Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Dievo ar patikimo tėvo, tai jeigu jau verta kuo nors tikėti, tebūnie tai kažkas didumo sulig banginiu.

— Jis tikriausiai jau senas, — pasakė Kolmas. — Labai senas, ar ne?

— Jis gyvas, — tarė Tramperis. Jie abu žvelgė tolyn į jūrą.

Tramperis troško Kolmui tikro Mobio Diko. Jeigu būtų galėjęs rinktis, kokį padaryti stebuklą, tai šitai ir pasirinktų: kad subanguotų įlankos vandenys, imtų kurtinamai šaižiai klykti virš galvos besisukančios žuvėdros ir iš gelmių iškiltų Didysis Baltasis Banginis, kad jis šokinėtų lyg milžiniškas upėtakis, taškytų purslų lietumi juos abu, sustingusius ant prieplaukos iš pagarbios baimės, kad Mobis Dikas vartytų didžiulį savo kūną vandenyje, rodydamas jiems randus, senus harpūnus ir visa kita (bet saugotų Kolmo akis nuo blogojo Ahabo, ištrėkšto ant jo šono), o tada apsigręžtų ir leisdamas vandens čiurkšles išnyktų jūroje, palikęs jiems prisiminimą.

— Ar tikrai jis gyvas? — paklausė Kolmas.

— Taip, ir niekas jo nekamuoja.

— Žinau, — tarė Kolmas.

— Bet vargu ar kas jį mato, — pasakė Tramperis.

— Žinau.

Kažkuri pašėlusi Tramperio smegenų dalis niekaip nesiliovė traukusi savo giesmės: Pasirodyk, Senasis Dikai! Lįsk lauk iš vandens, Mobi! Toks stebuklas, Tramperis puikiai suprato, būtų buvusi dovana ne tik Kolmui, bet ir jam pačiam.

Atėjo laikas išvažiuoti. Automobilyje jis net bandė pajuokauti su Bigi ir Kutu — neva labai malonu buvo su jais pasimatyti, bet jis supranta, kad jiems kliudo. Jis žaismingai paplepėjo vokiškai su Bigi, juokais pasiboksavo su Kutu. Kad išsiskyrimas atrodytų nerūpestingas, atsisveikindamas pabučiavo Bigi ir plekštelėjo per užpakalį.

— Šiek tiek priaugai svorio, Bigi, — paerzino jis.

Bigi dvejodama pažiūrėjo į Kutą. Kutas linktelėjo, ir Bigi tarė:

— Tai todėl, kad aš nėščia.

— Nėščia! — linksmai pakartojo Kolmas. — Taigi! Ji turės kūdikį, vadinasi, aš turėsiu broliuką ar sesutę...

— Arba abu iš karto, — pridūrė Kutas, ir visi nusišypsojo.

Bogusas nežinojo, kur dėti rankas, tad vieną atkišo Kutui.

— Sveikinu, seni, — tarė balsu lyg iš vandenų gelmės.

Kutas pabrūžino batu žemę ir pareiškė nueisiąs patikrinti automobilio. Tramperis dar kartą apkabino Kolmą, o Bigi žiūrėdama į šalį, bet šypsodamasi pasakė:

— Būk atsargus. — Kutui? Bogusui? Abiem?

— Man visada malonu jus matyti, — tarė visiems Tramperis ir skubiai išvažiavo.

36 Aktheltas apniktas abejonių! Tramperis įstrigęs!

Ajovoje jam ištirpo senosios siūlės. Varpoje žiojėjo didelė nauja skylė. Jam buvo neramu, ar tikrai Vinjeronas norėjo tą angą padaryti tokią plačią. Palyginti su tuo, prie ko jis buvo pratęs, dabar turėjo vonios nutekamąjį vamzdį.

Jis užsirašė pas gydytoją, pas pirmą pasitaikiusį gydytoją: studentiškas sveikatos draudimas vizitų pas specialistą nenumatė. Iš anksto baiminosi diagnozės — koks nors buvęs veterinaras apstulbs išvydęs jo pimpalą.

— Sakote, tai buvo atlikta Niujorke?

Gydytojas pasitaikė jaunas, iš Pietų Amerikos; matyt, visiems užsieniečiams Medicinos fakultete skiriami prasčiausi pacientai. Jaunojo gydytojo nuomonė buvo labai gera.

— Puiki meatoplastika, — pasakė jis Bogusui. — Tikrai, nesu matęs tokio dailaus darbo.

— Bet kiaurymė tokia didelė... — suabejojo Bogusas.

— Ne. Visiškai normali.

Tai Tramperį sukrėtė: dabar jis suprato, kaip nenormalu buvo anksčiau.

Tas apsilankymas pas gydytoją buvo jo vienintelė pramoga Ajovoje. Jis gyveno bibliotekos nišoje su „Aktheltu ir Gunele”, o nakvodavo daktaro Holsterio rūsyje, laisvame kambaryje. Pats nutarė vaikščioti pro rūsio duris; Holsteris su džiaugsmu būtų leidęs naudotis pagrindiniu įėjimu. Sekmadieniais pietaudavo su Holsteriu, jo ištekėjusia dukra ir jos šeima. Kitu laiku mito picomis, alumi, pyragėliais su mėsa ir kava.

Gretimoje bibliotekos nišoje mergina taip pat dirbo su vertimu. Kūrinys buvo flamandų kalba — „religinis romanas, kurio veiksmas vyksta Briugėje”. Retkarčiais jie pavartydavo vienas kito žodynus, o kartą ji kvietėsi jį namo pietų.

— Gal ir nepatikėsite — esu gera virėja, — pasakė ji.

— Tikiu, — atsiliepė Tramperis. — Bet aš nebevalgau.

Jis neįsivaizdavo, kaip ta mergina atrodo, bet bibliotekos ir žodynų atžvilgiu jie buvo draugai. Kitais būdais draugų susirasti jis negalėjo. Net neidavo gerti alaus pas Benį, nes šis vis mėgindavo pradėti kalbą apie kažkokią pusiau mitinę „senąją chebrą”. Todėl kiekvieną vakarą jis išlenkdavo kelis bokalus tviskančiame bare, į kurį vaikščiojo studentų ir studenčių klubų atplaišos. Vieną vakarą toks klubinis studentas pasiteiravo Boguso, kada jis ketina praustis.

— Jeigu nori mane primušti, — atšovė Tramperis, — tai pirmyn.

Po savaitės tas pats vyrukas vėl prie jo priėjo.

— Dabar jau tave mušiu, — pareiškė.

Tramperis jo neprisiminė, tad mikliai nėrė žemyn, čiupo vyruką už kojų ir kaip karutį įstūmė tiesiai į muzikos automatą. Studento draugai išmetė Tramperį iš baro.

— Dieve, — stebėjosi Bogusas, — tai kvailys. Sakė norįs mane primušti!

Ajova Sityje buvo dar bent dvi dešimtys barų, kita vertus, jis daug ir negerdavo.

Jis vertė epą su kažkokia vangia ir nekintama energija. Užbaigė ir tada atsiminė, kad viduryje daug prasimanytų ar apskritai neišverstų eilučių. Paskui jam atėjo į galvą, kad melagingos ir kai kurios ankstesnės išnašos, dalis žodyno.

Kažkur gilumoje šaižiu aidu atsimušė mintis, kurią jis siejo su Tulpen. Tulpen visada rūpėdavo faktai. Todėl jis pradėjo nuo pradžių ir visus posmus išvertė iš eilės. Tikrino kiekvieną nežinomą žodį, jei kurio nerasdavo, tardavosi su Holsteriu ir flamandų kalbą mokančia mergina. Kaskart, kai leisdavo sau išversti laisviau, sąžiningai pridurdavo išnašą ir parašė paprastą, atvirą įžangą: paaiškino, kodėl nemėgino šio epo eiliuoti ir pasirinko paprastą prozą. „Originalas sueiliuotas klaikiai, — rašė jis, — o mano eilės dar blogesnės.”

Holsteris juo be galo džiaugėsi. Jie nesutarė tik vienu klausimu: Holsteris reikalavo, kad Tramperis įžangoje pateiktų pastabų apie „Akthelto ir Gunelės” vietą platesnėje šiaurės germanų literatūros perspektyvoje.

— Kam tai rūpi? — paklausė Tramperis.

— Man! — sušuko Holsteris.

Tad Tramperis parašė tas pastabas; nemelavo ir čia. Išvardijo kitus jam žinomus darbus ir pripažino, kad nieko neišmano apie kūrinius Farerų salų kalba. „Neturiu nė menkiausio supratimo, ar šis kūrinys turi kokių nors sąsajų su to laikotarpio Farerų salų literatūra”, — dėstė jis.

Holsteris pasakė:

— Kodėl nesuformulavus kitaip: „Nenorėčiau vertinti „Akthelto ir Gunelės” ryšio su Farerų salų herojiniu epu, mat nesu atidžiau tyrinėjęs Farerų salų literatūros”?

— Todėl, kad iš viso nesu jos tyrinėjęs, — atsiliepė Tramperis.

Šiaip Holsteris būtų galėjęs laikytis savo nuomonės ar pareikšti, kad Tramperis privalo patyrinėti Farerų salų kūrinius, bet demoniškos Tramperio pastangos jam padarė tokį įspūdį, kad senasis disertacijos vadovas paliko jį ramybėje. Holsteris buvo tikrai puikus žmogus. Per vienus sekmadienio pietus jis pasidomėjo:

— Fredai, turbūt šitas darbas tau yra lyg savotiška terapija?

— O kuris darbas kitoks? — atsakė Tramperis.

Holsteris mėgino jį ištraukti į paviršių. Nepaisė, kad Tramperis gyvena jo rūsyje beveik kaip nematomas kurmis, ir kartais nusileisdavo žemyn pakviesti ko nors išgerti.