Джон Ирвинг: Vandens metodas [calibre]

— Man rodos, labai smarkiai skaudinti gal nenorėsiu, — vis kalbėjo Tulpen.

— Nekaltinu tavęs, — atsiliepė Tramperis, ir ji vėl supyko.

— Žinai, tai visai ne tavo reikalas.

— Aišku, ne mano, — sutiko jis.

— Tramperi, tu verčiau nekalbėk labai daug, gerai? — švelniai tarė ji.

— Gerai.

Kūdikis netrukus nukeliavo atgal į krepšį, Tulpen grįžo į lovą ir susisuko į kamuoliuką prie Tramperio.

— Ar tau neįdomu, kokį jam daviau vardą? — paklausė ji.

— Ak, kūdikiui! Žinoma. Kokį davei jam vardą?

— Merilas, — tarė ji ir delnu iš visų jėgų tvojo jam į nugarą. Giliai gerklėje jam kažkas susigniaužė. — Tikriausiai myliu tave, — sušnibždėjo ji, — pavadinau jį Merilu, nes man atrodo, kad tau tas vardas labai patinka.

— Taip, labai, — sušnibždėjo jis.

— Matai — galvojau apie tave...

Tramperis jautė, kad jos kūnas vėl ima pykti ant jo.

— Taip, matau.

— Tu mane siaubingai įskaudinai, Tramperi, ar supranti?

— Taip, — jis švelniai perbraukė jos šerius.

— Gerai, — tarė ji. — Niekada šito nepamiršk.

Jis pažadėjo, kad tikrai nepamirš, Tulpen jį apsikabino, ir Tramperis susapnavo du dažniausius savo košmarus. Vadino juos vandens temos variacijomis.

Vienoje Kolmą ištikdavo kokia įsivaizduojama nelaimė vandens gelmėse, jūroje ar šaltuose dumblynų plotuose. Kaip visada, sapnas buvo per daug baisus, kad Tramperis prisimintų smulkmenas.

Kitame sapne pasirodydavo Merilas Overturfas. Jis irgi būdavo vandenyje; stengdavosi atidaryti tanko liuką; tai visada užtrukdavo per ilgai.

Šeštą ryto jį pabudino kūdikio Merilo klyksmai. Tulpen krūtys sudrėkino Tramperiui krūtinę, visą lovą persmelkė saldžiai rūgštus pieno kvapas.

Ji užsiklojo vystyklu, o Tramperis pasakė:

— Žiūrėk, kaip varva. Tu tikriausiai susijaudinai.

— Tai todėl, kad vaikas verkia, — nesutiko ji, ir Tramperis išsiropštė iš lovos paduoti jai vaiko. Tramperiui atsirado būdinga ryto erekcija, jis nesislapstė.

— Ar matei mano naująjį pimpalą? — tarė vaipydamasis. — Žinok, jis iki šiol dar nepraradęs nekaltybės.

— Kūdikis verkia, — atšovė ji, bet šypsodamasi. — Atnešk kūdikį.

— Merilas! — pasakė jis. Kaip malonu garsiai tarti tą vardą! — Merilas, Merilas, Merilas, — kartojo jis ir nešė kūdikį į lovą tarsi šokdamas.

Jie meiliai pasiginčijo, kuria krūtimi maitinti; Tramperis kelis kartus rūpestingai tikrino, katra dabar standesnė.

Tulpen tebemaitino, kai suskambo telefonas. Dar buvo per anksti kam nors skambinti, bet Tulpen neatrodė nė kiek nustebusi; įdėmiai žiūrėdama į Tramperį ji linktelėjo, kad atsilieptų. Tramperis pajuto, kad tai bus kažkoks išmėginimas, pakėlė ragelį, bet tylėjo.

— Labas rytas, jaunoji žindanti motina! — pasigirdo Ralfo Pakerio balsas. — Kaip kūdikis? Kaip tavo papai? — Tramperis nurijo gumulą gerklėje, o Tulpen ramiai šypsojosi. — Mes su Matjė jau pakeliui pas tave, — dundėjo Ralfas. — Ar tau ko nors reikia?

— Jogurto, — sušnibždėjo Tulpen Bogusui.

— Jogurto, — kimiai į ragelį tarė Tramperis.

— Trampamai! — suriko Ralfas.

— Sveikas, Ralfai, — atsiliepė Bogusas. — Mačiau tavo filmą...

— Klaikus, ar ne? — tarė Ralfas. — Trampamai, kaip tu laikaisi?

— Gerai, — pasakė Tramperis. Tulpen nuėmė vystyklą nuo laisvos krūties ir nutaikė spenelį į Tramperį. — Gavau doktoratą, — sumurmėjo Tramperis į ragelį.

— Kaip kūdikis? — paklausė Ralfas.

— Merilas laikosi puikiai, — laisvoji Tulpen krūtis švirkštė jam ant kojos. — Atsiprašau, kad pražiopsojau tavo vestuves, Ralfai. Sveikinu.

— Sveikinu ir tave, — narsiai pareiškė Ralfas.

— Iki pasimatymo, — tarė Tramperis ir padėjo ragelį.

— Kaip tu, Tramperi? — paklausė Tulpen. Atrodė, kad viena akis žiūri į jį šaltokai, tiriamai, kita — šiltai.

— Kuo geriausiai, — atsiliepė jis, delnu uždengdamas jos varvančią krūtį. — O tu?

— Jau geriau.

Tramperis palietė jos šerius ir pažvelgė į ten gulinčią savo ranką — taip žiūrima į seną draugą, netikėtai užsiauginusį barzdą. Abu jie gulėjo nuogi, tik jis ant dešinės kojos tebeturėjo vieną kojinę. Kūdikis Merilas įnirtingai čiulpė, bet Tulpen į jį nežiūrėjo. Pusiau šypsodamasi, pusiau susiraukusi, ji įdėmiai tyrinėjo naująjį Tramperio pimpalą.

Bogusas maloniai drovėjosi. Gal reikėtų apsirengti, pasiūlė jis, jeigu atvažiuoja Ralfas ir — kuo ji ten vardu — Matjė. Paskui greitai pasilenkė ir švelniai pabučiavo jos šerius. Ji jau lyg ir norėjo... bet susilaikė ir nutraukė tą nedrąsų mėginimą. Pabučiavo jį į kaklą.

Gerai, galvojo Bogusas Tramperis. Su randais reikia šiek tiek apsiprasti, bet aš pasiruošęs pratintis.

38 Seni draugai renkasi į Trogsgafeną

Tako karalystės žmonės mokėjo švęsti Trogsgafeną. Ištisas savaites iki šventės laukiniai šernai mirkdavo marinaduose, medžiuose nokdavo didžiausi briedienos kumpiai; rūkykloje rikiuodavosi statinės su unguriais; jūros druska įtrinti, obuolių prikimšti kiškiai, sumerkti į ištirpintą lokio lajų, virdavo ant lėtos ugnies; visas šiaurės elnias — dabar jau išnykusios rūšies — troškindavosi didžiuliame katile, vis pamaišomas irklu. Žmonės rinkdavo rudens vaisius, ypač palaimintąsias vynuoges, sutrindavo, palikdavo fermentuotis, nusunkdavo, supilstydavo, o iš rūsių ridendavo statines su praėjusių metų gamybos jau subrandintu gėrimu, atkimšdavo ir ragaudavo, paskui vėl distiliuodavo ir dar daug kartų ragaudavo. (Tako karalystėje šiaip jau buvo įprasta gerti rūgštų kaip šlapimas, drumstą alų, šiek tiek panašų į mūsų amerikietiškąjį, išsivadėjusį ir sumaišytą su obuolių actu. Ypatingomis progomis būdavo geriamas iš slyvų ir šakniavaisių varomas brendis, skoniu jis primindavo slivovicos ir antifrizo mišinį.)

Žinoma, Trogsgafenas trukdavo ne vieną dieną. Jis prasidėdavo išvakarėse — visi privalėjo paragauti kiekvieno patiekalo, taigi vakare prieš Trogsgafeną pasiruošdavo linksmybėms. Šventės rytą žmonės rinkdavosi būreliais, lygindavosi pagiriomis vienas su kitu, ir šitos mažos puotos ilgainiui peraugdavo į pagrindinį pokylį, trunkantį bent šešias valandas be pertraukos. Paskui vyrams, jau nežmoniškai pritvinkusiems jėgų ir ištroškusiems veiklos, derėdavo imtis sunkių fizinių pratimų. Jų buvo dvi rūšys — karo sportas ir seksas. Moterys prisidėdavo prie pastarojo; dar jos šokdavo ir ne itin aktyviai mėgindavo sutvarkyti šiukšlyną pilyje.

Trogsgafeno vakarą didžiūnai ir jų ponios su didžiausiais katilais, pilnais maisto ir visokių likučių, eidavo per kaimus mėtydami gabalus mažiems suktiems kaimiečių vaikams. Ta vakaro dalis būdavo skirta prasiblaivyti, bet vidurnaktį eisena sugrįždavo į pilį išgerti už visus mirusius ankstesnių Trogsgafeno švenčių draugus; puota trukdavo iki aušros, paskui pagal tradiciją susirinkdavo specialus Seniūnų tarybos teismas, skiriantis bausmes už žmogžudystes, prievartavimą ir kitus smulkius nusikaltimus, dažnai nutinkančius per tą alinančią šventę.

Mūsiškė vangi Trogsgafeno atmaina su perdžiūvusiu kalakutu — vien gėdingas pakaitalas, tad Bogusas Tramperis ir jo senieji draugai pasiryžo jai įlieti „Akthelto ir Gunelės” dvasios. Buvo planuojamas didelis sambūris. Nors Meinas lapkričio mėnesį nenuspėjamas, visi nutarė, kad Kutas ir Bigi vieninteliai turi pilį, vertą tokios puotos.

Dideli šunys suteikė originalaus Trogsgafeno kolorito. Vienas tų šunų buvo Ralfo. Nupirko jį pažymėdamas vis didėjantį Matjė nėštumą ir kad jai Niujorko gatvėse būtų saugiau. Tas nenusakomos veislės žvėris, vardu Šmėklius, gerokai apsunkino kelionę į Meiną. Tramperis važiavo savo „Folksvagenu”, šalia pasisodinęs Tulpen su kūdikiu Merilu ant kelių; užpakalyje Ralfas ir jo nėščia Matjė kariavo su Šmėklium. Ant automobilio stogo pūpsojo Merilo lopšys, šilti drabužiai, krepšiai su vynu, kitais gėrimais ir visokios keistybės, kaip antai reti sūriai ir rūkyta mėsa, kurių Bigi su Kutu nebūtų galėję rasti Meine. Pagrindiniais patiekalais rūpinosi Bigi.