Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Bogusas su Kutu daužė biliardą.

— Ačiū tau už mažąją oranžinę žuvytę, — diktavo Bigi.

— Labai ačiū? — pasiūlė Kolmas.

— A — Č — I... — vardijo Bigi. Kolmas braižė.

Visi Boguso smūgiai lėkė pro šalį. Kutas žaidė atsipalaidavęs ir kaip visada nesunkiai laimėdavo.

— Tikiuosi, kada nors atvažiuosi į Meiną manęs aplankyti, — diktavo Bigi.

— Teisingai, — pritarė Kolmas.

Tačiau nuojauta Bigi pašnibždėjo kažką kita. Kai Kolmas užmigo, ji tarė Bogusui:

— Juk tu ją palikai?

— Man rodos, kada nors aš pas ją grįšiu, — atsiliepė Bogusas.

— Tau visada taip atrodo, — pažymėjo Bigi.

— Kodėl palikai? — paklausė Kutas.

— Nežinau.

— Tu niekada nežinai, — įterpė Bigi.

Bet ji nebuvo pikta, ir jie maloniai pasikalbėjo apie Kolmą. Kutas palaikė Boguso sumanymą užbaigti disertaciją, bet Bigi galvojo kitaip.

— Tau ta disertacija nepatiko nuo pat pradžių. Ir niekad ja per daug nesidomėjai.

Bogusas nesugalvojo, ką atsakyti. Įsivaizdavo save vieną grįžtantį į Ajovą, ir tas reginys pasirodė visiškai kitoks negu jo prisiminimai apie Ajovą su Bigi ir Kolmu. Bigi daugiau nebekėlė to klausimo; matyt, ir ji pajuto tą patį.

— Tau vis dėlto reikėtų ką nors veikti, — tarė Kutas.

Dėl to visi daugiau ar mažiau sutarė.

Bogusas nusijuokė.

— Svarbu susikurti įvaizdį, — pareiškė jis. Kuto obuolių brendis šiek tiek susuko jam galvą. — Man atrodo, reikia pradėti nuo kokio paviršutiniško įvaizdžio, tarkim, Doktoranto ar Vertėjo, ir kad pavadinimas būtų nesudėtingas. Vėliau galima tikėtis tą įvaizdį šiek tiek praplėsti.

— Nuo ko aš pradėjau, nežinau, — atsiliepė Kutas. — Paprasčiausiai tariau sau: „Gyvenu kaip noriu”, — ir tai buvo pradžia. Vėliau tapau Fotografu, bet iki šiol apie save galvoju tiesiog kaip apie Gyvą Žmogų...

— Na, tu juk visiškai kitoks negu Bogusas, — įsiterpė Bigi.

Pagerbiant jos išmanymą šiuo klausimu stojo tyla.

— Ką gi, — po valandėlės prabilo Bogusas, — man kažkaip nesiseka galvoti apie save kaip apie Filmų Kūrėją ir net Garso Režisierių. Niekada tuo netikėjau.

Pats sau jis pridūrė: ir kaip apie Vyrą; tuo irgi niekada netikėjau. Tačiau kaip Tėvas... Na, šitas jausmas buvo aiškesnis.

Bet daugiau aiškių dalykų rasti nepavyko. Kutas pasakė, kad namą apsupęs Meino rūkas itin simboliškas, ir Bogusas nusikvatojo. Bigi pareiškė, kad vyrai taip juokingai pasinėrę į save, jog nebesupranta paprastų dalykų.

Teisindamiesi padauginę obuolių brendžio, abu — ir Kutas, ir Bogusas — nutarė, kad į tokią sudėtingą temą jiems gilintis per sunku. Jie nuėjo gulti.

Bogusas dar nemiegojo, kai Bigi ir Kutas ėmė mylėtis savo kambaryje. Jie elgėsi labai atsargiai, bet ta įtempta tyla negalėjo jo apgauti. Pats savimi stebėdamasis jis suprato, kad jaučiasi laimingas dėl jų. Jam atrodė, kad geriausia jo gyvenime — jų laimė, na ir, aišku, Kolmas.

Vėliau Bigi nuėjo į vonią; grįždama tylutėliai užsuko į Kolmo kambarį patikrinti, ar nenusiklojęs. Rodos, ketino pasižiūrėti, ar ir Bogusas nenusiklojęs, bet šis sušnibždėjo:

— Labos nakties, Bigi.

Tai išgirdusi ji nebepriėjo; nors buvo tamsu, jam pasirodė, kad ji šypsosi. Ji tarė pašnibždomis:

— Labanakt, Bogusai.

Jei būtų prisiartinusi, jis būtų ją čiupęs, o Bigi niekada neklysdavo dėl tokių dalykų.

Jis negalėjo užmigti. Praleidęs su jais tris vakarus, suprato esąs našta. Nusileido į virtuvę pasiėmęs „Aktheltą ir Gunelę” — pats metas mažumą prisiminti senąją skandinavų žemaičių kalbą, pasistačius didelį stiklą šalto kaip ledas vandens. Jam patiko mintis, kad jie visi miega, o jis, jų sargas, budi nakties tamsoje.

Jis jausmingai sumurmėjo kelis skandinavų žemaičių žodžius ir ėmė skaityti tą dalį, kur žūva Senis Takas. Išduotas Lophaveto fiorde! Nužudytas klastingojo Hrotrundo ir bailios jo lankininkų gaujos! Į fiordą Senį Taką įvilioja melaginga žinia, esą nuo uolėtų kyšulių virš Lophaveto jis pamatys, kaip Akthelto laivynas grįžta po didžios pergalės jūrų mūšyje prie Slinto. Stovėdamas laivo pirmagalyje, Takas plaukia visai po pat uolomis, bet kai jau rengiasi šokti į krantą, Hrotrundas ir jo lankininkai paleidžia strėlių spiečių iš pasalos miške. Tako vairininkas Grimstadas apgręžęs laivą nuplaukia toliau nuo pavojaus, bet iš Senio Tako styro tiek strėlių, kad jis negali net pargriūti — lyg adatų pagalvėlė svirduliuoja įsikibęs į burę tarsi koks varganas ežys.

— Grimstadai, surask laivyną, — liepia Takas, bet supranta, kad per vėlu.

Ištikimasis Grimstadas mėgina jį paguldyti laivo priekyje, tačiau senojo karaliaus kūne nėra nė mažiausio lygaus plotelio — jis niekaip negali atsigulti.

— Paguldyk mane jūroje, — sako jis Grimstadui. — Manyje tiek medžio, kad plūduriuosiu paviršiuje.

Tad Grimstadas apriša jį virve ir nuleidžia už borto; virvės galą pritvirtina prie laivagalio ir traukia Senį Taką iš šaltojo Lophaveto fiordo. Velkamas laivo Takas siūbuoja tartum strėlėmis pasišiaušęs plūduras.

Grimstadas plaukia pasitikti Akthelto karių, kurie laimingi ir žaizdoti su didžia pergale grįžta iš jūrų mūšio prie Slinto. Aktheltas pasuka vairą prie tėvo laivo.

— Būk pasveikintas, Grimstadai! — šaukia jis.

O Grimstadas nepajėgia atskleisti Aktheltui tiesos apie Senį Taką. Laivas prisiartina, ir Aktheltas pastebi nuo paskuigalio nutįsusią virvę; pasekęs akimis pamato keistą inkarą su plunksnotais strėlių galais, vis dar kyšančiais iš vandens. Takas nebegyvas.

— Grimstadai! Tik pažvelk! — vėl šaukia Aktheltas, rodydamas į išsitempusią virvę. — Kas ten plaukia paskui laivą?

— Tai tavo tėvas, — sako Grimstadas. — Valdove, klastingasis Hrotrundas ir jo niekšai lankininkai mus išdavė!

Trankydamas sau krūtinę ir laivo denį didysis Aktheltas atspėja, ką buvo sumanęs Hrotrundas: nužudyti Taką, užgrobti jo laivą, paskui išskleidus Senio Tako vėliavą išplaukti pasitikti Akthelto laivyno, o kai laivai prisiartins, iš pasalų užpulti Aktheltą. Tada Hrotrundas būtų grįžęs laivyno priešaky, pareikalavęs sau Tako karalystės, užėmęs Akthelto pilį ir išniekinęs švelniąją Akthelto žmoną Gunelę.

Šitai prabėga Aktheltui prieš akis, kol jis įsiręžęs traukia virvę ir iškelia Tako kūną iš vandens. Jis galvoja apie ilgus smailius įnagius, kuriuos Hrotrundas parengęs jam, ir apie tą storą buką daiktą, kurį ruošia Gunelei!

Aktheltas išsitepa kūną tėvo krauju, įsako jūreiviams pririšti save prie didžiojo stiebo ir plakti lemtingųjų strėlių kotais, kol susimaišys jo ir tėvo kraujas.

— Kaip tu, valdove? — klausia Grimstadas.

— Netrukus grįšime į pilį, — mįslingai atsako Aktheltas.

Jam ramybės neduoda keista mintis: jis svarsto, ar Gunelei būtų patikę su Hrotrundu.

Anksti rytą Kolmas rado Bogusą, miegantį virtuvėje prie stalo.

— Jeigu eitum į prieplauką, — tarė Kolmas, — tada ir aš galėčiau eiti.

Tad jie nužingsniavo tenai, bet Tramperis kojas dėliojo sunkiai.

Vanduo buvo pakilęs aukštai; tolumoje, kur sūkuriavo srovė, žuvėdros suko ratus aplink didelę jūržolių ir lūženų sankaupą — iš pažiūros lyg išmestos irklinės valties liekanas. Tramperis mąstė apie Senį Taką, o žvilgtelėjęs į sūnų suprato, ką galvoja Kolmas.

— Ar Mobis Dikas dar gyvas? — paklausė Kolmas.

Tramperis svarstė. O kodėl gi ne? Negaliu šitam vaikui duoti