Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Vieną vakarą Aktheltas su Sprogu smarkiai pasigėrė Tito kaimelyje ir nusvirduliavo namo į pilį per sodą, pakeliui varžydamiesi, kuris išraus storesnį medį. Žinoma, nugalėjo Sprogas, ir galbūt šitai suerzino Aktheltą. Kad ir kaip ten buvo, susikibę už parankės jie ėjo tiltu per apsauginį pilies griovį, kai Aktheltas paklausė Sprogo, ar šis neįsižeistų, jeigu Aktheltas permiegotų su naująja Sprogo žmona Fluvija. Juk jie galų gale draugai...

Tikriausiai tas pasiūlymas ir nuslopino sumaištį Sprogo gyvenime. Jis turbūt suprato, kad Aktheltas būtų galėjęs paprasčiausiai pasiimti Fluviją kada panorėjęs, ir, matyt, pagalvojo, kad prašydamas leidimo Aktheltas pripažįsta Sprogą esant sau lygų.

Aišku, Sprogui tai buvo netikėta, mat jis ne tik su džiaugsmu leido Aktheltui smagintis su Fluvija, bet ir pats nudūmė į karaliaus kambarius siekti savojo malonumo su Akthelto Gunele. Aktheltas apie tai nebuvo užsiminęs. Be abejo, Sprogas suklydo vertindamas situaciją.

Tramperis įsivaizdavo, kaip vargšas Sprogas lyg boulingo kamuolys dunda koridorių labirintais į karaliaus kambarius. Štai tada Sprogas tikrai atsipalaidavo.

Ralfas vėl pabeldė į tualeto duris, ir Tramperis nusistebėjo savo mintimis. Pažvelgė į knygą, kurią laikė rankose, kažkodėl tikėdamasis, kad tai „Aktheltas ir Gunelė”, ir nusivylė pamatęs tik Helmbarto „Lemtingąsias telegramas”. Tramperis atrakino tualeto duris, Ralfas pagal laidą atsekė telefoną praustuvėje. Neatrodė nustebęs, kad aptiko jį ten; netraukdamas aparato iš praustuvės surinko numerį, pasiklausė signalo „užimta” ir padėjo ragelį.

Dieve, man reikėtų rašyti dienoraštį, pagalvojo Tramperis.

Tą vakarą jis pamėgino. Pasimylėjus su Tulpen kilo klausimų. Mintyse viena po kitos lėkė analogijos. Jis mąstė apie Aktheltą, tamsoje klupinėjantį pas Fluviją, kuri laukė savo kresnojo Sprogo. Iš pradžių Fluvija nusigando, nes pamanė, kad tai iš tiesų Sprogas. Fluvija su Sprogu buvo susitarę niekada nesimylėti, kai Sprogas bus girtas: Fluvija bijojo, kad jis nesulaužytų jai stuburo. Dar ten buvo neišverčiamas žodis, susijęs su kvapu, kurį skleisdavo daug išgėręs Sprogas.

Tačiau Fluvija greitai atspėjo, kas su ja mylisi, gal todėl, kad jos stuburas tebebuvo sveikas, o gal iš karališko kvapo. „Ak, valdove Aktheltai”, — sušnibždėjo ji.

Tramperis vėl prisiminė vargšą apgautą Sprogą, kaip jis lekia į karaliaus kambarius geisdamas Gunelės. Tada pagalvojo apie kūdikius ir kontraceptines priemones, apie mylėjimąsi su Bigi, palygino su Tulpen. Dienoraštis tebebuvo tuščias.

Jis prisiminė, kaip Bigi vis pamiršdavo išgerti piliulę. Bogusas pakabindavo plastikinę jų dėžutę vonioje ant šviestuvo laido, kad

Bigi pagalvotų apie kontracepciją kaskart, kai įjungs ar išjungs šviesą. Dėl to ji pykdavo, ypač kai pas juos ateidavo Ralfas.

— Ar jau išgėrei šiandien piliulę, Bigi? — išėjęs iš vonios kambario klausdavo Ralfas.

O Tulpen turėjo kontraceptinę spiralę. Aišku, nelemtąją IUK Europoje turėjo ir Bigi, bet ten ją ir paliko. Tramperis turėjo pripažinti, kad ta IUK sukelia tam tikrų pojūčių. Jausdavai ją ten, viduje, tarsi kokią kūno dalį, dar vieną rankytę ar pirštuką. Neretai ji bakstelėdavo. Tramperiui tai patiko. Be to, ji keisdavo vietą. Su Tulpen jis niekada nežinodavo, kur pataikys į spyruoklę, primenančią pirštą. Tą naktį apskritai jos nepajuto. Tramperis prisiminė, kad Bigi savąją pametė ar išmetė, ir sunerimo, todėl paklausė Tulpen.

— Tavo įtaisas... — sušnibždėjo jis.

— Koks įtaisas?

— Tas, su spyruokle.

— A-a... Kaip mano spyruoklė elgėsi šįvakar?

— Visiškai jos nepajutau.

— Švelni, ar ne?

— Bet rimtai — ar tu tikra, kad su ja viskas gerai? — Jis dažnai dėl to nerimaudavo.

Tulpen po juo valandėlę patylėjo, paskui tarė:

— Viskas gerai, Tramperi.

— Bet aš nepajutau spyruoklės, — kartojo jis. — Beveik visada ją ten jaučiu.

Tai buvo ne visai tiesa.

— Viskas gerai, — vėl pasakė Tulpen glausdamasi prie jo.

Tramperis palaukė, kol ji užmigs, tada atsikėlė ketindamas imtis dienoraščio. Tačiau net nežinojo, kuri dabar diena; nebūtų atspėjęs datos net savaitės tikslumu. Ir galva atrodė tokia pilna visko. Mintyse kirbėjo gausybė filmo vaizdų, tikrų ir išgalvotų. Paskui atgijo ir nebedavė ramybės mįslingas Helmbarto fragmentas apie Edžio kojas. Ir dar reikėjo apmąstyti „Aktheltą ir Gunelę”: regis, Tramperis niekaip nepajėgė atsikratyti vaizdo, kaip Sprogas dumia per pilį, genamas sukilusių vilčių.

Vis dėlto vieną sakinį išspaudė. Jis nepriminė dienoraščiams būdingų sakinių. Greičiau ore pakibęs įtampos kamuolys, puiki pirmoji eilutė. Netikėtai pačiam sau Tramperis užrašė:

„Jį man rekomendavo jos ginekologas.”

Tai bent būdas pradėti dienoraštį! Jam kilo klausimas: kaip kas nors susiję su kuo nors kitu? Tačiau juk reikėjo nuo kažko pradėti.

Imkime, pavyzdžiui... Sprogą.

Tramperis pažiūrėjo, kaip Tulpen susisuka lovoje į dar mažesnį kamuoliuką; ji prisitraukė jo pagalvę prie savosios, suspaudė ją kojomis kaip žirklėmis ir toliau ramiai miegojo.

Vienu kartu — vieną dalyką. Kas nutiko Sprogui?

28 Kas nutiko su tuo hašišu?

Ist Ganeryje, Bigi, tavo motina davė mums atskirus kambarius, nors dėl to jai pačiai teko miegoti su teta Blekstoun, o tėvą paguldė svetainėje ant sofos. Ir visiškai pamiršome vargšą Kutą, belaukiantį žinios lauke apačioje. Jis praleido naktį vėjo perpučiamame „Folksvagene” ir rytą nubudo sustingęs tarsi medžio gabalas.

Tačiau po mūsų pranešimo prie pietų stalo nebuvo taip jau nemalonu — žinoma, išskyrus vargą išaiškinti padėtį kurčiajai tetai Blekstoun.

„Esu nėščia, — pasakei tu. — Teta Blekstoun, aš nėščia.”

„Nešti čia? — atsiliepė teta Blekstoun. — Ką nešti? Kas ką neš? Ką reikia nešti?”

Taigi apie gėdingąją naujieną reikėjo šaukte šaukti; kai pagaliau teta Blekstoun suprato, jai buvo neaišku, kodėl visi tokie susijaudinę.

„Ak, nėščia, — tarė ji. — Kaip gražu. Juk tai visai neblogai!”

Ji įsmeigė žvilgsnį į tave, Bigi, gėrėdamasi tavo kūno stebuklu, patenkinta, kad jaunimas tebėra vaisingas; bent jau vienu atžvilgiu tas jaunimas nepasikeitęs.

Mes gerai supratome tavo motiną, neprieštaravome jos nuomonei, kad, žinoma, turime miegoti atskiruose kambariuose; tik tėvui pakako drąsos užsiminti, kad bent vieną sykį jau esame miegoję kartu, tai ką čia dabar saugoti? Bet jis nesiginčijo suprasdamas, kaip ir mes visi, jog tavo motinai būtina atsiremti į kokį formalumą. Galbūt ji jautė — taip, duktė nuskriausta, negrįžtamai suteršta jos vaikystė, bet juk galėtų tyras likti nors dukters kambarys. Kam purvinti lovos galvūgalyje sėdinčius meškiukus ar visus tuos nykštukus slidininkus, nekaltai išsirikiavusius ant komodos? Bent kas nors turi likti nepaliesta. Visi aiškiai tai supratome, Bigi.

Rytą susitikome vonios kambaryje. Užkliudžiau tetos Blekstoun dantis, jie įkrito į praustuvę ir garsiai tarškėdami suko ratus kriauklėje — tikra burna klajoklė. Tu juokeisi ir karpei virš unitazo nagus — toks buvo mano pirmasis šeimos gyvenimo patyrimas.

Tavo motina stovėjo prie vonios kambario durų ir nervinosi.

„Viršuje yra dar vienas vonios kambarys”, — šūktelėjo ji dukart, tartum bijodama, kad tu gali pastoti iš naujo, pagimdyti dvynukus, ar ko nors dar blogiau.

Šlaksčiausi vandeniu pažastis, o tu man šnibždėjai: „Ar atsimeni, Bogusai, kaip Kaprune mėginai praustis bidė?”