Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Žinote, Pole, man teko bėgti...

Arba drąsiau:

— Kai mirė žmona, nebenorėjau turėti nieko bendra su opera. Bet nepajėgiau galutinai nutraukti visų saitų...

O kas toliau, Merilai? Gal tavasis Vienos erotinio meno turas? Jei pasitaiko geras oras, nuvedi Polę Krener į zoologijos sodą. Ilgokas pasivaikščiojimas po Šionbruno sodus. Man, Merilai, sakydavai, kad gyvūnai įkvepia seksualinių minčių. Vyno taurė terasoje žiūrint, kaip žirafos trinasi kaklais? O tada daug kartų išbandyti tauškalai.

— Žinoma, viskas čia buvo subombarduota...

— Zoologijos sodas?

— Taip, per karą...

— Koks siaubas gyvūnams!

— Oi ne. Dauguma jų buvo suvalgyti dar iki bombardavimo.

— Žmonės juos suvalgė?

— Taip, alkani žmonės...

Čia nutaisai pasaulinio sielvarto grimasą ir mąsliai atkiši riešutėlį drambliui.

— Ką gi, juk tai natūralu? — klausi Polės Krener. — Buvome alkani ir suvalgėme juos. O dabar šeriame...

Įsivaizduoju, Merilai, kad tavo lūpose tai nuskambėjo lyg ištarmė.

O tada?

Galbūt tu lauki skubaus laiško. Ar Polė neprieštaraus, jei minutėlei užsuksite pas tave namo patikrinti pašto dėžutės? Esu tikras, kad ji neprieštarauja.

Ir čia kalba pasisuka apie maudymąsi, kol naktys dar šiltos, — tuojau iškyla ir tas malonus keblumas, kad reikia užeiti pas tave namo, kur galėtum apsimauti glaudęs, paskui pas ją, irgi apsivilkti maudymosi kostiumėlio. Ak, Merilai, viskas tavo taip sklandžiai sustyguota.

Tačiau ėmei ir viską sugadinai! Tau juk būtinai reikėjo prisiminti tą tanką Dunojuje! Gal ta istorija — prasimanymas, gal tiesa, bet tu privalėjai ją pasakoti.

— Die Blutige Donau, — sakai, — „Kruvinasis Dunojus”. Ar teko skaityti?

— Tai knyga?

— Taip, ją parašė Goldšmidas. Bet, žinoma, ji nėra išversta.

Tada pravažiuoji su ja Prateriu.

— Kaip vadinasi šis automobilis?

— „Corn Vitveris”, penkiasdešimt ketvirtųjų. Gana retas.

Važiuodamas per senąjį kanalą porini širdį stingdančią Goldšmido istoriją apie upę.

— Kiek vyrų guli Dunojaus dugne? Kiek iečių, skydų ir žirgų, kiek geležies ir plieno čia paskendo per tūkstantmečius karų? „Skaitykite upę! — rašo Goldšmidas. — Tai jūsų istorija. Skaitykite upę!”

Kas tas Goldšmidas, nesiliauja stebėjusis Polė. Ak, gražioji Pole, o kas tas didysis Vėberis?

Tada užsimeni:

— Pažįstu vieną upės gabalėlį, kąsnelį tos istorijos. — Ji laukia, kada baigsis tavo reikšminga pauzė. — Atsimenate Devintąją šarvuotąją diviziją? — paklausi ir kalbi toliau nelaukdamas atsakymo. — Naujųjų 1939 metų išvakarėse du tankai iš Devintosios buvo pasiųsti išžvalgyti Floridsdorfo. Naciai norėjo perkelti tankų dalinį į Čekoslovakiją, o amunicijos sandėliai buvo prie Dunojaus. Tie du tankai Floridsdorfe tiesiog prašėsi bėdos. Ten aktyviai veikė pasipriešinimo kovotojai, ir žvalgai turėjo atitraukti galimų diversantų dėmesį nuo pagrindinės tankų kolonos palei upę. Ką gi, jie gavo ko norėjo — iš tiesų patraukė dėmesį. Vieną jų sprogimas sudraskė į gabalus priešais pieno miltelių gamyklą. Antro ekipažas puolė į paniką. Tankas pasiklydo monotoniškoje Floridsdorfo sandėlių grūstyje ir atsidūrė tolokai, ant Senojo Dunojaus — to seno kanalo, kuris dabar užtvertas, — kranto. Ar pastebėjote? Mes ką tik jį pervažiavome.

— Taip, taip, — atsako Polė Krener, sugniužusi po užvirtusią istorijos našta.

Pagaliau, Merilai, sustabdai „Corn Vitverį” prie „Gelhafto rūsio”. Atidarai Polei Krener automobilio dureles, o ji nekantrauja.

— Ir kas nutiko toliau?

— Kur toliau?

— Su tuo tanku.

— Ak, su tanku... Na, aišku, jam buvo baigta.

— Taip...

— Nepamirškite, buvo Naujųjų metų išvakarės. Baisiai šalta. Ir dar tas būrys pašėlusių pasipriešinimo kovotojų — jie tiesiog vaikėsi tą tanką...

— Kaip galima vaikytis tanką?

— Galima, jei nestinga drąsos ir įžūlumo, — atsakai. — Jie stengėsi laikytis arčiau pastatų ir mėgino pamušti tanką granatomis. Žinoma, tanko šaulys daug visko sugriovė, išvartė pusę priemiesčio. Bet žmonės persekiojo tą geležies gabalą ir galų gale prispaudė prie senojo kanalo kranto. Viskas, užspeistas, ar ne? Vanduo beveik nejudantis, visai negilu, todėl gana tvirtai užšalę. Jie privertė tanką važiuoti ant ledo, jam liko tik ta vienintelė galimybė ištrūkti... Na, o kai tankas pasiekė patį vidurį, jie paleido ledu keletą granatų... Aišku, jis nuskendo.

— Oho, — sako Polė Krener ir apie istoriją, ir apie didingas alaus dėmių išmargintas „Gelhafto rūsio” sienas, nes pro tą vietą, Merilai, vedi ją tiesiai į prieplauką.

— Štai ten, — mosteli į Senąjį Dunojų, kur valtelės su žibintais plukdo įsimylėjėlius ir girtuoklius.

— Kas? — nesupranta ji.

— Štai ten! Tai ta vieta, kur įlūžo tankas. Čia jį paskandino.

— Kur? — klausinėja Polė Krener, o tu švelniai prisitrauki jos dailią galvutę ir prašai žiūrėti į kokį juodą tašką toli vandenyje, kurį rodo tavo ištiesta ranka.

Ir šnibždi:

— Va ten! Ten jis nugarmėjo į dugną. Ir tebėra tenai...

— Negali būti!

— Taip!

Tą akimirką, Merilai, ji susidomi, kuriems galams atsinešei prožektorių.

Šiknius tu, Merilai...

Šituos žodžius Tramperis pasakė, kai federaliniai agentai, jeigu ten tikrai buvo jie, išstūmė jį iš lifto Warwick viešbučio dešimtame aukšte Niujorke.

Ten lifto laukė gerai apsirengusi pora, vyras ir moteris nužvelgė Tramperio palydovus. Vienas iš agentų pasisveikino:

— Labas vakaras.

— Labas vakaras, — atsargiai atsiliepė anie.

— Šiknius tu, Merilai, — pasakė Tramperis.

Agentai pristatė jį į 1028 numerį, kampinį, turintį du kambarius su langais į Šeštąją aveniu ir parką. Iš dešimto aukšto Niujorkas, be jokios abejonės, atrodė smagiai.

— Šiknius tu, — pareiškė Tramperis Arnoldui Malkeihiui.

— Vaikinai, kiškit jį po dušu, — liepė Malkeihis savo vyrams. — Ir pasistenkit, kad vanduo būtų kuo šaltesnis.

Jie pasistengė. Atgal į kambarį Tramperį atvedė susuptą į rankšluosčius, kalenantį dantimis, ir tarsi sunkų maišą nuleido į minkštą ištaigingą krėslą. Vienas net pakabino Tramperio šnipiškąjį paltą, o kitas rado voką su šimtinėmis ir padavė Malkeihiui. Tas paprašė, kad visi vyrai išeitų.

Su Malkeihiu buvo ir jo žmona, abu išsipustę. Malkeihis vilkėjo griežtus baltus marškinius su juodu kaklaraiščiu, o jo žmona, motiniškai nerimastinga moteriškė, buvo pasipuošusi vakarine suknele, primenančia senovišką studentų švenčių apdarą. Tramperio paltą ji apžiūrėjo lyg ką tik nulupto žvėries kailį ir maloniai paklausė, gal jis ko nors pageidautų — išgerti, užkąsti... Bet Tramperis kaleno dantimis taip smarkiai, kad negalėjo ištarti nė žodžio. Jis papurtė galvą, tačiau Malkeihis vis tiek įpylė jam kavos.

Tada Arnoldas suskaičiavo jau aptirpusius pinigus voke, tyliai švilptelėjo ir palingavo galvą.

— Sūnau, — tarė jis, — aišku, kad tau sunkiai sekasi prisitaikyti prie savo naujos padėties.

— Tai žmogiška, Arnoldai, — atsiliepė Malkeihio žmona.

Jis nutildė ją dalykišku žvilgsniu, bet stumiama iš pokalbio ji nesutriko. Nusišypsojo Tramperiui ir pasakė:

— Arnoldo berniukais rūpinuosi lyg savais.

Tramperis nieko neatsakė. Jis nemanė esąs vienas iš Malkeihio berniukų, bet lažintis dėl to nebūtų drįsęs.