Джон Ирвинг: Vandens metodas [calibre]

Playboy filmas pasirodė „naujoviškas ir daugiasluoksnis, seksualus personažų vitališkumas vos vos pridengtas, tarsi putlaus kūno linijos po šilko skraiste...”

Nors ir pagyręs „žvalų filmo tempą”, pabaigą Esquire įvertino kaip „pigų emocinį triuką. Nėštumo scena — tai labai jau sena ir nuvalkiota gudrybė žiūrovams sujaudinti”.

Kokia nėštumo scena, nustebo Bogusas.

Kita vertus, The Saturday Review apie finalą rašė, kad „čia tikrasis Pakeris — tai, ką jis turi geriausia (nors ne visada deramai įvertinta). Tas nėštumas toks švelniai kasdieniškas ir nerūpestingas, kad visi skambūs intelektualiniai išvedžiojimai sudūžta atsitrenkę į aiškų suvokimą: jinai jį mylėjo...”

Kas čia dabar, nesuprato Tramperis. Kas jį mylėjo? Ką ji mylėjo? Ar tik Ralfas nemėgino išspausti sentimentų, pasinaudodamas Bigi kūdikiu nuo Kuto? Bet kaip jam pavyko visa tai susieti?

Life bandė šitai apčiuopti. „Paviršiumi slystančios vinjetės perspektyva faktiškai reikalauja pabaigos, kuri nebūtų pabaiga; kai vaizdų seka, užuot smelkusis į gylį, tik kreipia siužetą viena ar kita kryptimi — t. y. šakojasi į skirtingas puses, atrodytų pretenzinga, jei pabaiga būtų dramatiška ir lemtinga. Šito „Užsiknisusiame” nėra. Priešingai, paskutiniu tiesmuku — konkrečiu ir lakonišku — nėštumo vaizdu Pakeris pasiekia patį tikriausią neteigimą...”

Ką pasiekia, pagalvojo Bogusas. Jis suprato, kad reikia pažiūrėti tą suknistą filmą.

Tas noras neturėjo nieko bendra su recenzijomis. Jis vėl troško pamatyti Tulpen, bet slėgė mintis, kad Tulpen pamatys jį. Vujeristas Tramperis, suinteresuotas asmuo, eis žiūrėti „Užsiknisusio”.

Jo laukė pokalbis Ličfildo bendruomenės Laisvųjų menų koledže Toringtone, Konektikuto valstijoje, maždaug pakeliui į Niujorką. Po jo nesunku nulėkti į miestą ir pažiūrėti filmą.

Paaiškėjo, kad siūlomas darbas — dviejų dalių anglų literatūros apžvalga ir dviejų dalių komentuojamojo rašymo kursas naujokams. Anglų kalbos katedros vadovui padarė įspūdį Tramperio kvalifikacija, ypač senoji skandinavų žemaičių kalba.

— Tai bent! — stebėjosi jis. — O mes net nereikalaujame mokėti užsienio kalbą.

Kunkuliuodamas tarsi viralas puode, Tramperis pasiekė Grinvič Vilidžą kaip tik prieš devintos valandos „Užsiknisusio” seansą. Išvysti savo vardą titruose tarp garso kūrėjų ir aktorių buvo malonu, nors Tramperis stengėsi užgniaužti tą jausmą. Baigtas filmas atrodė kur kas sklandesnis negu anksčiau; pasijuto žvelgiąs į jį su maloniais lūkesčiais — kaip į fotografijų albumą, kur iš kiekvieno puslapio žvelgia juokingai apsitaisę, bent dešimčia svarų liesesnį seni draugai. Bet kadrai buvo gerai pažįstami; jis viską puikiai atsiminė iki pat pabaigos, pabaigoje išvydo sceną, kurią buvo tik girdėjęs: Tulpen vonioje sako Ralfui su Kentu, kad jiems jau laikas išeiti.

Toliau pamatė savo paties „sukabintas” atsisveikinimo scenas. Ralfas sudėjo jas priešinga tvarka. Štai Tramperis išeina iš gyvūnų parduotuvės ir sako: „Viso gero, Ralfai. Daugiau nebenoriu būti tavo filme.” Štai Tramperis, Tulpen ir Kolmas važiuoja metro į Bronkso zoologijos sodą, ir Tramperio balsas už kadro sako: „Tulpen, atleisk. Aš nenoriu kūdikio.”

Po to ėjo dvi naujos scenos.

Tulpen, apsitempusi sportinėmis kelnėmis, atlieka parengiamuosius pratimus prieš natūralų gimdymą: gilus alsavimas, keisti įtūpstai ir panašiai. Už kadro Ralfo balsas sako: „Jis ją paliko.”

Kitame kadre — Tulpen, dirbanti montažinėje. Kamera stebi ją iš už nugaros; Tulpen sėdi, tik kai pasuka galvą, atpažįstame profilį. Ji ne iš karto susigaudo, kad kamera filmuoja, per petį žiūri į objektyvą. Kamera jai nėmaž nerūpi. Ralfo balsas už kadro klausia: „Ar tu laiminga?”

Tulpen atrodo susidrovėjusi. Ji stojasi nuo darbo stalo ir padaro neįprastą judesį; žiūrint iš už nugaros, alkūnė plasteli lyg paukščio sparnas. Tačiau Tramperis žino: ji atgalia ranka kilsteli savo gražiąją krūtį.

Kai visu ūgiu atsisuka šonu į kamerą, matome, kad ji nėščia.

„Tu nėščia...” — įkyriai kimba Ralfo balsas.

Tulpen meta į kamerą nedviprasmišką žvilgsnį. Ji tvarkosi beformės suknelės klostes aplink didžiulį pilvą.

„Kieno tas kūdikis?” — neduoda ramybės Ralfas.

Ji nedvejoja, tik atsainiai krusteli krūtimis, bet į kamerą nežiūri. „Jo”, — taria Tulpen.

Vaizdas sustingsta, ir per jį ima slinkti titrai.

Užsidegė šviesos, aplink Tramperį ėmė grūstis Grinvič Vilidžo kinomanai. Jis sėdėjo lyg apmiręs, kol galop susivokė, kad niekas negali praeiti pro jo atkištus kelius. Tada atsistojo ir nužingsniavo prie durų kartu su minia.

Vestibiulyje tvyrojo liguistai blausi šviesa ir šleikštus saldainių kvapas, vaikiščiai degėsi cigaretes ir zujo aplinkui; Tramperis, įstrigęs lėtai judančioje srovėje, girdėjo pokalbių nuobiras.

— Visiškas mėšlas, — tarė mergina.

— Nežinau nežinau, — skundėsi kažkas, — ar nemanai, kad kuo toliau, tuo labiau Pakeriui rūpi tik jis pats?

— Žinai, man patiko, bet... — pasakė mąslus balsas.

— Klausyk, aktoriai buvo visai neblogi...

— Jie juk ne aktoriai...

— Na, gerai, tada tie žmonės...

— Taigi, puikūs.

— Ir operatoriaus darbas geras.

— Taip, jis čia niekuo dėtas...

— Ar žinai, ką sakau, kai pamatau tokį filmą? — paklausė kažkas. — Sakau: „Na ir kas iš to?” Va taip, žmogau, ir sakau.

— Duok man raktus, žioply suknistas...

— Dar vienas mėšlo gabalas yra tik dar vienas mėšlo gabalas, kuris...

— Tačiau tai sąlygiška...

— Vis vien.

— Atsiprašau... — Bogusas svarstė, ar neįkandus į liauną kaklą tai aukštai merginai priešais, ar neatsigręžus ir neparklupdžius ant kelių būrelio beūsių filosofų, einančių iš paskos ir vadinančių filmą „didžiausiu nihilizmu“.

Jau visai prie pat durų jis suprato esąs atpažintas. Į jį įsispoksojo mergina nesveikos spalvos veidu ir didelėmis drumzlinomis akimis lyg narkomanės; ji timptelėjo už rankovės draugą. Jų buvo visas būrys, ir po kelių sekundžių visi atsigręžė pažiūrėti į Tramperį, minios įspraustą tarpduryje. Tos durys buvo dvivėrės, ir viena pusė įstrigo. Kažkas pasikrapštęs jas atidarė, visi džiugiai suūžė, ir akimirką Tramperis iš tiesų įsivaizdavo, kad tie aplodismentai skirti jam. Staiga kelią pastojo jaunuolis, vilkintis Pilietinio karo laikų uniformą, su elegantiška Brolių Smitų barzda ir geltonais dantimis.

— Atsiprašau, — tarė Tramperis.

— Sveikas, tai juk tu, — pareiškė jaunuolis ir atsisukęs į savo draugus sušuko: — Aha, sakiau — čia tas pats bičas...

Tučtuojau koks tuzinas žmonių sužiuro į jį kaip į garsenybę.

— Maniau, jis aukštesnis, — tarė mergina.

Keli jaunesni — dar visai vaikai, kvaili ir kikenantys, — sekė jam iš paskos iki pat automobilio.

Kita mergina nutarė jį paerzinti.

— Ak, ateik į svečius susitikti su mano mama! — uždainavo ji.

Jis įsėdo į automobilį ir nuvažiavo.

— Naujas „Folksvagenas”! — vaidino susižavėjusį kitas vaikinukas. — Neblogai...

Tramperis važiuodamas netrukus pasiklydo; anksčiau niekada nebuvo pats važinėjęs Niujorke. Galų gale jis sumokėjo taksistui, kad parodytų kelią iki Tulpen namų. Jis tebeturėjo raktą. Buvo jau po vidurnakčio, bet jis mąstė apie kitokį laiką. Apie tuos mėnesius, kai buvo išvažiavęs; apie Tulpen nėštumą baigiant filmą; kiek laiko praėjo nuo tada, kai filmas buvo išleistas. Nors gerai suprato, kad tai kvaila, mėgino vaizduotis, kaip ji turėtų atrodyti dabar: tik truputį apvalesnė negu filme.