Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Negi šlapinsiuos pro langą! — šaukė Ralfas. — Šitoje prakeiktoje pilyje visur pilna tualetų, ir vieną tikrai surasiu!

Bigi maloniai nuvedė nuogą Ralfą ten, kur jam reikėjo.

— Atsiprašau, Bigi, — tarė Matjė, atskubėjusi paskui Ralfą su jo kelnėmis rankoje.

— Es ist mir Wurst, — atsiliepė Bigi ir meiliai palietė Matjė pilvą.

Jeigu šalia būtų buvęs Tramperis, jis būtų supratęs austrišką Bigi tarmę. „Nesvarbu“ — tokia buvo jos žodžių prasmė, bet išvertus pažodžiui — „Tai man dešra”.

Tramperio niekur arti nebuvo, jos atsakymo jis neišgirdo. Tuo metu jie nuostabiai mylėjosi su Tulpen; pats Tramperis buvo per daug girtas, kad sugebėtų tai deramai įvertinti, bet mylėjimasis paveikė stulbinamai: Tramperis pasijuto sėdįs visiškai blaivus ir neapsnūdęs. Šalia jo gulėjo giliai įmigusi Tulpen, o kai jis dėkingai pabučiavo jai pėdas, ji nusišypsojo.

Tačiau pats užmigti negalėjo. Išbučiavo Tulpen nuo galvos iki kojų, bet sujaudinti nepajėgė.

Visi miegai išlakstė, tad Tramperis atsikėlė ir apsirengė šilčiau; jam norėjosi, kad jau būtų rytas. Ant pirštų galų įslinko į Kolmo kambarį, pabučiavo vaiką ir apklostė. Nuėjo pažiūrėti į kūdikius, tada pasiklausė, kaip miega kiti suaugusieji, bet jam dar buvo negana. Ant pirštų galų įtipeno į Bigi ir Kuto kambarį, pažiūrėjo, kaip jie miega jaukiai apsikabinę. Kutas pabudo.

— Iš koridoriaus, kitos durys, — pasakė jis manydamas, kad Bogusas ieško tualeto.

Beklajodamas Tramperis priėjo Ralfo ir Matjė kambarį, kyštelėjo nosį ir ten. Ralfas gulėjo ant pilvo, išsikėtojęs, rankos ir kojos nukarusios nuo lovos. Skersai plačios, plaukuotos jo nugaros lyg gėlė ant komposto krūvos miegojo mažytė Matjė.

Nusileidęs apačion Bogusas pravėrė ornamentuotas duris į biliardo kambarį, įleido gaivesnio oro. Buvo labai šalta, nuo įlankos slinko rūkas. Tramperis žinojo, kad įlankos viduryje stūkso plika uolėta sala, — štai ji tai išnyra iš besimainančio rūko, tai vėl jame pradingsta. Bet jei gerai įsižiūri, sala, rodos, sukasi, kyla ir krinta, o jeigu įsižiūri ypač gerai, matai, kaip plati ir plokščia uodega išsilenkia ir tvoja į vandens paviršių su tokia jėga, kad per miegus suinkščia šunys.

— Sveikas, Mobi Dikai, — sušnibždėjo Tramperis.

Gumulas suurzgė per miegus, o Šmėklius pašoko ant kojų, bet čia pat vėl susmuko.

Virtuvėje Bogusas susirado popieriaus, atsisėdo ir pradėjo rašyti. Pirmas sakinys buvo toks pat, kokį užrašė jau anksčiau: „Man jį rekomendavo jos ginekologas.” Toliau rikiavosi kiti, susidarė pastraipa. „Ironiška: geriausias Niujorko urologas — prancūzas. Dr. Žanas Klodas Vinjeronas, TIK IŠ ANKSTO SUSITARUS. Taigi susitariau.”

Ką aš čia pradėjau, nusistebėjo jis. Jis nežinojo. Įsidėjo popiergalį su ta neįmantria pradžia į kišenę, tegu palauks, kol bus ką daugiau pasakyti.

Jam labai norėjosi susigaudyti, kas verčia taip nerimauti. Netrukus atėjo į galvą, kad jis pirmą kartą gyvenime jaučia santaiką pats su savimi. Suprato, kad tikėjosi kada nors sulaukti tokios ramybės, bet tas jausmas buvo kitoks, nei jis įsivaizdavo. Anksčiau manė, kad ramybės būseną sąmoningai pasieks pats, o dabar jautė ramybę tarytum jėgą, kuriai yra priverstas paklusti. Dieve, kodėl ramybė taip slegia, mąstė jis. Bet visiškai prislėgtas jis nebuvo, anaiptol. Nieko nebūna visiškai.

Tramperis trynė kreida biliardo lazdos galiuką galvodamas, kaip smūgiuoti, kai pajuto, kad snaudžiančiame name dar kažkas nemiega.

— Čia tu, Bigi? — tyliai paklausė neatsigręždamas. (Vėliau jis neužmigs dar vieną naktį svarstydamas, kaip suprato, kad tai ji.)

Bigi buvo atsargi, pradėjo iš tolo: Kolmas dabar tokio amžiaus, kai berniukai savaime labiau linksta prie tėvo, o ne prie motinos.

— Suprantu, tau bus skaudu, — kalbėjo ji Bogusui, — bet Kolmas vis labiau linksta prie Kuto. Kai tu čia, aiškiai matau, kad vaikas sutrinka.

— Netrukus išvažiuosiu į Europą, — karčiai atsiliepė Tramperis. — Tada ilgai nesirodysiu ir jo netrikdysiu.

— Atleisk, — kalbėjo Bigi, — man tikrai malonu tave matyti. Tik nepatinka tas jausmas, kuris apima tau atvažiavus.

Tramperis staiga pajuto keistą piktdžiugą ir jau žiojosi sakyti, kad Bigi paprasčiausiai susierzina matydama, koks jis laimingas su Tulpen. Bet tai būtų buvusi beprotybė; jis nenorėjo jai sakyti nieko panašaus. Net ir netikėjo tuo.

— Man ir pačiam būna nejauku, — tepasakė, ir ji pritardama netikėtai linktelėjo taip smarkiai, kad jis sumišo.

Paskui jis vėl liko vienas — Bigi greitai užbėgo laiptais, jam pasirodė, kad ji stengiasi nepravirkti jam matant. O gal nesusijuokti?

Bogusas stovėjo ir svarstė, bene jaučiasi panašiai kaip Bigi — malonu ją matyti, o būti šalia nemalonu; staiga jam pasigirdo, kad ji vėl lipa laiptais žemyn.

Tačiau šį kartą tai buvo Tulpen, vos pažvelgęs Tramperis pamatė, kad ji jau kurį laiką nemiega ir tikriausiai ką tik prasilenkė su Bigi antro aukšto koridoriuje.

— Ak, mėšlas! — tarstelėjo jis. — Kartais viskas pasidaro taip sudėtinga.

Jis greitai priėjo prie Tulpen ir apkabino; atrodė, kad ją reikia paguosti.

— Noriu rytoj išvažiuoti, — pasakė ji.

— Juk rytoj Trogsgafenas.

— Tada iš karto po vaišių. Nenoriu pasilikti dar vieną naktį.

— Gerai gerai, — atsiliepė Tramperis. — Aš suprantu, suprantu.

Jis dudeno raminamu balsu, nesigilindamas į žodžių prasmę.

Žinojo, kad grįžęs į Niujorką visą savaitę mėgins šitai suprasti, bet dabar nevertėjo laužyti galvos dėl to, kas bus po švenčių, kur nuves sunkus menas gyventi su kitu žmogumi. Jam kartais atrodydavo, kad tiesiog neįmanoma ištverti santykių su jokiu kitu žmogumi. Na ir kas iš to, pamanė.

— Aš myliu tave, — sušnibždėjo jis Tulpen.

— Žinau.

Jis nuvedė Tulpen laiptais aukštyn į miegamąjį; jau visai snausdama ji mieguistu balsu paklausė:

— Kodėl kai pasimylime tu negali paprasčiausiai užmigti šalia manęs? Kodėl tave tai išbudina? Mane užmigdo, o tave išbudina. Tai neteisinga, nes vėliau atsibundu, lova tuščia, o tu spoksai į žuvytes ar žiūri, kaip miega kūdikis, arba žaidi biliardą su pirmąja žmona.

Tramperis atviromis akimis gulėjo iki aušros, mėgindamas visa tai kaip nors „suvirškinti”. Tulpen kietai miegojo ir nepabudo, kai prie jų lovos išdygo Kolmas, ant pižamos apsivilkęs kelis megztinius, apsiavęs guminiais batais ir užsimaukšlinęs vilnonę kepurę.

— Žinau žinau, — sušnibždėjo Tramperis, — jeigu aš eisiu į prieplauką, tai ir tu gali eiti į prieplauką.

Buvo šalta, bet jie buvo šiltai apsirengę; sniego tyrė buvo virtusi ledu, ir jie ant užpakalio nučiuožė stačiu akmens plokščių taku. Saulė tekėjo pro miglą, bet virš sausumos ir įlankos oras buvo vaiskus. Iš tolo, nuo jūros, lėtai slinko rūkas; tačiau krantą jis pasieks dar ne tuoj, jų laukė skaidriausia brėkštančios dienos dalis.

Jie pasidaliję suvalgė obuolį. Namuose pasigirdo, kaip bunda kūdikiai: trumpi klyktelėjimai — ir vėl tyla kiekvienam gavus savą krūtį. Kolmas ir Bogusas sutarė, kad kūdikiai labai nuobodūs.

— Šią naktį mačiau Mobį Diką, — Bogusas nutarė papasakoti Kolmui, bet šis žvelgė šiek tiek įtariai.

— Nors gal ten buvo tik sena sala, — prisipažino Tramperis. — Tačiau girdėjau smarkų pliaukštelėjimą, lyg jo uodega būtų tvojusi per vandenį.

— Tu išsigalvoji, — nepatikėjo Kolmas. — Tai nerealu!

— Nerealu? — pakartojo Tramperis. Niekada nebuvo girdėjęs Kolmo vartojant tokį žodį.