Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Dabar, — liepė Gunelė, — vesk savo ištikimąją žmoną namo.

Aktheltas taip ir padarė; jis gana kantriai nešė savo naštą, kol gimė Hrotrundo vaikas. Bet jis nesuprato, kokia stipri jos meilė vaikui; jo akimis, tas vaikas įkūnijo tėvo žudiko, žmonos žagintojo dvasią, todėl jį nužudė ir išmetė laukiniams šernams į pilies griovį. Tai buvo mergaitė.

— Daug galėjau tau atleisti, — tarė jam Gunelė, — bet šito neatleisiu niekada.

— Pratinkis, — atšovė Aktheltas, bet abejonių jam liko. Miegodavo jis prastai — ir vienas, o Gunelė kas naktį klaidžiodavo po pilį tartum gatvės mergšė, kurios kaina nė vienam praeiviui neįkandama.

Vieną naktį ji atėjo pas jį į lovą ir ėmė aistringai glamonėti sakydama, kad pagaliau susitaikė. O rytą paprašė kambarinės atnešti kibirą šviežių ungurių.

Paskui Tako karalystėje viskas klostėsi taip pat kaip daugumoje karalysčių, kur vyksta peštynės dėl valdžios. Aišku, Gunelė visiškai pakvaišo. Apie Akthelto mirtį ji pranešė kitą rytą, kai susirinko Seniūnų taryba. Gunelė atnešė ungurių prigrūstą Akthelto galvą ir ant lentos mėsai doroti padėjo į patį didžiulio stalo vidurį. Daug metų visi buvo pratę, kad per šiuos kas savaitę vykstančius susirinkimus ji vaišina neįprastais valgiais, tad ir dabar seniūnai nieko bloga neįtarė.

— Aktheltas nebegyvas, — paskelbė Gunelė, statydama ant stalo patiekalą.

Vienas iš seniūnų buvo toks senas, kad beveik nieko nebematė. Ištiesęs ranką jis apčiupinėjo galvą, nes taip visada tyrinėdavo neįprastus Gunelės patiekalus.

— Gyvi unguriai! — sušuko jis.

Seniūnai nežinojo, ką daryti.

Neabejotinas sosto paveldėtojas buvo Akselrulfas, vienintelis Akthelto ir Gunelės sūnus, tuo metu valdęs užkariautą Flano kraštą. Seniūnų taryba pasiuntė pas jį žygūną pranešti, kad tėvas žuvo nuo motinos rankos, o Tako karalystei gresia pavojus suskilti, jeigu neturės stipraus valdovo. Tačiau Akselrulfas kuo puikiausiai leido laiką su flanais. Jie buvo dailūs, civilizuoti, į malonumus linkę žmonės, gyventi ten buvo lengva, o politinių ambicijų Akselrulfas niekada neturėjo. Tai bent iš dalies lėmė jo apsisprendimą.

— Pasakyk motinai, kad man labai gaila, — pasakė jis žygūnui.

Tuo tarpu dalis seniūnų susimokė pasodinti į sostą savą žmogų, o Akselrulfą nužudyti, jei jis grįžtų reikalauti įpėdinio teisių. Apie tai visų pirma ir galvojo Akselrulfas atsisakydamas tapti valdovu. Jis buvo toli gražu ne kvailys!

Toliau nutiko tai, kas nutinka visada. Be stipraus valdovo Tako karalystę supurtė beprasmiai maištai ir suirutė. Pilyje Gunelė vieną po kito keitė meilužius, ir prireikė dar ne vieno kibiro šviežių ungurių. Aišku, galų gale radosi meilužis, ne toks nuilsęs ir meilės apkvaišintas, kaip galėjai pagalvoti, ir dabar jis nukirto jai galvą. Bet su unguriais nesiterliojo.

Pagaliau, kai Tako karalystė jau virto net ne karalyste, o sumaišties išsekintu kraštu, kuriame nuolat kivirčijasi šimtai kunigaikštukų, atsitiko tai, kas irgi nutinka visuomet.

Iš Flano atjojo jaunasis Akselrulfas. Jis buvo taip pamėgęs flanus, kad jų kariuomenę atvedė į Tako karalystę ir labai greitai įveikė visą tą maišatį. Visus vaidų kėlėjus, trokštančius karo, jis nužudė, ir stojo taika. Taigi Tako karalystė tapo lyg ir Flanu, o Akselrulfas vedė dailią flanų merginą, vardu Gronigen.

Paskutiniame „Akthelto ir Gunelės” posme autorius anonimas sako, kad Akselrulfo ir Gronigen istorija tikriausiai nedaug skiriasi nuo Akthelto ir Gunelės. Tai ar neverta tuo ir baigti?

Bogusas Tramperis visiškai su tuo sutiko. Išvertus visus keturis šimtus ir dvidešimt vieną posmą, atliktas darbas rodėsi bergždžias. Iš dalies tą jausmą lėmė ypatingas jo kaip vertėjo sąžiningumas, nes į tą kūrinį neįdėjo nieko sava. Todėl jis šį tą įterpė.

Pamenate epizodą, kai Gunelė nukerta galvą Hrotrundui? O vėliau ir Aktheltui? Tai štai — Tramperis pridūrė užuominą, kad ji nukirto ne tik galvas. Apskritai ta mintis čia labai pritiko. Gerai derėjo su siužetu, neabejotinai derėjo su Gunele, o visų labiausiai tiko Bogusui. Jis manė, kad Gunelė tikriausiai nukirto jiems ne tik galvą, bet dėl tų laikų literatūros padorumo taisyklių autoriui teko apdairiai pakoreguoti kai kurias detales. Kad ir kaip ten būtų, tai leido Tramperiui pasijusti geriau, o vertime atsirado nedidukas jo paties įnašas.

Daktaras Holsteris buvo labai patenkintas „Aktheltu ir Gunele”.

— Koks sodrus kūrinys! — sušuko jis. — Koks gilus pesimizmas! — Senasis mokslininkas mojavo rankomis tarsi diriguodamas simfoniniam orkestrui. — Koks pirmykštis siužetas! Kokie aistringi ir barbariški žmonės! Net seksas čia virsta kruvinu sportu!

Tai Tramperio nestebino. Tik jam buvo šiek tiek nejauku, kad Holsteriui ypač patiko įterptoji užuomina; Holsteris pasiūlė tą šaunų poelgį pakomentuoti išnašoje, bet Bogusas atsisakė, esą jam nerūpi į tai atkreipti dėmesį.

— Ir tas epizodas su unguriais! — džiūgavo Holsteris. — Tik pamanyk! Ji nukirto jiems pimpalus! Tiesiog tobulybė — nė negalėčiau šito įsivaizduoti!

— O aš galėčiau, — tarė Fredas Bogusas Tramperis, bakalauras, magistras, filosofijos daktaras.

Taigi pagaliau jis bent šį tą baigė. Susirinko daiktus ir iš naujo perskaitė paštą. Nebeturėjo ką veikti ir pasijuto taip, lyg širdis būtų ėmusi plakti lėčiau, o kraujas sutirštėjęs kaip roplio.

Nuo Tulpen laiškų daugiau nebuvo. Motina rašė, kad tėvas turi opą. Bogusas pajuto šiokią tokią kaltę ir pamėgino sugalvoti kokią nors dovaną. Truputį pamąstęs užsuko į ypatingo maisto parduotuvę ir tėvui pasiuntė aukščiausios rūšies kumpį be kaulų iš amišų ūkio. Paskui, jau po laiko, jam šovė į galvą, kad sergant opalige kumpis gal nelabai tinka, ir jis tuoj pat išsiuntė laišką su atsiprašymu už tokią dovaną.

Vėl parašė Kutas. Bigi pagimdė aštuonių svarų mergaitę, ją pavadino Ana Benet. Dar viena Ana. Mėgindamas įsivaizduoti kūdikį Tramperis prisiminė, kad tėvui pasiųstas kumpis svėrė taip pat aštuonis svarus. Jis taip džiaugėsi dėl Kuto ir Bigi, kad nusiuntė kumpį ir jiems.

Dar jis gavo laišką nuo Ralfo. Kaip visada mįslingą. Ralfas net neužsiminė, kad Tramperis metė kiną ar paliko „Ralfo Pakerio filmus” pusiaukelėje, nebaigęs darbų, tik paprastai parašė, kad, jo nuomone, derėtų bent jau aplankyti Tulpen. Stebino tai, kad kone visas Ralfo laiškas buvo apie merginą, su kuria dabar gyvena, ji vardu Matjė — „kaip ta silkė, pameni?” Mergina „ne kokia gražuolė, užtat visapusiška asmenybė”, — ir Ralfas pridūrė, kad „ji patinka net Tulpen”.

Tramperis neįsivaizdavo, kas ten, po galais, darosi. Tačiau suprato tikrąją priežastį, kodėl Ralfas atsiuntė laišką: jam reikėjo Boguso sutikimo išleisti filmą. „Užsiknisęs” jau buvo baigtas, Tramperis tai žinojo.

Kelias savaites Bogusas nerašė atsakymo. Bet vieną vakarą, kai disertacija jau buvo baigta, o pats jautėsi gyvenąs visai be tikslo, jis nuėjo į kiną. Filmas pasakojo apie homoseksualų oro linijų pilotą, bijantį lietaus. Kažkaip netyčia jis permiega su gailestinga stiuardese, ir ši išgydo jį ir nuo koktaus homoseksualumo, ir nuo blogo oro baimės. Aišku — jis bijojo lietaus, nes buvo homoseksualus. Tas filmas visais atžvilgiais prastas ir šleikštus, pagalvojo Tramperis ir išsiuntė Ralfui telegramą: „Duodu sutikimą.” Pasirašė „Trampamas”.

Po dviejų dienų Tramperis atsisveikino su daktaru Holsteriu.

— Gafthrogs! — linksmai šūktelėjo jam Holsteris. — Gafthrogs!