Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Ralfas padėjo jam nusitraukti drabužius, apiprausė laboratorijos praustuvėje ir puolė prie lagamino ieškoti švarių rūbų. Nerado, bet studijoje turėjo savo senų drapanų ir jomis apvilko Tramperį. Tai buvo geltonos platėjančios standaus velveto kelnės — Tramperio kojos baigėsi ties jų keliais. Kremo spalvos palaidinė su raukiniais ir pūstomis rankovėmis — Tramperio rankos baigėsi ties alkūnėmis. Pora žalių kaubojiškų aulinių — Tramperio pėdų pirštai siekė iki jų kelties. Bogusas jautėsi tartum juokdarys nykštukas tarp Robino Hudo linksmųjų vyrų.

— Didysis Baltasis Ančių Medžiotojas prastai jaučiasi? — klausinėjo Ralfas.

— Norėčiau pamiegoti bent keturias dienas, — prisipažino Tramperis. — O tada, Ralfai, noriu daryti filmus. Daug filmų, daug pinigų. Nusipirkti naujų drabužių, — vebleno jis paskendęs geltonose Ralfo kelnėse, — ir burlaivį Kolmui.

— Vargšas Trampamas, — tarė Ralfas. — Žinau puikią vietelę, kur galėtum išsimiegoti.

Jis užraitojo juokingas geltonas platėjančias klešnes, kad Tramperis galėtų bent žingsnį žengti, ir iškvietė taksi.

— Vadinasi, tai didysis Trampamas, — susigaudę Kentas; jis buvo šį tą girdėjęs.

Kentas pasipūtęs tūnojo peržiūrų kambario kampe, sukdamas rankose projektoriaus ritę tarsi diską, kurį mielai paleistų į Bogusą. Jis jau regėjo, kaip tas klounas, vardu Trampamas, paskendęs Ralfo drabužiuose ir primenantis Elžbietos laikų lėlę, užkerta kelią jo garso režisūros karjerai.

— Paimk lagaminą, Kentai, — liepė Ralfas.

— Kur tu jį veši? — paklausė Kentas.

Ir Tramperis pagalvojo: tikrai, kur aš važiuoju?

— Pas Tulpen, — atsiliepė Ralfas.

Žodis buvo vokiškas. Tramperis žinojo šį žodį: Tulpen vokiškai tulpė. Ir Tramperis pamanė: tai puiki vieta išsimiegoti.

35 Senasis Takas žuvęs! Bigi priauga svorio!

Bigi ir Kutas su juo elgėsi maloniai. Be žodžių Kolmo kambaryje pastatė dar vieną lovą. Kolmas eidavo gulti apie aštuntą, ir Tramperis gulėdamas gretimoje lovoje pasakodavo visokias istorijas, kol Kolmas užmigdavo.

Jis sekė savą „Mobio Diko” versiją, šiame name ant jūros kranto ji atrodė tinkama. Kolmas manė, kad banginiai yra nuostabūs, tad Tramperio pasakojime Mobis Dikas buvo didvyris, nenugalimas karžygys.

— Kokio jis dydžio? — klausinėjo Kolmas.

— Na, jeigu tu plūduriuotum ant vandens, — aiškino Tramperis, — o jis pliaukštelėtų uodega, tau būtų kur kas blogiau negu musei, kai į ją pataiko musmušis.

Kolmas ilgai tylėjo. Jis stebėjo virš galvos akvariume plaukiojančią trapią oranžinę žuvytę iš Niujorko, tą, kuri ištvėrė kelionę autobusu. Paskui pasakė:

— Toliau.

Ir Tramperis pasakojo toliau.

— Bet kuris sveiko proto žmogus būtų supratęs, kad Mobį Diką reikia palikti ramybėje, — sakė jis. — Visiems banginių medžiotojams užteko kitų banginių. O kapitonui Ahabui — ne.

— Taip, — pritarė Kolmas.

— Kai kurie bemedžiodami banginius susižeidė, prarado ranką ar koją, bet dėl to nepradėjo nekęsti banginių, — dėstė Tramperis. — O... — jis nutilo...

— O kapitonas Ahabas — pradėjo! — sušuko Kolmas.

— Teisingai, — pritarė Tramperis. Ahabo piktavališkumas darėsi vis akivaizdesnis.

— Papasakok apie tuos daiktus, kurie susmigę į Mobį Diką, — tarė Kolmas.

— Turi galvoje senus harpūnus?

— Taip.

— Na, ten buvo senų harpūnų, — pradėjo Tramperis, — su tebekybančiais virvagaliais. Trumpų harpūnų ir ilgų, dar peilių ir visokiausių kitokių daiktų, kuriais žmonės jį smaigė.

— Kokių?

— Gal rakščių? — svarstė Tramperis. — Žinoma, daužydamas laivus jis prisibadė rakščių. Ir buvo apaugęs dumbliais, nes labai senas. Visas aplipęs jūržolėmis. Ir sraigėmis. Jis atrodė kaip sena sala, tiek visko prisirinkęs. Jau nebuvo visiškai baltas.

— Ir niekas negalėjo jo nužudyti, ar ne?

— Teisingai! — patvirtino Tramperis. — Verčiau jie būtų palikę jį ramybėje.

— Aš kaip tik taip ir padaryčiau, — tarė Kolmas. — Nemėginčiau jo net paglostyti.

— Teisingai! — sutiko Tramperis. — Kiekvienas bent kiek gudresnis žmogus būtų šitai supratęs. — Ir jis nutilo laukdamas priedainio...

— O kapitonas Ahabas — ne! — atsiliepė Kolmas.

Tramperis žinojo, kad istorijas dera pasakoti taip, kad klausytojai jaustųsi kilnūs ir išmintingi, gal net per žingsnį tave aplenkę.

— Dabar apie stebėtoją ant stiebo, — pareikalavo Kolmas.

— Įsilipęs aukštai į stiebą, — dramatiškai padeklamavo Tramperis, — jis išvydo tarytum du banginius, jie buvo labai toli...

— Izmaelis, — pataisė jį Kolmas, — juk tai buvo Izmaelis, ar ne?

— Taip, — sutiko Tramperis, — tik ten plaukė ne du banginiai, o tik vienas...

— Bet labai didelis.

— Teisingai, — patvirtino Tramperis. — O kai banginis paleido vandens čiurkšlę, Izmaelis suriko...

— „Štai jo fontanas!” — sušuko Kolmas, nė neketinantis užmigti.

— Bet Izmaelis pastebėjo, kad tas banginis kažkoks keistas.

— Jis buvo baltas! — tarė Kolmas.

— Teisingai, — pritarė Tramperis. — Ir visas apkibęs įvairiausiais daiktais...

— Harpūnais!

— Ir dumbliais, ir jūržolėmis, ir paukščiais! — pasakojo Tramperis.

— Paukščiais? — nustebo Kolmas.

— Nesvarbu, — tarė Tramperis. — Tai buvo velniškai didelis banginis, didesnio Izmaelis nebuvo matęs, ir dar baltas, tad jis tučtuojau suprato, koks čia milžinas.

— Tai Mobis Dikas! — suspiegė Kolmas.

— Šššššš, — sudraudė Tramperis. Abu nutilo; buvo girdėti, kaip lauke vandenyno bangos pliuškenasi į uolas, girgžda prieplaukos lentos, siūbuoja pririštos valtys. — Paklausyk, — sušnibždėjo Tramperis, — ar girdi vandenyną?

— Girdžiu, — sušnibždėjo Kolmas.

— Žinai, banginių medžiotojai girdi lygiai tokį pat garsą — plekš plekš į laivo šoną. Naktį, kai miega.

— Taip, — sušnibždėjo Kolmas.

— Ir dar naktį atplaukia banginiai ir uostinėja laivus.

— Tikrai?

— Žinoma, — užtikrino Tramperis. — Kartais jie pasitrina šonu į laivą ar baksteli.

— O medžiotojai žino, kas tai?

— Taip, gudriausieji supranta.

— O kapitonas Ahabas — ne, — tarė Kolmas.

— Tikriausiai ne, — pasakė Bogusas.

Jie tyliai gulėjo klausydamiesi vandenyno ir laukdami, kada banginis bakstelės į namą. Girgžtelėjo prieplauka, ir Bogusas sušnibždėjo:

— Štai jis!

— Žinau, — kimiu balsu atsiliepė Kolmas.

— Banginiai tavęs neskriaus, — paaiškino Tramperis, — jeigu nelįsi prie jų.

— Žinau, — atsakė Kolmas, — banginio negalima erzinti, taip?

— Taip, — pritarė Tramperis, ir jie abu klausėsi jūros, kol Kolmas užmigo.

Vienintelė neužsnūdusi būtybė kambaryje buvo smulkutė skaisčiai raudona žuvytė iš Niujorko, išgyvenusi dėl rūpestingos globos.

Tramperis pabučiavo miegantį sūnų.

— Verčiau būčiau atvežęs tau banginį, — sušnibždėjo jis.

Ne todėl, kad Kolmui ta žuvytė būtų nepatikusi; tiesiog Tramperis troško kažko ilgaamžiškesnio. Kolmui žuvytė patiko; padedamas Bigi jis parašė laišką Tulpen su padėka — šitaip netiesiogiai Tramperis atsiprašė už vagystę.

— Brangioji Tulpen, — diktavo Bigi. Paskui pakartojo Kolmui paraidžiui: — B — R — A — N...

Labai susikaupęs Kolmas braižė raides kietai kumštyje suspaustu pieštuku.