Джон Ирвинг: Vandens metodas [calibre]

Kitas šuo — Tramperio dovana Kolmui gimimo dienos proga — jau gyveno Meine. Česapyko retriveris tankiu, riebaluotu kailiu, primenančiu seną kilimėlį prie durų, — Kutas pavadino jį Didžiuoju Šuniu Gumulu.

Tramperis ir Tulpen šuns neturėjo. „Kūdikis, keturiasdešimt žuvyčių ir dešimt vėžlių — šito gana”, — sakė Bogusas.

— Trampamai, tau būtinai reikia šuns, — aiškino Ralfas. — Be šuns jūs tiesiog ne šeima.

— O tau, Ralfai, reikia automobilio, — atsiliepė Tramperis, sukdamas sausakimšą „Folksvageną” į Meino greitkelį. — Puikaus didelio automobilio.

Šmėklius, tas žvėris ant užpakalinės sėdynės, seilėjo jam kaklą.

— Gal net autobuso, Ralfai, — pridūrė Tulpen.

Ties Bostonu mažytėje daiktadėžėje nebeliko vietos pridergtiems Merilo vystyklams, o Matjė turėjo aštuonis kartus išlipti šlapintis, nes buvo nėščia. Tramperis vairavo įniršęs, atbukusį žvilgsnį įsmeigęs tiesiai į priekį; jis nepaisė Merilo klyksmų, begalinių Ralfo skundų, kad trūksta vietos kojoms, ir grėsmingo Šmėkliaus alsavimo. Ir ką aš anksčiau galvojau, stebėjosi Bogusas. Kai pagaliau jie pasiekė rūko supamą, nuo šlapdribos blizgantį namą ant jūros kranto, jam tai rodėsi tarsi stebuklas.

Gumulas ir Šmėklius tučtuojau rado bendrą kalbą; siausdami jie voliojosi šlapio sniego ir dumblo košėje, o Kolmas iš paskutiniųjų stengėsi suvaldyti tuos baisius gyvūnus.

Trogsgafeno išvakares jie praleido viduje: vyrai suorganizavo biliardo turnyrą ir linksmai plepėjo, kas ką atsivežė.

— Kur burbonas? — klausinėjo Bogusas.

— O kur žolė? — rūpėjo Ralfui.

— Sviestas baigėsi, — pasakė Bigi Kutui.

— Kur tualetas? — paklausė Matjė.

Bigi su Tulpen kalbėjosi, koks mažas Matjė pilvas. Matjė buvo smulkutė kaip žvirbliukas, ir nėštumui jau visai artėjant prie pabaigos pilvas priminė nedidelį melioną.

— Dievulėliau, aš buvau kur kas storesnė, — tarė Bigi.

— Na, tu ir šiaip kur kas stambesnė, Bigi, — įterpė Bogusas.

— Tu irgi buvai storesnė, — pareiškė Ralfas Tulpen.

Ši pažvelgė į Bogusą ir suprato: jam turbūt nemalonu, kad nė nežino, kaip jo antroji žmona laukėsi jo antrojo sūnaus. Ji priėjo ir tyliai kepštelėjo jam.

Paskui vyrai susibūrė aplink Matjė ir ėmė čiupinėti pilvą, neva nustatinėdami vaiko lytį.

— Man baisiai nemalonu tau tai sakyti, Ralfai, — tarė Bogusas, — bet, man regis, Matjė pagimdys vynuogę.

Moterys suguldė kūdikius, Aną ir Merilą, šalimais valgomajame ant indaujos lyg parodoje. Ana buvo vyresnė, bet abu dar tokio amžiaus, kai tereikia juos migdyti, maitinti ir nuvalyti užpakalį.

Tokiu prastu oru iš visų vietos įdomybių teliko dviejų maitinančių motinų krūtys ir brinkstanti Matjė vynuogė, tad buvo daug prasto biliardo ir smagaus gėrimo. Pirmas rezultatą pajuto Ralfas.

— Privalau jums pranešti, — iškilmingai tarė jis Kutui ir Bogusui, — kad man patinka visos mūsų moterys.

Lauke tarp rūko tumulų ir šlapdribos pliūpsnių taškydami tirpstančio sniego košę imtynių ėjo Didysis Šuo Gumulas ir paslaptingas mišrūnas Šmėklius.

Tik Kolmą kamavo prasta nuotaika. Visų pirma, jis nebuvo pratęs prie tokios gausybės svečių; antra, abu kūdikiai buvo ramūs, nuobodūs, nežaidžiantys padarai, o pakiliai nusiteikę šunys atrodė pavojingi. Be to, Bogusas atvažiavęs į svečius paprastai skirdavo dėmesį vienam Kolmui. O dabar visur aplinkui skambėjo tik kvailos suaugusiųjų kalbos. Oras buvo bjaurus, bet Kolmui vis vien labiau patiko lauke, o pabrėždamas, kaip jam nuobodu, jis vis gausiai pripėduodavo šlapio sniego ir tyčia įleisdavo į namą šėlstančius šunis, lyg kurstydamas sukulti retas Pilsberių vazas.

Pagaliau „didieji” susigaudę, kas slegia Kolmą, ir iš eilės eidavo su juo į lauko bjaurastį. Kolmas vieną po kito parvesdavo permirkusius suaugusiuosius ir klausdavo:

— Na, kuris dabar nori eiti su manimi?

Galų gale atėjo laikas pasiruošti nedideliam šio vakaro apšilimui — aišku, jis nė iš tolo negalėjo prilygti didžiajai rytdienos šventei.

Tulpen iš Niujorko buvo atvežusi mėsos.

— Ak, Niujorko mėsytė! — sučepsėjo Ralfas gnybtelėdamas Tulpen. Matjė dūrė jam kamščiatraukiu.

Po pietų įsiviešpatavo kone ramybė: kūdikiai gulėjo lovytėse, vyrai buvo iki soties privalgę ir įkaušę. Kolmas, jau pervargęs ir suirzęs, nenorėjo lipti į viršų. Bigi mėgino įkalbinėti, bet jis atsisakė keltis nuo stalo. Bogusas pasisiūlė užnešti Kolmą laiptais, jeigu jis toks pavargęs.

— Aš nesu pavargęs, — dirgliai prieštaravo Kolmas.

— Gal norėtum paklausyti „Mobio Diko”? — pasiūlė Bogusas. — Eime.

— Norių, kad mane paguldytų Kutas.

Buvo akivaizdu, kad vaikas — visai be ūpo, tad Kutas pakėlė jį ir žengė laiptais aukštyn.

— Jeigu nori, paguldysiu tave miegoti, — pasakė jis Kolmui, — bet aš nieko nežinau apie Mobį Diką ir nemoku pasakoti kaip Bogusas...

Tačiau Kolmas jau miegojo.

Sėdėdamas tarp Bigi ir Tulpen Bogusas pajuto, kaip Bigi nuleido ranką po stalu ir uždėjo jam ant kojos; beveik tuo pat metu Tulpen palietė kitą kelį. Turbūt abi pamanė, kad jam skaudu. Jas ramindamas jis tarė:

— Kolmas tiesiog sudirgęs. Tokios įtemptos dienos jam dar nepasitaikė.

Kitapus valgiais nukrauto stalo Ralfas sėdėjo laikydamas ranką ant Matjė vynuogės.

— Žinai, Trampamai, — dėstė jis, — galėtume filmuoti čia, Meine. Juk yra šiokia tokia pilis...

Jis kalbėjo apie naują juostą — „Aktheltą ir Gunelę”. Filmavimas jau buvo smulkiai suplanuotas. Tramperiui baigus scenarijų jie keliauja į Europą; Miuncheno prodiuserių firma pasiruošusi paremti filmą. Jie ketino vežtis ir žmonas su kūdikiais, tik Tramperis ragino Ralfą apsigalvoti dėl Šmėkliaus. Net svarstė, ar nepamėginus įtraukti ir Kuto — kaip operatoriaus. Bet Kutas nesusidomėjo.

— Aš fotografas, — pabrėžė jis. — Ir gyvenu Meine.

Akimirką Tramperiui dingtelėjo piktdžiugiška mintis, kad tikroji priežastis, kodėl Kuto nedomina filmas, — tai Bigi. Bogusas miglotai nujautė, kad Bigi vis dar jį smerkia, bet kartą užsiminė apie tai Tulpen, ir jos atsakymas jį sutrikdė.

— Atvirai kalbant, — pasakė jam Tulpen, — džiaugiuosi, kad Kutas ir Bigi nevažiuos.

— Tau nepatinka Bigi?

— Tai visai kas kita, — atsakė Tulpen. — Aišku, ji man patinka.

Dabar Boguso galvoje ši sena painiava vėl pakibo tarsi girtų minčių rūkana.

Atėjo laikas gulti. Svečiai svirduliuodami dairėsi po Pilsberių rūmų antrą aukštą, vis pasiklysdami koridoriuose ir įvirsdami į svetimus miegamuosius.

— Kur mano miegamasis? — vis klausinėjo Ralfas. — Vardan Dievo, nuveskite mane tenai...

— Tik pamanykite, tai dar tik Trogsgafeno išvakarės... — graudžiai tarė Kutas.

Bigi ramiai sisiojo savo vonios kambaryje, kai tiesiai pas ją įžengė Bogusas. Duris kaip visada paliko atviras.

— Po galais, ko tau čia, Bogusai? — sušuko ji mėgindama prisidengti.

— Maniau išsivalyti dantis, Bigi, — atsakė Bogusas. Rodos, jis nesuvokė, kad jau nebėra jos vyras.

Pro praviras duris žvilgtelėjo šiek tiek nustebęs Kutas.

— Ko jam čia? — paklausė jis žmonos.

— Man rodos, nori išsivalyti dantis, — atsakė Bigi. — Dėl Dievo meilės, bent uždarykite duris!

Pagaliau, rodos, visiems viskas paaiškėjo, visi išsiskirstė į kambarius, kai staiga koridoriuje išdygo nuogas Ralfas Pakeris. Jam už nugaros pro atdaras miegamojo duris buvo girdėti, kaip Matjė teiraujasi, ką, jo nuomone, jis dabar daro.