Джон Ирвинг: Vandens metodas [calibre]

Pamėgino įeiti pro duris, bet ji buvo užkabinusi grandinėlę. Jis girdėjo, kaip ji išsigandusi atsisėdo lovoje, ir sušnibždėjo:

— Tai aš.

Praėjo daug laiko, kol ji pagaliau įleido jį vidun. Vilkėjo trumputį chalatą, standžiai suveržtą per juosmenį; pilvas buvo toks pat plokščias kaip anksčiau; ji gal net šiek tiek sulyso. Virtuvėje Tramperis paspyrė popierinių vystyklų dėžę ir užmynęs sutraiškė plastikinį kūdikio čiulptuką. Piktavalis demonas galvoje vis stengėsi iškrėsti bjaurų pokštą jo protui.

Jis pamėgino išspausti šypseną.

— Berniukas ar mergaitė? — paklausė.

— Berniukas, — atsakė ji. Žvelgdama į grindis apsimetė trinanti mieguistas akis, bet visi miegai jau buvo seniai išlakstę.

— Kodėl man nesakei?

— Tu labai aiškiai apsisprendei. Šiaip ar taip, tai mano kūdikis.

— Ir mano, — atsiliepė jis. — Pati taip kalbėjai filme...

— Ralfo filme, — nesutiko ji. — Jis rašė scenarijų.

— Bet juk jis mano? Tai yra — iš tikrųjų...

— Biologiškai? — sausai pasitikslino Tulpen. — Taip, žinoma.

— Ar galima jį pamatyti? — paklausė Tramperis.

Tulpen įsitempė, bet pasistengė abejingai gūžtelėti pečiais ir parodė jam prie lovos mažą užkaborį, atitvertą knygų lentynomis ir dar keliais akvariumais.

Berniukas miegojo didžiuliame krepšyje, aplink daugybė žaislų. Atrodė kaip Kolmas, kai turėjo kelias savaites, ir buvo labai panašus į naująjį Bigi kūdikį, vyresnį gal tik kokiu mėnesiu.

Bogusas stebeilijosi į kūdikį, nes tai buvo lengviau negu žiūrėti į Tulpen; nors ne kažin ką pamatysi apžiūrinėdamas tokio amžiaus vaiką, Tramperis jį tarytum skaitė.

Tulpen bildėjo jam už nugaros. Iš skalbinių komodos ji ištraukė paklodžių, antklodžių ir pagalvę; aišku, kloja patalą Bogusui ant sofos.

— Gal nori, kad išeičiau? — paklausė jis.

— Ko tu atėjai? — klausimu atsakė ji. — Tikriausiai pažiūrėjai filmą, ar ne?

— Jau anksčiau norėjau ateiti, — tarė jis.

Tulpen toliau klojo lovą, o jis staiga kvailai pasakė:

— Gavau daktaro laipsnį.

Ji pakėlė akis, bet tuoj pat vėl ėmėsi kamšyti antklodę.

— Ieškojau darbo, — vėl pasakė Tramperis.

— Ar radai? — Ji numetė pagalvę ant sofos.

— Ne.

Tulpen nuvedė jį nuo miegančio kūdikio. Virtuvėje atkimšo alaus, truputį įsipylė ir sau.

— Tai dėl krūtų, — tarė kilstelėdama stiklinę jo pusėn. — Geriau bėga pienas.

— Žinau.

— Ak, taip, turi žinoti, — atsiliepė Tulpen. Valandėlę pažaidė su chalato diržu ir paklausė: — Ko tu nori, Tramperi?

Bet jis negalėjo greitai atsakyti.

— Gal kartais jautiesi kaltas? — paklausė ji. — Man to tikrai nereikia. Nesi man nieko skolingas, Tramperi, tik atvirus ir nuoširdžius jausmus... Jeigu tik jų turi, — pridūrė.

— Kaip tu gyveni? — tarė jis. — Tu negali dirbti, — pradėjo, bet nutilo supratęs, kad jo klausiama ne apie pinigus. Jo atviri ir nuoširdūs jausmai skendėjo giliame liūne, kurį jis taip seniai įprato lenkti iš tolo, kad dabar regėjosi neįmanoma nerti į tą gelmę ir kažką ten apčiuopti.

— Dirbti aš galiu, — atsakė ji mechaniškai, — ir dirbu. Na, dirbsiu. Kai jis truputį paaugs. Nuvesiu jį pas Matjė, o pati dirbsiu pusę dienos. Matjė pati ketina netrukus gimdyti...

— Tai naujoji Ralfo mergina? — paklausė jis.

— Jo žmona, — tarė Tulpen. — Ralfas ją vedė.

Dabar Tramperis suprato, kad absoliučiai nieko nežino.

— Ralfas vedęs ? — sutrikęs paklausė.

— Jis siuntė tau kvietimą, — atsiliepė Tulpen, — bet tu jau buvai išvažiavęs iš Ajovos.

Bogusui vis labiau aiškėjo, kiek daug visko jis praleido. Tačiau, spėjo jis, Tulpen jau įkyrėjo jo ilgi vidiniai monologai, erzino tyla. Iš svetainės jis matė, kad ji susiruošė gulti. Po antklode nusivilko chalatą ir švystelėjo ant grindų.

— Kadangi dar šį tą atsimeni apie kūdikius, labai nenustebsi, kad antrą valandą jam reikės valgyti, — pasakė Tulpen. — Labanakt.

Jis nuėjo į vonios kambarį ir nusišlapino neuždaręs durų. Visada palikdavo tualeto duris atviras; tai buvo dar vienas iš jo bjaurių įpročių, apie kuriuos prisimindavo tik įpusėjęs veiksmą. Kai išėjo, Tulpen paklausė:

— Kaip naujasis pimpalas?

Kas tai — pokštas, nustebo jis. Neturėjo nuojautos, padedančios susigaudyti.

— Visiškai normalus, — atsakė.

— Labanakt, — pakartojo Tulpen, o jį, stypčiojantį ant pirštų galų prie paklotos sofos, apėmė noras paleisti į sieną batus ir pažadinti kūdikį vien kad išgirstų, kaip veriamas klyksmas užpildo šitą tuščią erdvę.

Tramperis gulėjo klausydamasis savo alsavimo, netoliese kvėpavo Tulpen ir kūdikis. Tik jis ir miegojo.

— Tulpen, aš myliu tave, — neištvėrė Tramperis.

Rodos, atsiliepė vėžlys artimiausiame akvariume — nėrė gilyn.

— Grįžau, nes noriu tavęs.

Nekrustelėjo nė mažiausia žuvytė.

— Man reikia tavęs, — vis kalbėjo jis. — Žinau, kad tau manęs nereikia, bet man tavęs reikia.

— Na, nevisiškai taip, — tarė Tulpen, bet labai tyliai, vos girdimai.

Tramperis atsisėdo.

— Tulpen, ar tekėsi už manęs?

— Ne, — nedvejodama atsiliepė ji.

— Labai prašau... — Jo balsas suskambo švelniai.

Šį kartą ji truputį patylėjo, bet paskui tarė:

— Ne, netekėsiu.

Jis apsiavė ir atsistojo. Išeiti buvo galima tik pro akvariumų apsuptą lovą. Kai atsidūrė ties ja, Tulpen sėdėjo įsmeigusi į jį akis, atrodė įsiutusi.

— Viešpatie! — tarė ji. — Ar tu vėl išeini?

— O ką man daryti?

— Viešpatie, ar tu nežinai? Ką gi, Tramperi, jeigu jau reikia, pasakysiu. Kol kas už tavęs dar netekėsiu, bet jeigu norėtum pabūti kurį laiką šalia, palaukčiau ir pagalvočiau! Tramperi, jeigu nori pasilikti, tai ir turi pasilikti.

— Gerai, — sutiko jis. Ir suglumo: ar dabar vėl nusivilkti drabužius?

— Viešpatie, nusivilk gi, — liepė ji.

Tramperis pakluso ir įsiropštė į lovą prie jos.

Ji gulėjo nusisukusi.

— Viešpatie, — murmėjo ji.

Bogusas gulėjo neliesdamas jos, paskui ji staiga atsisuko, stvėrė jo ranką ir trūktelėjo sau prie krūties.

— Nenoriu mylėtis, — tarė ji, — bet gali apkabinti mane... jei nori.

— Noriu, — vebleno jis. — Aš myliu tave, Tulpen.

— Tikiuosi.

— O tu mane myli?

— Taip, Viešpatie, ko gero, myliu, — piktai išrėžė ji.

Pamažu atgijo instinktai — jis švelniai glostė ją visą. Palietė ten, kur buvo nuskusti plaukai; jie dar badėsi. Kai apie antrą valandą kūdikis nubudo, Tramperis pirmas pašoko iš lovos, atsinešė jį ir pridėjo prie krūties.

— Ne, prie kitos, — tarė Tulpen. — Kuri standesnė?

— Šita.

— Aš vis susipainioju... — ji nutilo ir ėmė negarsiai kūkčioti maitindama kūdikį. Tramperis viską puikiai atsiminė: laikė prispaudęs vystyklą prie kitos krūties, nes žinojo — kol vaikas žinda, varvės ir iš kitos.

— Žinai, kartais tiesiog švirkščia, — paaiškino ji.

— Žinau, — atsiliepė jis. — Taip bus ir mylintis...

— Nenoriu mylėtis, — priminė Tulpen.

— Žinau. Tik šiaip pasakiau...

— Tau teks pabūti kantriam, — tarė ji. — Prikalbėsiu visokių dalykų, nes noriu, kad tau skaudėtų.

— Taip, žinoma.

— Turėsi tiesiog palaukti, kol nebenorėsiu tavęs skaudinti.

— Žinoma, aš palauksiu.