Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

O apačioje, ant liepto galo, du jos, kaip jis spėjo, meilužiai sėdėjo šalia vienas kito nukabinę kojas ir derėjosi svaidydami į vandenį sraiges.

Dieve mano, galvojo Dantė. Baisiai norėčiau žinoti, kas čia yra kas.

Tu, Kutai, visada buvai malonus, ir tavo išvaizda tokia pat. Mano plaukai tamsūs, o tavo visai šviesūs, tu visas baltas, nubertas strazdanomis, o aš — lyg rupi, sėmenų aliejumi įtrinta mediena. Esi aukštas, todėl nekrinta į akis, kad tavo klubai platesni už pečius, tas platumas nepastebimas; turėdamas ilgas, liesas kojas, pianisto pirštus ir kilnią, niekada nelūžusią nosį, atrodai lieknas. Niekad nemėgau šviesių rausvaplaukių, išskyrus vienintelį tave. Žinau — barzdą užsiauginai, kad paslėptum strazdanas, bet niekada niekam to nesakiau.

Mūsų kūnai skirtingi kaip ruonio ir žirafos. Ūgiu lenki mane tikriausiai visa galva, tad negaliu neprisiminti, kaip Bigi atsiliepdavo apie tuos, kurie už ją aukštesni. Tačiau man atrodo, kad ji ir sveria daugiau už tave.

Žinai, Kutai, ko gero, tavo krūtinė telpa jai tarp krūtų.

Atsimenu, Bigi patikdavo, kad ji negali apkabinti manęs per krūtinę ir išlaikyti pirštus sukabintus, jei aš tuo metu giliai įkvepiu. Na, tavo plaučiai jos glėbyje tikriausiai subliūkštų. O kai ji apsiveja kojomis tau apie juosmenį, būtinai saugok nugarą! Iš tiesų nuostabu, kad ji iki šiol tavęs nepribaigė. Šiaip ar taip, nėra abejonės — likai gyvas.

Bet prabilęs pasakiau tik tiek:

— Gerai atrodai, Kutai.

— Ačiū, Bogusai.

— Žinai, ji nori likti su tavimi.

— Žinau.

Švystelėjau sraigę kuo toliau; metei sraigę ir tu. Bet tavoji nukrito kur kas arčiau — labai jau juokingai mėtai, trūkčiodamas. Menkos tavo rankos, Kutai, prie valčių praleidai tiek laiko, o irkluoji kaip paukštelis lūžusiu sparnu. Įsivaizduoju, kas bus, kai mokysi Kolmą plaukti.

Bet ir vėl pasakiau tik tiek:

— Turėsi šią vasarą prie vandens Kolmą prižiūrėti atidžiau. Jis artėja prie pavojingo amžiaus.

— Nesijaudink dėl Kolmo, Bogusai, — atsakei man. — Jam nieko nenutiks. Tikiuosi, kad panorėjęs atvažiuosi jo aplankyti. Taip pat ir mūsų — tikrai, atvažiuok pas mus.

— Gerai, Bigi man sakė.

Plinkšt!

Tu savo sraigę sviedei taip nevykusiai, kad ji nenulėkė net iki vandens ir — šlep! — įkrito į dumblą.

— Būčiau dėkingas, Kutai, jeigu atsiųstum man nuotraukų, — pasakiau. — Žinai, kai fotografuosi kada... Kolmą, tiesiog padaryk vieną atspaudą ir man.

— Turiu keletą, galiu tau atiduoti, — atsakei.

Plinkšt!

— Mėšlas, Bogusai, man taip gaila, — išgirdau iš tavęs. — Kas galėjo numanyti, kad viskas šitaip pasisuks?

— Aš. Galėjau apie tai pagalvoti, Kutai...

— Kai atvažiavo čia, ji buvo jau tave palikusi, Bogusai. Na, apsisprendusi...

Plinkšt!

Šlep!

— O kaip Pilsberiai? Ką jie apie tave manys, jei gyvensi čia su moterimi ir vaiku?

— Todėl mes ir susituokėme, — pasakei, ir man pasirodė, kad tikriausiai pavirtau sraige — pats save įmetęs į vandenį, per daug jo prisisriaubęs, — ir dėl to, Kutai, blogai tave girdžiu.

— Turbūt, Kutai, norėjai pasakyti, kad jūs ketinate susituokti? — pasitikslinau.

— Ne, mes jau susituokėme... na, tam tikra prasme.

Mąsčiau apie tai gal per kokius keturis plinkšt. Argi šitai įmanoma? Atrodė, kad ne, tad paklausiau:

— Argi tai įmanoma, Kutai? Maniau, kad aš esu su ja susituokęs.

— Na, žinoma, tu buvai susituokęs, ir šitas... dalykas juridiškai dar nesutvarkytas, — aiškinai man, — bet tu ją pametei, todėl buvo galima imtis tam tikrų veiksmų. Aš ir pats ne visai suprantu, bet vienas iš Pilsberių advokatų jau turi parengęs įvairių popierių.

Taigi, Kutai, pagalvojau sau, pasirodo, tu nesėdėjai rankų sudėjęs, ar ne?

— Neturėjome kaip išsiaiškinti, Bogusai, kada tu grįši ir ar apskritai grįši, — pasakojai.

Dėstei, kad buvo kone būtina ką nors daryti dėl mokesčių tvarkos, dėl išlaikytiniams taikomų įstatymų. Ačiū, pagalvojau, kai užsiminei, kad šitaip susitvarkius nebus jokių alimentų.

— Kiek esu tau skolingas? — paklausiau.

— Bogusai, tai visai nesvarbu, — atsakei, bet aš jau išsitraukiau voką ir spraudžiau devynis šimtus dolerių į tavo ploną grakščią ranką.

— Dieve, Bogusai. Iš kur tai gavai?

— Aš praturtėjau, Kutai, — pranešiau ir pasistengiau įkišti voką atgal į kišenę taip, tarsi tas judesys būtų visiškai įprastas, tarsi turėčiau daug kitų po kišenes iškaišiotų vokų ir dabar nebūčiau tikras, kur šito vieta.

Maniau, imsi atsisakinėti, todėl puoliau malti liežuviu.

— Jeigu jau negaliu su jais gyventi, Kutai, labai džiaugiuosi, kad su jais būsi tu. Esu tikras, tu pasirūpinsi jais geriau negu aš, ir kol tu šalia, man nereikės dėl jų nerimauti. Be to, šie kraštai labai tinka vaikui auginti, o tu galėsi pamokyti Kolmą fotografuoti.

— Šią vasarą Bigi ketina man padėti, — atsiliepei, — na, žinai, kai čia suvažiuos Pilsberiai: apsipirkti, kartais pagaminti maisto, prižiūrėti namus. Tada man liks daugiau laiko fotografuoti ir dirbti laboratorijoje... — Tavo balsas pritilo. — Susiradau papildomą darbą rudens semestrui Boudine. Iki ten tik keturiasdešimt penkios minutės. Na, žinai, viena studentų grupė, toks fotografijos seminaras. Pavasarį ten buvo surengta mano paroda, ir studentai net nupirko kelias nuotraukas.

Tokios tuščios kalbos mus tiesiog traiškė savo svoriu.

— Tai puiku, Kutai.

— Bogusai, po velnių, ką dabar veiksi? — paklausei ilgokai patylėjęs.

— O, man reikia grįžti į Niujorką, — sumelavau, — bet netrukus vėl atvažiuosiu... na, kai įsikursiu.

— Jau beveik rytas, — tarei. Žiūrėjome, kaip iš jūros nyra oranžinė saulė, neryškiu švytėjimu nuspalvindama pakrantę. — Kolmas keliasi anksti. Jis parodys tau savo gyvūnus. Valčių namelyje įrengiau tokį tarsi zoologijos sodą, ten viskas, ko jam prigaudžiau.

Tačiau nenorėjau gaišti tikrindamas, kaip jis atrodo, ar tebemyli mane. Tegu kapo kauburėlis šiek tiek apželia žole, taip visada sakau; tada pažvelgti jau saugiau.

O balsiai tepasakiau:

— Man reikia pasišnekėti su vairuotoju, Kutai.

Jau norėjau stotis, bet pagavai mane už diržo.

— Bogusai, tavo vairuotojas net nežino, kas tu esi. Kas tau darosi?

— Viskas gerai, Kutai. Aš puikiai laikausi.

Atsistojai kartu su manimi, tu trapus angeliškas šunsnuki, suėmei už barzdos ir švelniai papurtei man galvą sakydamas:

— Ak, mėšlas, mėšlas, Bogusai, kad taip galėtume abu su ja gyventi, aš neprieštaraučiau — ar supranti? Žinai, Bogusai, kartą net paklausiau jos.

— Tikrai? — atsiliepiau. Tvirtai laikiau tavo barzdą; lyg ir norėjau pabučiuoti, bet drauge jutau norą nurauti tau ją su visa oda. — Ką ji atsakė?

— Žinoma, ji pasakė ne. Bet aš, Bogusai, nebūčiau prieštaravęs — man taip atrodo.

— Ir aš nebūčiau prieštaravęs, Kutai, — sutikau. Nors tikriausiai tai nebuvo tiesa.

Saulė jau išlindo visa, toli jūroje ji priminė plūdurą, linguojantį ant vandens paviršiaus, ir staiga aplinkui pasidarė per daug šviesu, kad galėčiau žiūrėti į tave, Kutai, stovintį šalia. Tad paprašiau:

— Ar galėtum surasti tas nuotraukas? Man jau reikia važiuoti...

Drauge patraukėme taku nuo valčių namelio aukštyn į namus, žengdami iš karto per dvi akmens pakopas. Pajutau, kaip kyštelėjai pinigus man į užpakalinę kišenę. Ir prisiminiau tavo pliką užpakalį kadaise mėnesienoje ant šitų akmens plokščių, kai gulėjai ant pilvo, Kutai, ir dainavai, nes iš girtumo nebepastovėjai ant kojų. Su tavimi buvusi mergina — viena iš tų dviejų, kurias „pakabinome” sunkvežimių aikštelėje Vest Bate — vilkosi maudymosi kostiumėlį, jai viskas buvo įkyrėję, nes jau seniai mėgino nutempti tave į namą, į jo didįjį miegamąjį. Aš su savąja buvau puikiai įsitaisęs valčių namelio pastogėje.