Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Paskui jie vėl mane nutvėrė. Ilgai vežiojo atidarę automobilio langą, versdami laikyti galvą iškištą į lauką; tikriausiai manė, kad man trūksta gryno oro. Bet nebuvau toks girtas, kad neprisiminčiau to suglamžyto popierėlio po marškiniais, tad vežamas aukštyn liftu jį išsitraukiau ir žvilgtelėjau. Tai buvo kažkoks pinigas — nesupratau, ar stambus, — ir vienas iš vyrų jį atėmė.

Manau, kad tai buvo lifte; mes, matyt, atsidūrėme viešbutyje. Bet tuo metu galvoje sukosi tik viena mintis: na, ar ne juokinga tokį dalyką nešiotis tarpkojyje!

8 Betty Crocker - rinkodaros tikslais sugalvotas personažas, tapęs įvairių maisto ir buities prekių ženklu.

33 Sveiki įstoję į Auksinio pimpio ordinę

Kol Tulpen sėdėjo prie manęs ligoninėje, aš arba snaudžiau, arba staiga atsimerkęs lyg ko išgąsdintas spitrijau beprasmiu žvilgsniu, dairiausi per petį — tobulai vaidinau, kad esu visiškai nesąmoningas, nors žvėriškai norėjosi šlapintis.

Ralfas atėjo vėliau, po pietų, paskelbė, kad aš negyvas, ir paklausė Tulpen, kaip atrodo mano pimpalas. Bet Tulpen buvo, regis, nuoširdžiai susirūpinusi ir piktai atsiliepė:

— Nemačiau. Jis pripumpuotas vaistų. Nesuvokia kur esąs.

Ralfas apėjo aplink lovą; jis atnešė laiškus, tad vaizduodamas ieškąs vietos jiems padėti įkišo nosį pro užtrauktą užuolaidą pas mano kaimyną — gurguliuojantį seną poną, visą apraizgytą vamzdelių kaip santechnikos mazge.

— Paprašykime slaugės, — tarė Ralfas.

— Ko? — nesuprato Tulpen.

— Kad leistų pažiūrėti, — patikslino Ralfas. — Gal pakaktų pakelti antklodę?

Užverčiau akis ir sumurmėjau vokiškai, kad būtų didesnis įspūdis.

— Jis dabar savo nacistiniame laikotarpyje, — pareiškė Ralfas, o aš gulėjau tarsi išoperuotomis smegenimis ir laukiau, kada jie pradės meiliai kalbėtis ar glaustytis.

Bet nieko nepastebėjau; priešingai, atrodė, kad jie iš viso prastai sutaria, todėl svarsčiau, ar kartais neperprato mano apsimetinėjimo ir dabar patys nevaidina.

Galų gale jie išėjo; išgirdau Tulpen teiraujantis, kada pasirodę Vinjeronas ir ar ketina jie mane šįvakar išleisti. Bet seselės atsakymo negirdėjau: palatos kaimynas kaip tik tą akimirką nutarė kažką garsiai įsiurbti ar išleisti, o kai jo klaikus burbuliavimas liovėsi, visi buvo išėję.

Turėjau keltis ir eiti šlapintis, bet vos pajudėjęs siūle užkabinau antklodę ir sustugau tokiu veriamu balsu, kad į palatą suvirto visas pulkas slaugių, o senojo pono sapnuose ir žarnelėse kažkas smarkiai sugurgėjo.

Dvi slaugės už parankių nuvedė mane į tualetą; ilgus ligoninės marškinius laikiau atitraukęs į priekį tarsi burę, kad nesitrintų į mano sužalotą galiuką.

Dar nepradėjęs šlapintis padariau kvailą klaidą — nutariau į ji pažiūrėti. Skylutės nepamačiau; ją visiškai dengė šašas, o juodų siūlių raizginys priminė užrištą kraujinės dešros galą. Kad atgaučiau savitvardą, paprašiau slaugės atnešti man paštą.

Radau savo senojo disertacijos vadovo daktaro Volframo Holsterio laišką. Į voką jis buvo įdėjęs straipsnį iš „Šiaurės germanų kalbų biuletenio”, parašytą daktaro Hageno fon Tronego, garsiojo lyginamosios literatūros žynio iš Prinstono. Straipsnyje buvo dejuojama, kad stinga senųjų šiaurės germanų kalbų tyrinėjimų. Fon Tronego nuomone, „neįmanoma bent šiek tiek giliau suprasti religinio pesimizmo kūriniuose, parašytuose norvegų, švedų, danų, islandų ir Farerų salų kalbomis, kol neatnaujinti keli jau turimi vertimai ir neverčiami kūriniai senosiomis vakarų skandinavų, rytų skandinavų ir skandinavų žemaičių kalbomis”. Daktaro Volframo Holsterio komentare buvo parašyta, kad” Akthelto ir Gunelės” laikas jau iš tiesų „pribrendęs”.

Post scriptum Holsteris reiškė užuojautą dėl to, ką sužinojęs apie „mano situaciją”. Jis dėstė: „Disertacijos vadovas retai turi laiko gilintis į doktorantų emocines problemas; bet turėdamas galvoje tokį būtiną ir svarbų projektą jaučiu, kad vadovui derėtų labiau įsitraukti asmeniškai ir būti ne vien konstruktyviai kritiškam, bet ir ne mažiau konstruktyviai atlaidžiam.” Jo išvada: „Fredai, būtinai duok žinią, kaip einasi „Aktheltas ir Gunelė”.

Perskaitęs šitai ligoninės tualeto kabinoje susileidau iš juoko, paskui apsiverkiau. Įmečiau Holsterio laišką į unitazą, ir tai suteikė drąsos jį apmyžti.

Kol pametęs galvą klajojau po Europą, rašiau Holsteriui du kartus. Pirmas laiškas buvo ilgas ir pilnas melų: jame pasakojau, kaip užsiimu moksliniais tyrimais — ieškau galimų sąsajų tarp tragiškosios islandų karalienės Brunhildos ir Tamsiosios Jūros Karalienės iš „Akthelto ir Gunelės”. „Akthelte ir Gunelėje” jokios Tamsiosios Jūros Karalienės, aišku, nėra.

Antrą kartą išsiunčiau Holsteriui atviruką su žinute. Atviruke buvo didžiulės Breigelio drobės „Kūdikėlių žudymas” detalė. Vaikai ir kūdikiai plėšiami iš motinų glėbio; įsikibusių į vaikus tėvų rankos nukapojamos. „Sveiki! — rašiau kitoje atviruko pusėje. — Norėčiau, kad būtumėt čia!”

Po valandėlės slaugė priėjo prie tualeto durų paklausti, ar gerai jaučiuosi. Ji padėjo man grįžti į lovą; turėjau laukti, kol ateis Vinjeronas ir mane išleis.

Peržiūrėjau likusį paštą. Ten buvo didelis Kuto atsiųstas vokas su daugybe skyrybų dokumentų — turėjau juos pasirašyti. Kutas pridėjo raštelį, kad verčiau jų neskaityti; ten suformuluota „labai jau netaktiškai”, įspėjo jis, dėl to skyrybos nekels abejonių. Nesupratau, kur jos neturi kelti abejonių, todėl nepaklausiau patarimo ir šiek tiek paskaičiau. Dokumentuose buvo kalbama apie mano „gašlų ir akivaizdų, nuolat besikartojantį svetimavimą”. Dar man priskirtas „žiaurus ir nežmoniškas savo atsakomybės nepaisymas”, konstatuota, kad „beširdiškai pamesta šeima — tai poelgis, prilygstantis išsigimimui”.

Visa tai skambėjo aiškiai ir sausai, tad pasirašiau. Popierius pasirašinėti ne taip jau sunku.

Paskutinis laiškas iš tiesų buvo net ne laiškas. Aišku, įdėtas į voką, bet nuo Ralfo ir be jokių pašto žymų. Dovanėlė su linkėjimais pasveikti? Pokštas? Piktavališkas simbolis?

Viduje buvo toks tarsi diplomas.

AUKSINIO PIMPIO ORDINAS

Sveikiname! Tebūnie visiems žinoma,

kad

FREDAS BOGUSAS TRAMPERIS,

parodęs nepaprastą Narsą, karžygio vertą Šaunumą ir fališkąją Tvirtybę, su neįtikėtinu Ryžtu iškentė jo Membrum Virile Chirurginę Korekciją. Be baimės ištvėręs siaubingąją Uretrektomiją su ne mažiau kaip penkiomis (5) Siūlėmis, šiuo jis įšventinamas

Tikruoju Riteriu ir

Auksinio Pimpio ordino brolijos nariu

su visomis šiam vardui priderančiomis Privilegijomis ir neribota Teise Visiems tuo girtis.

Diplomą buvo pasirašę Žanas Klodas Vinjeronas, Gydantysis Chirurgas, ir Ralfas Pakeris, Vyriausiasis Raštininkas ir Tikrasis Pimpis. Nusistebėjau, kodėl nėra dar vieno parašo — Tulpen, Vyriausiosios Ponios ir Suinteresuotosios Damos.

Kai Vinjeronas atėjo jo išleisti, Tramperis tebebuvo pilnas įtarimų.

— Ką gi, operacija praėjo puikiai, — tarė Vinjeronas. — Ar labai skauda šlapinantis?

— Jaučiuosi visiškai gerai, — atsakė Tramperis.

— Pasistenkite neužkabinti siūlių apatiniais drabužiais ar patalyne, — aiškino Vinjeronas. — Keletą dienų verčiau niekur neikite iš namų ir nevilkėkite jokių drabužių.

— Aš taip ir maniau, — pritarė Tramperis.

— Siūlai ištirps savaime, bet norėčiau apžiūrėti jus po savaitės — įsitikinti, kad viskas gerai.