, užtvėrusį Švudo pakrantę. Šių vyrų vadas pirmas pavadino tą būtybę Sprogu. Da Sprog — apytikriai išvertus Velnio Rupūžė, — tai ypatinga didžiulė rupūžė, į kurią įsikūnija Velnias ir kurios pavidalu šokuoja po žemę; jų tikėjime ji užėmė svarbią vietą.

Bet visa tai niekai. Sprogą mokyti buvo lygiai taip pat lengva kaip medžioklinį sakalą, ir jis tapo ištikimesnis Seniui Takui už jo geriausią šunį Rocą. Tad Senis Takas, išsiskirdamas su Sprogu ir padovanodamas jį sūnui Aktheltui, pasielgė išties tėviškai.

Tramperis trumpai liovėsi galvojęs apie sakmę ir susimąstė, ar Sprogas štai šituo savo gyvenimo laikotarpiu neėmė vis labiau atsipalaiduoti ir manyti viską jau pasiekęs. Tikriausiai ne, svarstė Tramperis, nes iš pradžių keletą metų Sprogą kamavo savotiškas nevisavertiškumo kompleksas. Senis Takas buvo ne toks reiklus, ir Sprogui šeimininko šuns vaidmuo puikiausiai tiko. Tuo tarpu Aktheltas buvo Sprogo bendraamžis ir su tarnais palaikydavo artimesnius santykius; tiesą sakant, Aktheltas mėgdavo išgerti su Sprogu, ir šis nebežinojo, kur jo tikroji vieta. Žinoma, Aktheltui jis buvo be galo ištikimas ir būtų bet ką dėl jo padaręs, bet Aktheltas gana dažnai elgdavosi su juo kaip su draugu, ir Sprogas jausdavosi sutrikęs. Lygybės tema „Akthelte ir Gunelėje” reta ir ne itin svarbi, nors šiame epizode suskamba jai būdinga skaudžia gaida.