Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Tai buvo pokštas, susijęs su „Aktheltu ir Gunele”. Kai Tako karalystėje žmonės norėdavo vienas kitą pasveikinti gerai atlikus darbą, laimėjus karą ar smagiai pasimylėjus, sakydavo: Gaf throgs! (Dėkok!) Jie net turėjo savą Padėkos dieną, vadino ją Throgsgafen.

Tądien, kai Tramperis vilko lagaminą ir su disertacija įrištą „Akthelto ir Gunelės” egzempliorių į Ajova Sičio autobusų stotį, buvo puikus rugsėjo futbolo savaitgalis. Tramperis keliavo nešinas daktaro laipsniu ir prisiminimais, kaip pardavinėjo gaireles, ženkliukus ir varpelius. Mąstė, kad netrukus reikės teirautis darbo. Juk kam galų gale reikalingas tas daktaro laipsnis? Tačiau laikas ieškoti dėstytojo darbo buvo netinkamas — ką tik prasidėjo mokslo metai. Šiais metais jis pavėlavo, o tartis dėl kitų dar per anksti.

Tramperį traukė į Meiną — pamatyti naujojo kūdikio ir pabūti su Kolmu. Jis žinojo, kad bus maloniai priimtas, bet gyventi tenai negalės. Traukė ir į Niujorką — pamatyti Tulpen, bet jis nežinojo, kaip ten pasirodyti. Įsivaizdavo, kaip norėtų sugrįžti — triumfuodamas, tarsi nuo vėžio išgijęs ligonis. Bet niekaip negalėjo apsispręsti, kuo sirgo išvažiuodamas, todėl vargu ar galėjo nustatyti, kad jau pasveiko.

Jis ilgai tyrinėjo Greyhound autobusų bendrovės Jungtinių Valstijų žemėlapį ir pagaliau nusipirko bilietą į Bostoną. Jo galva, žvelgiant iš blausios dėstytojo darbo perspektyvos Bostonas turėjo daug privalumų; be to, jis nebuvo matęs vietos, kur gimė Merilas Overturfas.

Ir dar — Greyhound Jungtinių Valstijų žemėlapyje Bostonas atrodė esąs maždaug pusiaukelėje tarp Meino ir Niujorko. Savo paties žemėlapyje, pagalvojo jis, aš maždaug ten ir esu.

37 Publikos susižavėjimas, kritikos pagyros ir entuziastingi atsiliepimai apie „Užsiknisusį”

Variety paskelbė, kad „naujausias Ralfo Pakerio filmas yra neabejotinai geriausia, ką šiais metais parodė vadinamasis „pogrindis”. Žinoma, tokio įvertinimo galbūt nusipelno bet kuris filmas, kuriame galima įžiūrėti bent šiokį tokį turinį ir stilių, bet Pakerio filmui dar būdingas ir subtilumas. Pagaliau savo dokumentinį metodą jis pritaikė jautriai išryškintoje situacijoje; pagaliau ėmėsi charakterių, o ne grupių, ir techniniu atžvilgiu jo darbas kaip visada puikus. Reikia pripažinti, kad gana egocentriškas ir vangus pagrindinis Pakerio personažas vargu ar sudomins daugelį žiūrovų, bet...”

New York Times rašė: „Jeigu iš tiesų pas mus jau prasidėjo komerciškai nusisekusių mažo biudžeto filmų epocha, gal pagaliau gims tas gyvybingas dokumentinis stilius, kuriuo pastaraisiais metais taip žavėjo kanadiečiai. Ir jeigu mažiesiems, nepriklausomiems kino kūrėjams pavyks prasimušti į pagrindines sales, pasiekti platesnę auditoriją, tada tas „miklių rankų” stilius, kurį Ralfas Pakeris sugebėjo pritaikyti savo „Užsiknisusiame”, įgis daug sekėjų. Nesu tikras, ar šis stilius gali labai praturtinti, suteikti didelį pasitenkinimą, bet Pakeris tikrai ištobulinęs savo amatą. Tik man niekaip nepavyksta „pagauti”, ką jis nori pasakyti. Jis apskritai neformuluoja temos, tik vis detalizuoja, papildo, ryškina...”

Newsweek filmą pavadino „įmantriu, išpuoselėtu, nušlifuotu, išgrynintu, žaismingu kinu, kuris tik imituoja paiešką — esą siekia gilintis į pagrindinio veikėjo psichikos vingius; tam pasitelktas fragmentiškas montažas, kai vienas kitą keičia pseudointerviu su jo buvusia žmona, dabartine drauge, įtartinais bičiuliais, dirglios paties personažo kalbos; jis žaviai gudrauja apsimetinėdamas, tarsi nenori su filmu turėti nieko bendra. Jeigu tai būtų tiesa, tektų pripažinti, kad jis elgiasi išmintingai. Filme taip ir neišsiaiškinama, kuo iš tikrųjų gyvena pagrindinis veikėjas; negana to, pats filmas išsikvepia dar gerokai iki pabaigos”.

Time, nelaužydamas senos tradicijos prieštarauti Newsweek, trimitavo: „Ralfo Pakerio „Užsiknisęs” — gražus mažakalbis, visais atžvilgiais ramus ir santūrus filmas. Bogusas Tramperis, nusipelnęs pagyrimo už novatorišką filmo garso takelį, demonstruoja aktoriaus meistrystę vaidindamas nekalbų, užsidariusį nevykėlį, kurio praeityje — žlugusi santuoka, o dabar netvirti ir tikros šilumos stokojantys santykiai; tai tikras paranojikas, iškamuotas begalinės savianalizės. Jis nenoromis tampa Ralfo Pakerio nemaloniai intymaus tyrimo objektu; šio tyrimo fragmentai tai rikiuojasi iš eilės, tai drąsiai ir apgalvotai dokumentiniu stiliumi kuriama visuma iš interviu gabalėlių, paskirų komentarų ir labai atvirų, apgaulingai paprastų kadrų, kai Tramperis daro ką nors kasdieniška. Filmas pasakoja, kaip kuriamas filmas apie žmogų, dalyvaujantį jo kūrimo procese, bet Tramperis iškyla ir kaip veikėjas, atsisakantis visų draugų ir paties filmo: tai subtilus Pakerio gestas, kuriuo jis nuvainikuoja įsitikinimą, kad knaisiojantis po psichiką įmanoma užčiuopti kokius tikrus motyvus...”

Visa tai Tramperis skaitė savo tėvo darbo kambaryje Greit Bors Hede.

— Ar čia Time recenzija? — paklausė motina. — Time recenzija man patinka.

Motina rinko ir saugojo visus atsiliepimus, ir tikriausiai Time straipsnis jai patiko todėl, kad ten buvo paminėtas Tramperio vardas. Filmo ji nebuvo mačiusi ir, regis, nesuprato, kad jame kalbama apie žiaurų ir liūdną jos sūnaus gyvenimą. Nesuprato šito ir apžvalgininkai.

Tėvas tarė:

— Nemanau, kad jį kada rodytų pas mus.

— Pas mus niekada nerodomi filmai, kuriuos norėtųsi pamatyti, — sutiko motina.

Filmas kol kas ėjo tik Niujorke, nors anonsus jau skelbė Bostono, San Francisko ir dar kelių didžiųjų miestų kino meno centrai. Jis galėjo pasiekti ir didesnius universitetus, bet Portsmutą Naujojo Hampšyro valstijoje — vargu. Ir ačiū Dievui. Pats Tramperis filmo dar nebuvo matęs.

Jau visą mėnesį jis važinėjo po Bostoną ir apylinkes tartis dėl dėstytojo vietos, retkarčiais sugrįždavo savaitgaliui namo apraminti tėvo opaligės ir parodyti dėkingumo — išties jautėsi dėkingas už nupirktą naują „Folksvageną”. Matyt, tai tarsi dovana mokslinio laipsnio proga, manė jis.

Kasdien vis labiau aiškėjo, kad darbo paieškas teks atidėti iki pavasario; Tramperis pastebėjo: ką tik įgytas daktaro laipsnis tariantis dėl darbo tevertas tiek pat kaip švariai išblizginti batai. Tuo metų laiku laisvų vietų galėjo pasiūlyti tik vidurinės mokyklos, o lyginamosios literatūros daktaro laipsnis su disertacija apie senąją skandinavų žemaičių kalbą ne itin derėjo su pasaulio kultūros — nuo Cezario iki Eizenhauerio — kursu ir anglų kalbos kūrybiniais rašiniais. Be to, Tramperis nelabai įsivaizdavo, kas yra šešiolikmečiai.

Tėvas susitaisė dar vieną porciją pieno su medumi, o Tramperiui įpylė dar stiklą burbono su tokia veido išraiška, kuri iškalbingai bylojo, kaip jis trokštų susikeisti skrandžiais su sūnumi.

Bogusas vėl sėdo skaityti recenzijų iš motinos kolekcijos.

The New Yorker teigė patyręs „netikėtą, gaivų įspūdį — štai pagaliau amerikietiškas filmas, kuriame užtikrintai kliaujamasi švelniais potėpiais. Pakerio ir jo naujosios aktorių komandos laimėjimai turėtų priversti kai kurias mūsų superžvaigždes pasijusti nesaugiai — ar bent jau įširsti ant savo scenaristų. Pagrindiniam aktoriui Bogusui Tramperiui (jo garso takelis gal šiek tiek per įmantrus) pavyksta puikiai perteikti portretą uždaro, lėkšto, išvėsusio žmogelio, kurio santykiai su moterimis visiškai nepatenkinami...”

„Moterys labai gražios! — skelbė The Viliūge Voice. — Deja, Pakerio filme neaptinkame nė menkiausios užuominos, kas verčia dvi tokias nuoširdžias, atviras ir įstabiai vientisas moteris turėti ką nors bendra su tuo silpnu, mįslingu nevykėliu...”