Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Žinoma, jie pasistengė mane apsaugoti nuo dvigubo skausmo laukti to pirmojo sisiojimo. Bet negalėjau su tuo sutikti. Tai buvo išdavystė — jie mane apgavo.

Paskui vėl panirau į kvaitulingą miegą; atsitokėjau jau savo palatoje, prie lovos, laikydama mano ranką, sėdėjo Tulpen. Kai pramerkiau akis, ji man šypsojosi.

Tačiau apsimečiau, kad tebesu veikiamas narkozės. Žiūrėjau kiaurai. Po šimts, juk siurprizų ir gudrybių meistrų yra ne vienas...

7 Natrio tiopentalis, barbitūratų grupės preparatas, plačiai naudojamas trum­palaikei bendrajai nejautrai.

32 Dar vienas Dantė, tik pragaras kitas

Limuzino vairuotojas dirbo šį darbą jau apie trejus metus. Anksčiau vairavo taksi. Važinėti limuzinu jam patiko labiau: niekas nemėgina apiplėšti ar sužaloti, darbas ramesnis, gražūs automobiliai. Dabar jau metus turėjo „Mersedesą”, ir tą mašiną vairuoti jam buvo smagu. Retkarčiais pasitaikydavo išvažiuoti iš miesto — kartą net iki pat Naujojo Haveno, — ir atviru plentu riedanti mašina teikdavo didelį malonumą. Tik taip jis ir įsivaizdavo „atvirą plentą” — tai kelias į Naująjį Haveną. Toliau iš Niujorko niekada nebuvo keliavęs. Turėjo šeimą, tris vaikus, ir kas vasarą su žmona svarstydavo, kad atostogų reikėtų visiems išvažiuoti į Vakarus. Tačiau savo automobilio neturėjo: laukė, kol sutaupys „Mersedesui” ar kol limuzinų firma nuspręs pigiai parduoti senąjį.

Tad sutikęs nuvežti Bogusą į Meiną vairuotojas leidosi į kelionę taip, tartum kas būtų pasiuntęs į San Franciską. Meinas! Jis mąstė apie žmones, kurie medžioja banginius, pusryčių valgo omarus ir ištisus metus avi guminius batus iki kelių.

Vairuotojas kalbėjo porą valandų — kol suprato, kad jo keleivis arba miega, arba sėdi apkvaitęs; tada užsičiaupė. Jis, Dantė Kalikijas, pirmą kartą nuo tada, kai važinėdavo taksi, pajuto bijąs keleivio. Bogusas pasirodė jam lyg pamišęs, ir jis šimto dolerių banknotą įsikišo į trumpikes, tiesiai į kapšelį, kad nesunkiai rastų. Gal duos dar vieną, pamanė. Arba mėgins atsiimti šitą.

Dantė Kalikijas buvo neaukšto ūgio, kresnas, su kupeta juodų plaukų, o nosis lūžusi tiek daug kartų, kad atrodė plevėsuojanti. Kadaise jis buvo boksininkas; savo kovos manierą apibūdindavo sakydamas, kad visuomet verždavosi nosies tiesumu. Buvo ir imtynininkas, iš tų laikų jam liko žiedinių kopūstų pavidalo ausys — daili porelė, viskas suspausta, pabrinkę, stambu, lyg du nevienodi tešlos gumulai, iš šonų prilipdyti prie veido. Dantė garsiai žiaumodavo gumą, šis įprotis atsirado, kai metė rūkyti.

Dantė Kalikijas buvo garbingas žmogus, jam rūpėjo, kaip gyvena kiti, koks gyvenimas kituose kraštuose, tad veždamas tą trenktą vyruką į Meiną neliūdėjo. Tik tuomet, kai jie atsidūrė šiauriau Bostono ir sutemo, kai eismas kelyje sumenko, apskritai beveik dingo, Dantei pasidarė šiek tiek baisu važiuoti per tuos tyrus su žmogumi, nepraveriančiu burnos nuo tada, kai jie buvo prie Šei stadiono.

Kelių mokesčio rinkėjas prie Naujojo Hampšyro greitkelio nužvelgė Dantės vairuotojo uniformą, paspoksojo į apspangusį Bogusą ant aksomu apmuštos užpakalinės sėdynės; kitų automobilių nebuvo matyti, ir jis pasiteiravo Dantės, kur keliauja.

— Į Meiną, — sušnibždėjo Dantė lyg tardamas kokį šventą žodį.

— Kur į Meiną? — paklausė mokesčio rinkėjas. Šiaip jau nuo jo kasdienio darbo vietos iki Meino buvo vos dvidešimt minučių kelio.

— Nežinau, — atsakė Dantė imdamas grąžą.

Rinkėjas mostelėjo jiems važiuoti, o Dantė atsigręžė į Bogusą.

— Ei, pone! Kur į Meiną?

Džordžtaunas yra sala, bet Tramperio vaizduotėje tai buvo kur kas labiau sala nei iš tikrųjų. Jį galima laikyti ir pusiasaliu, nes su žemynu jungia tiltas; tikros salos nepatogumų ten visiškai nėra. Bet Tramperis mąstė apie nuostabią Kuto susikurtą vienumą. Kita vertus, tikriausiai Kutas tokį vienumos jausmą gebėtų sukurti ir Kenedžio oro uoste.

Bogusas svarstė, kaip bus geriausia susisiekti su Bigi, ir tik dabar pajuto labai jos pasiilgęs. Vasarą ji niekada nelieka Ajovoje. Šiuo metu tikriausiai Ist Ganeryje, padeda tėvui ir leidžia motinai padėti jai prižiūrėti Kolmą. Nesunku įsivaizduoti, kad staiga pamesta Bigi sulaukė užuojautos („aš taip ir sakiau”) ir iš paties Tramperio tėvų, bet jų pagalbos ar kvietimo negalėjo priimti.

Šiaip ar taip, ji tikrai teiravosi Kuto, kur dingo jo draugas Bogusas, tad Kutas žinos, kur ji yra ir ką galvoja apie savo pabėgusį vyrą. Galbūt Kutas net bus su jais susitikęs ir galės papasakoti, ar smarkiai pasikeitė Kolmas.

— Ei, pone! — išgirdo Tramperis. Į jį kreipėsi durininko uniforma vilkintis žmogus nuo priekinės sėdynės. — Kur į Meiną?

Tramperis pažvelgė pro langą: jie važiavo visiškai tuščiu aplinkkeliu palei Portsmuto uostą per tiltą į Meiną.

— Į Džordžtauną, — tarė jis vairuotojui. — Tai sala. Verčiau sustok ir pažiūrėk į žemėlapį.

O Dantė Kalikijas mąstė: sala! Viešpatie mielas, kaipgi man įvažiuoti į salą, tu prakeiktas besmegeni šunsnuki...

Bet jis susirado žemėlapį ir pamatė, kad į Džordžtauno salą ties Batu per potvynio užliejamą Kenebeko upės įlanką nutiestas tiltas. Jau po vidurnakčio važiuojant tuo tiltu Bogusas nuleido galinių langų stiklus ir paklausė, ar Dantė užuodžia jūrą.

Tai, ką užuodė Dantė, kvepėjo per daug gaiviai; šis kvapas jūros jam nepriminė. Dantei pažįstama jūra kvepėjo kaip Niujorko ar Niuarko prieplaukos. Šičia druskingi pelkynai dvelkė aitria švara, todėl ir jis nuleido stiklą savo pusėje. Bet važiuoti jam jau nepatiko. Salą kertančio kelio kelkraščiai buvo minkšti, užnešti smėliu, pats kelias siauras, vingiuotas, be vidurio juostos. Nebeliko ir namų, tik tamsios pušys ir aukštų viksvų prižėlę plotai.

Be to, naktį virpino garsai. Ne automobilių signalai, mechanizmų girgždesys, ne žviegiančios padangos, ne kokie nors žmonių ar vaiduoklių balsai, o gyvi garsai — varlių ir svirplių, jūros paukščių ir tolumoje ūkaujančių švyturių.

Nuošalus kelias ir klaikūs garsai kaip reikiant įbaugino Dantę Kalikiją; per atgalinio vaizdo veidrodį jis vis žvalgėsi į Bogusą, mėgindamas įvertinti jo galimybes ir galvodamas: jei tas pusgalvis pamėgins ką nors daryti, spėsiu poroj vietų perlaužti jam stuburą, kol prišoks sėbrai...

Tramperis tuo tarpu svarstė, kiek laiko praleis su Kutu, ar skambins Bigi, o gal tiesiog nuvažiuos pas ją, kai pribręs tinkamas momentas.

Kelio danga staiga baigėsi, Dantė kirto per stabdžius ir nė akimirkos nenuleisdamas akių nuo Boguso užrakino priekines, paskui užpakalines duris.

— Ką, po velnių, darai? — paklausė Tramperis, bet Dantė Kalikijas sėdėjo priekyje, viena akimi veidrodėlyje sekdamas Tramperį, kita naršydamas po žemėlapį.

— Ko gero, pasiklydome, a? — tarė jis.

— Ne, — atsiliepė Tramperis, — dar liko penkios mylios.

— O kur kelias?

— Tu ant jo stovi, — pasakė Tramperis. — Važiuok.

Dantė išnagrinėjo žemėlapį, pamatė, kad tai iš tiesų kelias, ir drebėdamas iš baimės nuvažiavo toliau; bet stūmėsi iš lėto, o sala vis siaurėjo. Šmėkštelėjo keli namai be jokios švieselės, iškilmingi tarsi laivai prieplaukoje; į abi puses vėrėsi horizontas, ten plytėjo jūra, oras atvėso, buvo justi druskos prieskonis.

Netrukus kelio ženklas pranešė, kad toliau — privatus kelias.

— Važiuok pirmyn, — liepė Tramperis.

Dantė būtų norėjęs turėti arčiau savęs, ant sėdynės, padangų grandines, bet vis dėlto važiavo toliau.