Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Na, Tramperi, — tarė Arnoldas Malkeihis, — regis, man niekaip nepavyksta tavęs atsikratyti.

— Atsiprašau, pone.

— Pasistengiau net paremti pirmai pradžiai, — kalbėjo Malkeihis. Jis vėl suskaičiavo pinigus ir papurtė galvą. — Žiūrėk, pargabenau tave namo, įdėjau truputį kišenpinigių — dėl to net nesitarėme. Ar supranti, berniuk?

— Taip, pone.

— Buvai nuvažiavęs aplankyti žmonos, — toliau kalbėjo Malkeihis.

— Taip, pone.

— Man gaila, — pasakė Malkeihis. — Gal reikėjo tave perspėti.

— Jūs žinojote ? — paklausė Tramperis. — Apie Kutą?

— Taip, taip, — patvirtino Malkeihis. — Juk turėjome išsiaiškinti, kas tu toks.

Nuo tualetinio staliuko jis paėmė didelį šiurkštaus popieriaus aplanką, atsisėdo ir ėmė sklaidyti jame sudėtus popierius.

— Savo žmonos kaltinti negali, vaikine.

— Ne, pone.

— Aha, štai! — Malkeihis rado ko ieškojęs. — Tikrai nemalonu. Juk ėmiausi tam tikros atsakomybės už tave. O tu pagrobei vairuotoją! Ir parsiradai tokios būklės, kad niekaip neįmanoma tavęs palikti vieno...

— Man labai gaila, pone, — tarė Tramperis.

Jis iš tikrųjų gailėjosi. Malkeihis jam lyg ir patiko.

— Dėl tavęs, berniuk, tas vargšas vairuotojas prarado darbą, — vardijo toliau Malkeihis.

Tramperis mėgino prisiminti Dantę: atmintyje iškilo kažkokie migloti, keistai didvyriški jo poelgiai.

Malkeihis išėmė iš voko apie penkis šimtus dolerių, kitus atidavė Tramperiui.

— Tai vairuotojui, — paaiškino. — Bent jau tiek tu gali padaryti.

— Taip, pone, — sutiko Tramperis.

Jis pasielgė nemandagiai — ištraukė ir suskaičiavo likusius banknotus; skaičiuojant pirmą kartą išėjo vienuolika šimtinių, o antrą — tik devynios.

— Čia tau kelionei atgal į Ajovą, — tarė Malkeihis. — Jei tik iš tiesų ten keliauji...

— Nežinau... nesu tikras dėl Ajovos.

— Na, ne kažin ką išmanau apie tuos disertacijų reikalus, — atsiliepė Malkeihis, — bet vargu ar iš jų bus daug pinigų.

— Arnoldai, — įsiterpė ponia Malkeihi; ji prie suknelės tvirtino įmantrią segę. — Mes pavėluosime į spektaklį.

— Taip taip, — neprieštaravo Malkeihis. — Jis atsistojo ir prieš apsirengdamas pažvelgė į savo smokingą; rodos, nežinojo, kuria puse jį vilktis. — Et, žinai, baletas, — tarė Tramperiui. — Mėgstu gerą baletą.

Ponia Malkeihi švelniai palietė Tramperio ranką.

— Vašingtone niekada neiname į teatrą, — prisipažino ji. — Tik tada, kai Arnoldas būna Niujorke.

— Tai puiku, — pasakė Tramperis.

— Ar nutuoki apie baletą? — paklausė jo Malkeihis.

— Ne, pone.

— Daugybė tokių plasnojančių žmonių ant pirštų galų, — nusišaipė ponia Malkeihi.

Malkeihis niurnėdamas įsispraudė į smokingą; jis iš tiesų turėjo labai mėgti baletą, kad šitaip save kamuotų. Bogusas prisiminė, kad iš pradžių jis pasirodė panašus į ambasadorių, bet dabar, išvydęs jį vakariniu apdaru, suprato, kad tokiam vaidmeniui šis žmogus netinka. Drabužiai gulė prastai: atrodė, lyg jis būtų užsimetęs juos šlapius, o išdžiūvę jie išsikraipė ir susiraukšlėjo savaip.

— Ką dabar ketini veikti, sūnau? — pasidomėjo Malkeihis.

— Nežinau, pone.

— Brangusis, — tarė Bogusui ponia Malkeihi, — turėtum pradėti nuo naujo palto.

Priėjusi ji vėl peštelėjo Tramperio apdarą, tarsi jis vis dar šertųsi.

— Na, mums jau reikia eiti, — nutarė Malkeihis, — o tau derėtų išlįsti iš tų rankšluosčių.

Bogusas susirinko drabužius ir atsargiai nuslinko į vonios kambarį; galvoje jautė tūnant kažką sunkų ir skausmingą, o akys buvo sausos lyg pakepintos — mirksint jas skaudėjo.

Kai išėjo, pamatė su Malkeihiais vieną iš agentų, atvedusių jį čionai.

— Vilsonai, — sakė Malkeihis tam vyrui, — poną Tramperį nuvežk į bet kurią Manhatano salos vietą, kur jis norės.

— Taip, pone, — atsiliepė Vilsonas. Jis atrodė kaip samdomas žudikas.

— Kur važiuosi, mielasis? — paklausė ponia Malkeihi.

— Nežinau, ponia, — atsakė Tramperis.

Malkeihis vėl pavartė popierinį aplanką. Tramperis pamatė ten šmėstelėjusią savo nuotrauką, paskui ir Bigi.

— Klausyk, sūnau, — tarė Malkeihis. — Kodėl tau neaplankius to Ralfo Pakerio?

Jis ištraukė susegtą popierių pluoštą; viršuje buvo susivėlusio Ralfo nuotrauka.

— Pakeris Ajovoje, pone, — pasakė Tramperis.

Jis nė neįsivaizdavo, kad Ralfo byloje būtų tiek dokumentų, kiek, regis, jų turėjo Arnoldas Malkeihis.

— Nė velnio jis ne Ajovoje, — atšovė šis. — Jis čia pat, Niujorke, beje, sukasi palyginti visai neprastai. — Malkeihis padavė Bogusui krūvelę laikraščių iškarpų. — Žmonės, ieškantys dingusių asmenų, gerokai padirbėjo su tavo draugu Ralfu Pakeriu. Jis vienintelis šį tą žinojo, kur tu iškeliavai.

Bogusas pamėgino įsivaizduoti žmones, ieškančius dingusių asmenų. Regėjo juos nematomus, įgaunančius tai lempos gaubto, tai kokio nepastebimo vonios įrenginio pavidalą, ir klausinėjančius tavęs miegančio.

Iškarpose buvo atsiliepimai apie pirmąjį Ralfo filmą „Grupinis reikalas”, nugalėjusį nacionaliniame studentų filmų festivalyje; garso takelį tam filmui kūrė Bogusas. Filmas rodytas įvairiuose Niujorko kino teatruose; dabar Ralfas turėjo studiją Grinvič Vilidže, ir jau buvo sutarta dėl kitų dviejų jo filmų platinimo. Vienoje iš „Grupinio reikalo” recenzijų net buvo užsiminta, koks puikus filmo garso takelis. „Bogusas Tramperis konstruoja garsą be galo išradingai, profesionaliai ir meistriškai, nors filmo sąmatos mažutės.” Tramperis buvo priblokštas.

— Jei nori mano patarimo, — tarė Malkeihis, — tai šitas reikalas, kad ir kaip žiūrėtum, bus visada vertesnis už disertacijas.

— Taip, pone, — klusniai atsiliepė Tramperis, bet niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad Ralfas už savo kūrybą gauna pinigų.

Samdomam žudikui Vilsonui Malkeihis davė Pakerio studijos adresą, bet tas vyras ką tik nuskustu ir susiūtu antakiu atrodė kažko susirūpinęs.

— Dėl Dievo meilės, Vilsonai, kas tau? — paklausė Malkeihis.

— Tas vairuotojas... — sumurmėjo Vilsonas.

— Dantė Kalikijas, — pasufleravo Malkeihis.

— Taip, pone, — sutiko Vilsonas. — Na, policija nežino, ką su juo daryti.

— Jau sakiau, kad paleistų.

— Žinau, pone, — dudeno Vilsonas, — bet, man rodos, ji norėtų, kad patvirtintumėt šitai asmeniškai, ar ką...

— Kodėl, Vilsonai?

— Žinote, pone, — aiškino Vilsonas, — tas vyrukas pridarė nuostolių, nors, aišku, nežinojo, kas mes esame, nieko nežinojo. Pasiautėjo kaip reikiant.

— Ir ką? — paklausė Malkeihis.

— Na, kai kurie iš mūsų vaikinų atsidūrė ligoninėje. Ar pažįstate Kaulsą?

— Taip, Vilsonai.

— Tai va, Kaulsui sulaužyta nosis ir skilę keli šonkauliai. O Detveilerį?

— Kas nutiko Detveileriui, Vilsonai?

— Abu raktikauliai suknežinti, pone, — pasakojo Vilsonas. — Tas bičas buvęs imtynininkas...

Staiga Malkeihis susidomėjo.

— Imtynininkas, Vilsonai?

— Taigi, ir dar boksininkas, pone. Ar pažįstate Lyrį?

— Taip, Vilsonai, aišku, pažįstu, — nekantraudamas atsiliepė Malkeihis. — Kas Lyriui?

— Jam suskaldytas žandikaulis, pone. Tas italiūkštis tiesiog patiesė jį „kabliu” iš šono. Daugiau stumdė ir vartė, bet ir tuos „kablius” dalijo tikrai negailėdamas... — Vilsonas atsargiai pačiupinėjo susiūtą antakį ir kvailokai šyptelėjo. Šypsojosi ir Malkeihis. — Ir dar Kohenas, pone. Koheną jis išgrūdo pro automobilio priekinį stiklą. Kohenas visas apdraskytas, jam sutinusi alkūnė.