Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Ar yra priežasčių įtarti, kad gali būti negerai?

— Žinoma, ne, — atšovė Vinjeronas, — bet po operacijos įprasta pasitikrinti.

— Galiu būti išvykęs, — tarė Tramperis.

Vinjeronas, regis, susirūpino dėl jo atsainumo.

— Ar iš tiesų viskas gerai? — paklausė. — Ar tikrai gerai jaučiatės?

— Kuo puikiausiai, — patikino Tramperis. Jis suprato, kad verčia Vinjeroną nerimauti, tad pamėgino taisyti padėtį. — Jaučiuosi geriau negu bet kada, — melavo, — tapau nauju žmogumi. Aš jau nebe tas senas pimpis, koks buvau anksčiau.

— Na, — atsiliepė Vinjeronas, — šitaip teigti vargu ar esama pagrindo.

Žinoma, jis buvo teisus. Vinjeronas visada teisus. Vilktis bet kokį drabužį buvo labai nemalonu.

Tramperis šiaip ne taip įsispraudė į apatinius, prie varpos galo prilipdęs tirštu tepalu sumirkytą marlės įklotą. Siūlai nebekibo prie drabužių, užtat kibo prie to įkloto. Vaikščiojimas reikalavo ypatingo atsargumo. Kelnių klyną Tramperis laikė atitraukęs į priekį ir žengė atsargiai išsižergęs, tarsi į kirkšnis būtų primesta karštų žarijų. Žmonės aplinkui vis gręžiojosi į jį.

Jis pasiėmė laiškus ir keistąją Ralfo dovaną. Važiuodamas metro vėpsojo į rūsčią, itin orią porą, kuri, regis, įsivaizdavo sėdusi į taksi. Gal norėtumėt pasižiūrėti mano diplomo, pamanė Tramperis.

Grinvič Vilidže niekas nebekreipė į jį dėmesio. Ten visada pilna keistų žmonių, ir Tramperis neatrodė keistesnis už gerą pusę praeivių.

Kol stovėdamas laiptų aikštelėje prie Tulpen durų grabaliojo kišenėse rakto, iš vidaus pasigirdo, kaip Tulpen pliuškenasi vonioje. Ji su kažkuo kalbėjosi, ir Tramperis suakmenėjo.

— Žinai, labai jau paprasta viską vertinti vienu matu, — sakė ji, — lengvais, paviršutiniškais apibendrinimais aprėpti sudėtingus ir gilius žmones ar reiškinius. Nors, manau, lygiai taip pat per paprasta sakyti, kad kiekvienas žmogus yra gilus ir sudėtingas. Kitaip tariant, galvoju, kad Tramperis išties gyvena paviršiuje... Galbūt jis ir tėra paviršius, vien paviršius...

Ji nutilo, ir Tramperis išgirdo, kaip jos kūnas slysteli šlapiu vonios paviršium. Ji tarė:

— Na, gerai, tarkim, šiam vakarui užteks.

Tramperis nusisuko nuo durų, nuklibikščiavo per laiptų aikštelę prie lifto ir netrukus atsidūrė judrioje gatvėje. Tarkim, šiam vakarui užteks, pagalvojo jis.

Jeigu būtų lukterėjęs, būtų išgirdęs, kaip epizodas baigiasi, kamera išsijungia, Ralfas plūsta Kentą, o Tulpen prašo jų išeiti.

Tačiau aš patraukiau tiesiai į studiją Kristoferio gatvėje ir įveikęs gudrius Ralfo įtaisus bei kelias spynas prasibroviau vidun. Žinojau, ko man reikia; būtinai turėjau kai ką pasakyti.

Susiradau juostos atkarpas, Ralfo vadinamas riebalų klostėmis. Tai buvo per ilgų epizodų fragmentai ar šiaip scenos, dėl vienų ar kitų priežasčių atrodančios silpnesnės. Tulpen laikė jas pakabinusi montažinės spintoje.

Neketinau naikinti ko nors vertingo; norėjau panaudoti tik antrarūšę medžiagą. Peržiūrėjau jos gausybę. Epizodai su manimi, Kolmu ir Tulpen metro traukinyje pasirodė įdomūs. Dar buvo ilga scena, kur aš vienas išeinu iš gyvūnų parduotuvės Grinvič Vilidže, po pažastimis pasibrukęs du teliūskuojančius akvariumus — dovanas Tulpen, mat pasitaikė diena, kai buvau gerai nusiteikęs. Parduotuvės savininkas, išeinantis ant slenksčio manęs išlydėti, panašus į vokiečių aviganį, įsispraudęs į havajietiškus marškinėlius. Jis vis dar moja, nors manęs kadre jau seniai nėra.

Paskubomis sudūriau kelis fragmentus; žinojau, kad turiu nedaug laiko, ir norėjau prie filmuotos medžiagos dailiai priderinti garso takelį.

Pimpalą man skaudėjo taip bjauriai, kad nusimoviau ir kelnes, ir apatinius; vaikštinėjau po studiją pliku užpakaliu, saugodamasis neužkliudyti kokio stalo kampo ar kėdės atlošo. Paskui nusivilkau ir marškinius, nes jie trynėsi į mano galą, ypač kai atsisėsdavau. Tad likau nuogas, vien su kojinėmis. Grindys buvo šaltos.

Kai baigiau, jau švito; peržiūrų kambaryje į reikiamą vietą pastačiau projektorių ir nuleidau ekraną — jie turi iš karto suprasti, kad čia kažkas parengta. Tada vėl peržiūrėjau suklijuotą filmą nuo pradžių ir dar sykį viską patikrinau.

Ta juosta buvo trumputė. Ant dėžės priklijavau pavadinimą FILMO PABAIGA. Persukau ritę į pradžią, nustačiau reikiamoje vietoje ir sureguliavau ryškumą; dabar jiems tereikia įjungti projektorių, ir pamatys štai ką.

Bogusas Tramperis su sūnumi Kolmu važiuoja metro. Daili mergina gražiomis krūtimis — su ja ir Kolmui linksma, ir Tramperiui smagu ją paliesti — tai Tulpen. Jie aptarinėja kažkokią paslaptį, tačiau garso nėra. Paskui mano balsas už kadro sako: „Tulpen, atleisk. Aš nenoriu kūdikio.“ KITAS KADRAS

Bogusas Tramperis išeina iš gyvūnų parduotuvės, po pažastimis akvariumai, o vokiečių aviganis su havajietiškais marškinėliais jam moja atsisveikindamas. Tramperis nueina neatsigręždamas, o jo balsas už kadro sako: „Viso gero, Ralfai. Daugiau nebenoriu būti tavo filme.”

Juosta buvo visai trumpa, atsimenu, pagalvojau, kad jie neturėtų užsnūsti, kol ją žiūrės.

Jau dairiausi, kur mano drabužiai, kai į studiją įsiveržė Kentas. Su juo atėjo mergina; Kentas nuolat vesdavosi merginas į studiją, kai būdavo tikras, kad iš mūsų ten nė vieno nebus. Rodydavo joms viską, tarsi tai būtų jo nuosavybė arba jis — itin svarbus asmuo, atsakingas už visus tuos įrenginius.

Ką gi, pamatęs mane jis gerokai nustebo. Ir pastebėjo, kad mūviu vien žaliomis kojinėmis. Manau, jo mergina iki tol nežinojo, kad vyro daiktas galėtų atrodyti taip kaip manasis.

— Sveikas, Rentai, — pasakiau jam. — Gal matei mano drabužius?

Kol Kentas mėgino raminti merginą, o Tramperis kamavosi lipdydamas įklotą ir maudamasis apatinius, jie aptarė operaciją. Bogusas pareiškė Kentui, kad jam jokiais būdais negalima peržiūrėti tos mažos ritės, kuri įdėta į projektorių; ta juosta skirta Ralfui ir Tulpen žiūrėti drauge, tad gal Kentas būtų malonus nieko neliesti, kol jie abu kartu susiruoš ją žiūrėti.

Kentas perskaitė lipduką ant juostos dėžės.

— Filmo pabaiga? — nustebo jis.

— O kaip tu manei? — atšovė Tramperis.

Ir išėjo laikydamas atkištą kelnių klyną.

Galėjo ir palaukti. Jei būtų luktelėjęs, Kentas gal būtų jam papasakojęs apie ką tik nufilmuotą sceną vonioje. Jei būtų palaukęs dar ilgiau, būtų matęs, kad Ralfas ir Tulpen į studiją atėjo po vieną ir net iš skirtingų pusių.

Tačiau jis nepalaukė. Vėliau mąstė apie tą savo nepakenčiamą įprotį pasitraukti per anksti. Vėliau, jau kai Tulpen jam išaiškino neturėjusi jokių santykių su Ralfu, Tramperiui teko pripažinti, kad apskritai nebuvo rimtos priežasties pasitraukti. Tulpen pabrėžė, kad jis buvo apsisprendęs jau anksčiau, o jei kas ieško priežasties išeiti, visada ją ras. Jis nesiginčijo.

Bet dabar, su savo naujuoju skaudančiu pimpalu, jis išlaukė keletą ryto valandų ir nuėjo į Tulpen butą, kai jau buvo tikras, kad ji išėjusi į studiją. Susirinko kai kuriuos daiktus, pasiėmė ir kelis ne savo — pavogė jogurto dubenį ir ryškiai oranžinę žuvytę Kolmui.

Autobusas į Meiną riedėjo ilgai. Jis be galo stabčiojo, o Masačūsetse paaiškėjo, kad autobuso gale mirė vyras; tikriausiai nejučiom jį ištiko širdies smūgis, nutarė kiti keleiviai. Tas vyras ketino išlipti Providense, Rod Ailande.

Regis, visiems buvo baugu prisiliesti prie negyvo žmogaus, tad Bogusas pasisiūlė iškelti jį iš autobuso, nors dėl to vos neprarado pimpalo. Kiti turbūt baiminosi kuo nors užsikrėsti, o Bogusą šiurpino tai, kad niekas to žmogaus nepažįsta. Vairuotojas pasikniso keleivio piniginėje ir nustatė, kad jis gyvena Providense. Tai išgirdę daugelis susirūpino dar labiau, tartum praleisti savo stotelę būtų didesnė nelaimė negu numirti.