Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Naujajame Hampšyre Tramperis pajuto, kad reikėtų su kuo nors pabendrauti, ir išsikalbėjo su senute, grįžtančia namo po viešnagės pas dukterį ir žentą.

— Paprasčiausiai nesuprantu jų gyvensenos, — skundėsi ji Bogusui.

Smulkiau nepasakojo, tad Tramperis patarė nesijaudinti.

Jis parodė pakeleivei žuvytę, kurią vežė Kolmui. Kaskart autobusui sustojus į jogurto dubenį pripildavo šviežio vandens. Bent jau žuvytė turėjo ištverti tą kelionę. Vėliau jis užmigo, ir vairuotojui teko jį žadinti.

— Atvažiavome į Batą, — pranešė vairuotojas, bet Tramperis žinojo atsidūręs kitur — pakibęs tarp dangaus ir žemės. Visų blogiausia, mąstė jis, kad taip man jau yra buvę.

Dabar jis išėjo kitaip negu pirmąjį kartą, bet tas skirtumas vargu ar liudijo sveikatą ir brandą. Na taip, šį kartą buvo lengviau, bet juk jis nenorėjo išeiti. Aiškiai suprato tik tiek, kad niekada nieko nebaigia iki galo, ir pajuto vos ne lemtingą vidinį poreikį rasti ką nors, ką gebėtų užbaigti.

Čia jis prisiminė daktaro Volframo Holsterio laišką, nuleistą į unitazą ligoninės tualete kartu su kruvinais myžalais; tada ir nusprendė užbaigti „Aktheltą ir Gunelę”.

Tas sprendimas kažkaip įkvėpė jo dvasią, bet Tramperis suvokė, kad tokiu posūkiu džiaugtis keistoka. Panašiai žmogus, kurį namiškiai metų metais koneveikė ragindami susirasti kokios veiklos, vieną vakarą sėda skaityti knygos, bet jį blaško iš virtuvės sklindantis triukšmas. Namiškiai ten juokauja sau, bet žmogus užsipuola juos, svaido kėdes, kumščiuoja kur papuola ir plūstasi, kol pagaliau visi apdaužyti raitosi po stalu. Tada atsigręžia į paklaikusią žmoną ir žvaliai sako: „Dabar baigsiu skaityti knygą.“

Kuris nors sužalotas šeimos narys tada galbūt drįstų sušnibždėti: „Didelio čia daikto“

Vis dėlto net ir toks sprendimas suteikė Tramperiui šiokios tokios drąsos. Jis ryžosi paskambinti Kutui su Bigi ir paprašyti, kad vienas kuris atvažiuotų paimti jo iš autobusų stoties.

Atsiliepė Kolmas, ir išgirdus jo balsą Tramperiui suskaudo labiau nei kad būtų skaudėję mėginant išstumti per savo dygsniuotą pimpalą persiko kauliuką. Bet jis pajėgė ištarti:

— Kai ką tau atvežiau, Kolmai.

— Kitą žuvytę? — paklausė Kolmas.

— Gyvą žuvytę, — patikslino Tramperis ir dar kartą žvilgtelėjo į ją, kad nebūtų apsirikęs.

Žuvytė laikėsi puikiai, tik gal beteliūskuodama jogurto dubenyje buvo apsirgusi jūros liga; aišku, ji atrodė mažutė ir gležna, bet vis dar, ačiū Dievui, plaukiojo.

— Kolmai, — paprašė Tramperis, — duok man pakalbėti su Kutu ar su mamyte. Gal kuris parvežtų mane iš autobusų stoties.

— Ar su tavim atvažiavo ir ta ponia? — pasidomėjo Kolmas. — Kuo ji vardu?

— Tulpen, — tarė Tramperis pajutęs, kaip per pimpalą spraudžiasi dar vienas persiko kauliukas.

— Ak taip, Tulpen! — nudžiugo Kolmas. Buvo aišku, kad ji jam patinka.

— Ne, ji neatvažiavo su manim, — atsakė Tramperis. — Šį kartą neatvažiavo.

34 Žengiant į meno gyvenimą: preliudija tankui Dunojaus dugne

Merilai, Šikniau tu! Vis sukiodavaisi aplink American Express, laukdamas mažų pasimetusių mergaičių. Matyt, vieną tokią radai, bet ji tavęs, Merilai, nenusaugojo.

Arnoldas Malkeihis sakė, kad tai nutiko rudenį. Nerimastingas laikas, ką, Merilai? Tas pažįstamas jausmas, kai reikia susirasti, su kuo žiemoti.

Įsivaizduoju, kaip viskas klostėsi; žinojau tavąjį American Express metodą. Turiu pripažinti, Merilai, — mokėjai puikiai atrodyti. Kaip buvęs naikintuvo pilotas; kaip automobilių lenktynininkas, kadaise dalyvavęs Grand Prix, bet dabar praradęs šaltakraujiškumą, o gal ir žmoną; kaip rašytojas, išgyvenantis kūrybinę krizę; dailininkas, pristigęs dažų. Taip niekada ir nesužinojau, kas buvai iš tikrųjų. Bedarbis aktorius? Tačiau atrodei puikiai; tave supo aura — eksherojus, žmogus, buvęs kažkuo. Bigi kartą teisingai pasakė: moterims patinka galvoti, kad jos galėtų grąžinti tave į gyvenimą.

Pamenu, kaip prie American Express biuro sustodavo turistų autobusai iš Italijos, o aplink juos burdavosi minia pašaipių stebėtojų, spoksančių į keliautojų drabužius, aptarinėjančių jų pajamas. Iš autobuso išlipdavo įvairi publika. Pagyvenusios ponios, nesivaržančios kalbėti angliškai, pasirengusios būti apgaudinėjamos, pakankamai išmintingos, kad nesijaudintų, jei pasirodys esančios užsienietės, o kartais gal ir kvailos. Būdavo ir jaunuolių — šie drovėdavosi jau vien dėl to, kad atsidūrė greta anų. Jie stengdavosi pabrėžti, kad keliauja atskirai ir neva laisvai kalba keturiomis kalbomis. Visaip rodydavo šaltą panieką bendrakeleiviams, vengdavo demonstruoti fotoaparatus, nesiveždavo didesnio bagažo. Iš šitų, Merilai, visada galėdavai išsirinkti pačią gražiausią. Šį kartą ji buvo vardu Polė Krener.

Tą sceną įsivaizduoju kuo puikiausiai. Mergina stovi prie informacijos skyriaus, gal dar laiko rankoje knygelę „Europa už 5 dolerius per dieną”, ir skaito sąrašą pensionų, kurie jai pagal kišenę. Tu spėriu žingsniu prieini prie stalo ir vokiškai greitakalbe kreipiesi į tarnautoją — paklausi ko nors banalaus, pavyzdžiui, ar kas nors nepaliko tau pranešimo. Vokiečių kalba Polei Krener daro įspūdį, ji bent jau pakelia akis į tave, bet kai tu pažvelgi į ją, nusisuka apsimetusi, kad skaito kažką įdomaus.

Tada tu atsainiai tarsteli angliškai — kalba leidžia jai pajusti, kad niekas kitas, išskyrus tave, nesupranta, jog ji amerikietė:

— Pamėginkite Doblerio pensioną. Gera vieta, Plankengasė. Arba Weisses Huf Engelštrasėje, ten šeimininkė kalba angliškai. Ir vienur, ir kitur galite nueiti pėsčiomis. Ar daug turite bagažo?

Suprasdama šitai kaip bandymą susipažinti, ji tik linkteli į savo bagažą ir lūkuriuoja, pasirengusi atmesti tavo džentelmenišką pasiūlymą panėšėti daiktus.

Bet juk tu niekada nepasiūlai, Merilai, ar ne? Nuramini merginą:

— O, visai nesunku, — ir sklandžia vokiečių kalba padėkoji tarnautojui, kai šis grįžęs pasako, kad tau pranešimų nėra. Tada sakai Auf Wiedersehen ir išeini — jeigu tik ji leidžia tau pasitraukti. Polė Krener, matyt, neleido, Merilai.

Kas toliau? Tavo įprasta komiška ekskursija po Vieną?

— Kuo domitės, Pole? Romėniškuoju ar nacistiniu laikotarpiu?

Dar šiek tiek tavo prasimanytos istorijos, Merilai?

— Ar matote tą langą, trečią nuo kampo ketvirtame aukšte?

— Taip.

— Štai čia jis ir slapstėsi, kai jie jo visur ieškojo.

— Kas jis?

— Didysis Vėberis.

— Ak...

— Kiekvieną vakarą praeidavo šia aikšte. Antai tame fontane draugai palikdavo jam maisto.

Ir Polė Krener pajunta, kaip senųjų laikų romantika ir nežinomybės migla leidžiasi ant jos tarsi Šventosios Žemės dulkės. Didysis Vėberis! Kas jis toks?

— Žudikas susirado kambarį name priešais — štai čia.

— Žudikas?

— Dytrichas, niekingas šunsnukis. — Ir žvelgi, Merilai, į žudiko langą kaip nirštantis poetas. — Tik viena kulka, ir visa Europa patyrė netektį.

Polė Krener neatitraukia akių nuo fontano, kur būdavo slepiamas maistas didžiajam Vėberiui. Tačiau kas buvo tas didysis Vėberis?

Dulsvas senamiestis žioruoja aplinkui tarsi degančios anglys, ir Polė Krener klausia:

— Ką jūs veikiate Vienoje?

Kurią paslaptį jai pramanei, Merilai?

— Esu čia dėl muzikos. Kadaise grojau...

Arba dar mįslingiau: