Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Jeigu ir jūs gersite, — atsakydavo Tramperis.

Be disertacijos, Tramperis nieko daugiau nerašė, išskyrus vieną kitą laišką Kutui ir Bigi, dar rečiau — Tulpen. Kutas jam atsakydavo pridėdamas Kolmo nuotraukų, o Bigi kartą per mėnesį atsiųsdavo paketą su įvairiais daiktais — kojinėmis, apatiniais — ir Kolmo pirštu tapytais paveikslais.

Tulpen jam nerašė. Savo laiškuose Tramperis daugiausia pasakodavo, kaip gyvena: Tramperis vienuolyne. Bet kiekvieno laiško pabaigoje nedrąsiai pridurdavo: „Išties norėčiau tave pamatyti.”

Vis dėlto ji pagaliau atsiliepė. Atsiuntė atviruką su Bronkso zoologijos sodu, kitoje pusėje buvo parašyta: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai, žodžiai...” — tiek kartų, kiek tilpo į tą atviruką. Apačioje paliko vietos tik prierašui: „Jeigu norėtum mane pamatyti, tai ir pamatytum.”

Tačiau Tramperis kibo į „Akthelto ir Gunelės” pabaigą. Tik kartą — kai išgirdo, kad flamandų kalbą mokanti mergina verkia savo nišoje, ir neužėjo paklausti, gal reikia pagalbos, — jis susimąstė svarstydamas, ar „Aktheltas ir Gunelė” jam iš tiesų į naudą.

„Aktheltas ir Gunelė” baigiasi gana liūdnai. Visa ko priežastis — įniršis, kuris apima Aktheltą, kai jis stovi pririštas prie didžiojo stiebo, išsitepęs tėvo krauju ir plakamas strėlėmis, tėvo žudikėmis. Negana to, kai laivynas atplaukia į Tako karalystę, Aktheltas sužino, kad Hrotrundas buvo įsibrovęs į pilį, mėgino pagrobti valdovę Gunelę, bet nevaliojo (ar apsigalvojo) ir paspruko.

Aktheltas išnaršo visą karalystę nesėkmingai ieškodamas tėvo žudiko ir galimo žmonos žagintojo. Paskui grįžta namo į pilį stebėdamasis, kodėl Hrotrundui nepasisekė pagrobti valdovės Gunelės (ar jis apsigalvojo). Ar jis mėgino? Jeigu taip, ar toli buvo nužengęs?

— Aš jo net nemačiau! — protestuoja Gunelė.

Hrotrundui atėjus jos grobti, ji buvo sode. Gal jis paprasčiausiai jos nerado, juk pilis didelė. Be to, dauguma jį mačiusių žmonių dar nežinojo, kad Takas nužudytas; todėl jo pasirodymas nieko nestebino, kol grįžo laivynas ir visa piktadarystė paaiškėjo. Štai tada žmonės ėmė vienas kitam kalbėti; „Tai bent, tas niekšas Hrotrundas ką tik čia buvo!”

Aktheltas sutrikęs. Ar Hrotrundas vienas rengė tą sąmokslą? Kažkas užsimena visai neseniai, per pastarąsias švento Odos iškilmes, matęs Gunelę šokant su Hrotrundu.

— Bet juk per šventąjį Odą visada šoku su daugybe žmonių! — protestuoja Gunelė.

Aktheltas elgiasi keistai. Jis pareikalauja nuodugniai apieškoti pilies skalbyklą ir išknisa nežinia kieno odinių klumpių porą, dėmėtus apatinius ir pagyrūniškai didelę įmautę. Atkišęs tą purviną gniužulą jis žengia pas Gunelę ir ima postringauti mėgindamas tuose įkalčiuose įžvelgti gilią prasmę.

— Kokie įkalčiai? — verkia Gunelė.

Tako karalystėje Hrotrundo niekas neranda. Nuo pakrantės atsklinda žinių, kad Hrotrundas jūroje; jis slapstosi šiauriniuose fiorduose, puldinėja mažus beginklius pajūrio miestelius. Begėdis piratas! Be to, kalbama, esą plėšikaujantį Hrotrundą domina ne tiek auksas ir maistas, kiek sportas. (Senąja skandinavų žemaičių kalba sportas reiškia prievartavimą.)

Aktheltas vis niūresnis, vis labiau užsisklendžia savyje.

— Kas čia per žymė? — klausia jis Gunelės, baksnodamas pirštu į seną mėlynę užpakalinėje jos standžios šlaunies pusėje.

— Na, tikriausiai kliuvo jodinėjant, — maloniai sako Gunelė, o Aktheltas tai išgirdęs smogia jai į veidą.

Ji nebegali ilgiau tverti tokių įžeidimų, tad maldauja vyro leisti pačiai klasta prisivilioti ir sučiupti niekšą Hrotrundą — šitaip visiems įrodysianti savo nekaltumą. Aktheltas baiminasi, kad tai spąstai, todėl prašymą atmeta. Bet ji nesiliauja reikalavusi. (Visos šitos kvailų intrigų pinklės buvo pati sunkiausia teksto vieta.)

Galų gale po nesibaigiančių, per dvidešimt du posmus nusitęsusių ginčų ir dvejonių Gunelė suruošia ištaigingą laivą, prikrauna įvairiausio turto ir sėda į jį drauge su savo tarnaitėmis; ji ketina plaukti pakrante į šiaurę ir tikisi, kad Hrotrundas čiups masalą — puls. O Aktheltas, sužinojęs apie jos sumanymą, yra tikras, kad masalas parengtas jam pačiam; įniršęs jis palieka prašmatnųjį laivą su visomis tarnaitėmis ir Gunele likimo ir srovės valiai. Nėra nė vieno vyro, gebančio vairuoti laivą, nėra ginklų pasipriešinti, — pilnas besiblaškančių, nenaudingų moterų laivas plaukia fiordu į šiaurę, artėja prie Hrotrundo, o Aktheltas, nepaisydamas Tako karalystės gyventojų balsų, atsisako vykti iš paskos.

Žinoma, nutinka tai, ko ir buvo tikėtasi, — Hrotrundas puola laivą. Baisusis Akthelto įtarimas išsipildo, ir tai kamuos Aktheltą iki pat dienų galo! Žmona buvo jam atsidavusi, bet įtarinėdamas jis pats įstūmė ją į neištikimybę. Ką kita galėjo daryti Gunelė, kai jos tarnaites apsupo laivai, pilni gauruotų lankininkų, o priešais ją pačią išdygo beširdis kuilys Hrotrundas?

Žinoma, tai, ką daro Gunelė, velniškai gudru.

— Štai ir susitikome, Hrotrundai! — pasisveikina ji. — Jau daug mėnesių sklinda pasakojimai apie tavo narsą ir akiplėšiškumą. Padaryk mane savo karaliene, ir mūsų valdovui Aktheltui bus galas!

Hrotrundas prarijo tą jauką, bet jai teko brangiai už tai sumokėti. Ištisas dienas ir naktis savo dvokiančio laivo kajutėje, apkarstytoje žvėrių kailiais, jis šlykščiais, laukiniais būdais niokojo jos kūną, kol pagaliau ėmė visiškai ja pasitikėti. Imdavo ją beginklis, šalia guolio nepasidėjęs nei peilio, nei plačiaašmenio kirvio, ir krušdavo kaip gyvulys, ji po visko niekaip negalėdavo atgauti kvapo. O tas kvailys manydavo, kad ji tokia uždususi iš malonumo.

Taip Gunelė jį pergudravo. Kartą ji papasakojo apie saugų užutekį, kur jis galįs įplaukti nakčiai: ten juos pasitiksią draugai, irgi norintys nuversti Aktheltą. Tad Hrotrundas įplaukė tiesiai į užutekį, kur visada budėdavo Akthelto laivyno žvalgai. Gunelė atvedė jį tiesiai jiems į rankas. Paskui visą ilgą naktį išbuvo su juo nepailsdama, ir galų gale jis liko tysoti šalia jos paslikas, išsekęs ir apdujęs. Gunelė ir pati vos pajėgė paeiti, bet tos akimirkos laukė taip seniai, kad jos valia buvo nepalaužiama. Su aimana ji išsiropštė iš pradvisusios lovos, stvėrė plačiaašmenį kirvį ir nukirto Hrotrundui šlykščią pasipūtėlio galvą.

Tada, visa persmelkta savo lyties kvapo, ji maloniai paprašė sargybinio atnešti kibirą gyvų ungurių.

— Tavo valdovui, — tarstelėjo ji leisdama drabužiui nusprūsti nuo peties, ir tas bukagalvis net tekinas nulėkė jai ungurių.

Rytą Akthelto laivynas puolė Hrotrundo laivus ir išžudė visus, kuriuos tik rado ant denio, taip pat ir ištikimąsias Gunelės tarnaites, jau seniai atgrasiųjų lankininkų išniekintas ir sutryptas. Tada narsusis teisuolis, keršto ištroškęs Aktheltas žengė prie Hrotrundo kajutės durų ir perrėžė jas dviašmeniu kalaviju, tikėdamasis rasti savo klastingą žmoną to bailaus tėvo žudiko glėbyje.

Tačiau Gunelė sėdėjo apsivilkusi patį gražiausią apdarą, o priešais ją ant naktinio stalelio buvo padėta nukirstoji Hrotrundo galva, prikimšta gyvų ungurių. (Vienoje Tako karalystės legendoje sakoma, kad šitaip iš žmogaus sielos atimama ramybė.)

Aktheltas krito prieš ją ant kelių gailiai atsiprašinėdamas ir maldaudamas atleisti už naštą, kurią jai užvertė.

— Nešioju ir kitą naštą, — šaltai tarė Gunelė. — Mano pilve — Hrotrundo atžala. Ir tau teks dėl manęs ją pakelti.

Tuo metu Aktheltas buvo pasiruošęs priimti iš jos bet ką, tad nuolankiai sutiko.