Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Tačiau priėjo prie jos ant pirštų galų; atrodė, kad kažko dar laukia.

Kutas mėgino elgtis lyg niekur nieko ir žiūrėjo tolyn į jūrą, bet Tramperis tebemindžikavo, tad Kutas lėtai išėjo iš biliardo kambario. Tada Bogusas pasilenkė prie Bigi ir skubriai, vos juntamai pabučiavo į kaktą. Jis dar nespėjo išsitiesti, kai Bigi geibia ranka švelniai brūkštelėjo jam per plaukus ir mieguistu balsu suniurnėjo:

— Kutai... Ar jis jau išvažiavo?

Taip, jis išvažiavo. Liepė Dantei sustoti Bate, Esso degalinėje, ir šaldomąją dėžę limuzino gale iki viršaus prikrauti ledo. Bransvike nusipirko litrą Jack Daniels, o Woolworths parduotuvėje kitapus gatvės — stiklinę.

Tad kertant Masačūsetso sieną buvo jau gatavas. Įsitaisęs ant galinės sėdynės aksomo, aklinai uždaręs stiklinę pertvarą, jis gėrė, kol žalsvo atspalvio langai gerokai patamsėjo, nors diena jau visai prašvito. Garsų nepraleidžiančiame, nuo aplinkos izoliuotame „Mersedese” Tramperis drybsojo susmukęs lyg negyvas karalius, minkštame karste grįžtantis į Niujorką.

Kodėl į Niujorką, susimąstė jis. Prisiminė — tikriausiai todėl, kad ten važiuoja Dantė. Jis išsitraukė voką su pinigais ir šiaip ne taip suskaičiavo tūkstantį penkis šimtus ar tūkstantį aštuonis šimtus, o gal kokiu šimtu daugiau ar mažiau. Kaskart skaičiuojant suma būdavo vis kita, tad suskaičiavęs keturis kartus įsikišo voką atgal į kišenę ir pamiršo.

Užtat pastabiam Dantei tai buvo pirmas ženklas, kad tas pamišėlis ant galinės sėdynės, ko gero, ne toks jau turtingas. Jeigu gaišti laiką skaičiuodamas pinigus, vargu ar turi jų pakankamai.

Kai jie pasiekė Naująjį Haveną, Tramperis buvo jau tiek prisisiurbęs, kad Dantei net neprireikė klausti, ar galėtų trumpai stabtelėti. Dantė paskambino į Niujorką; limuzinų firma jį kaip reikiant išplūdo, o žmona niekaip nesiliovė šaukusi pro ašaras.

Jis grįžo prie automobilio; Tramperis buvo tiesiog per daug apspangęs, kad suprastų, ką jam nori pasakyti Dantė. Dantė mėgino jį įspėti, kad „jie” jau laukia jo Niujorke.

— Turit galvoje farus? — klausė Dantė limuzinų firmos. — Ko jie nori iš jo?

— Ten rimtesni už paprastus farus, — atsakė limuzinų firma.

— Mat kaip? Ką jis padarė?

— Jie mano, kad jis trenktas, — paaiškino limuzinų firma.

— Menki juokai, — tarė Dantė. — Bet ar tai nusikaltimas?

Dantė pabeldė į stiklinę pertvarą ir pagaliau išjudino Tramperį tiek, kad žvilgsnis tapo bent kiek sąmoningesnis. Bet nusprendė, kad neverta vargti aiškinant, ir tik pamojavo Tramperiui pro stiklą. Tramperis nusišypsojo ir pats mostelėjo atsakydamas.

Dantė dabar jau atlyžo dėl to pakvaišėlio, jaudinosi dėl jo. Dar neišvažiavus iš Meino Dantės nuomonė apie tą vaikiną pasikeitė. Jis paprašė Tramperio leisti sustoti prie dovanų parduotuvės šalikelėje — norėjo nupirkti lauktuvių žmonai ir vaikams.

Tramperis neprieštaravo; kol Dantė užėjęs į parduotuvę apžiūrinėjo plastikinius omarus ir pajūrio peizažus, akvarele pieštus ant jūros išmestų medžio gabalų, Tramperis vartė Kuto prieš išvažiuojant duotas fotografijas. Tai buvo visa šūsnis Kolmo nuotraukų, didelių, aštuonių ir dešimties colių: Kolmas pakrantės dumblynuose, Kolmas valtyje, Kolmas pajūryje per pūgą (vadinasi, jie pas Kutą buvo persikraustę jau žiemą!), Kolmas drausmingai pozuoja ant Bigi kelių. Visos buvo labai gražios.

Tačiau paskutinė Tramperį pribloškė. Tikriausiai Kutas rinko fotografijas labai skubėdamas ir šitą pridėjo netyčia, nes ji aiškiai priklausė visai kitam ciklui. Tai buvo plačiakampio objektyvo iškreiptas moters aktas stambiu planu. Fotoaparatas žvelgia tiesiai į moters tarpkojį, ji guli pievoje taip, kad žolė tarp praskėstų kojų beveik susilieja su gaktos plaukais; be abejo, toks ir buvo sumanymas. Plačiakampė optika suapvalino pasaulį aplink moterį, jos veidas atrodė mažutis ir nutolęs, neryškus. Užtat kūšys buvo matyti kuo aiškiausiai.

Motina Žemė, galvojo Tramperis. Fotografija jam nepatiko, bet jis numanė, kad jei Kutas pridėjo ją ne per klaidą — jeigu iš tiesų norėjo tą nuotrauką jam duoti, — tai dosnus ir geranoriškas gestas, labai Kutui būdingas. Ir neįtikėtinai netaktiškas — tai irgi Kuto savybė. Nuogoji moteris buvo Bigi.

Tramperis pakėlė galvą ir pamatė ateinantį Dantę. Šis atidarė užpakalines duris — norėjo parodyti Tramperiui, ką nupirko vaikams: tris pripučiamus paplūdimio kamuolius ir trejus marškinėlius su užrašu MEINAS! per visą krūtinę; po raidėmis skėtė žnyples didelis omaras.

— Gražu, — tarė Tramperis. — Labai gražu.

Čia Dantė pastebėjo Kolmo nuotraukas. Tramperiui net nespėjus jo sustabdyti, griebė visą šūsnį ir puolė vartyti.

— Žinote, pone, — tarė jis, — turite labai dailų berniuką.

Tramperis žvelgė į šalį, ir Dantė sutrikęs pridūrė:

— Iš karto supratau, kad jis jūsų. Nepaprastai panašus.

Netrukus Dantė aptiko nuotrauką su Bigi tarpkoju ir nors labai stengėsi nežiūrėti, nepajėgė. Pagaliau prisivertė įgrūsti tą nuotrauką po visa šūsnimi ir atidavė Tramperiui.

Tramperis bandė išspausti šypseną.

— Labai gražu, — tarė Dantė Kalikijas, kietai suspaudęs lūpas ir iš visų jėgų stengdamasis nešnairuoti.

Vėliau aplinkui sumirgėjo Niujorkas, tiek pajėgiau atpažinti. Jack Daniels Senoviškasis Nr. 7, ypatingasis Tenesio rūgščiojo salyklo viskis, 90 laipsnių stiprumo, teliūskavo mano smegenyse, o puikus dūmų prieskonis buvo taip tirštai nugulęs man liežuvį, kad būčiau galėjęs jį kramtyti.

Mačiau juos, pasiruošusius mane čiupti. Jie barbeno į langą, tampė durų rankeną ir rėkė mano stambiam grubiam geraširdžiam vairuotojui:

— Kalikijau! Atidaryk, Kalikijau!

Paskui jie atplėšė mano duris, ir pirmąjį pasitikau smūgiu į kaktą tuo dailiu keturkampiu buteliu, į kurį Džekas Danielas pilsto savo viskį. Kiti padėjo šitam atsikelti, tada vėl puolė prie manęs.

Laikiausi puikiai tol, kol jie priėjo arčiau, jiems priartėjus nebegalėjau sukaupti dėmesio. Bet Dantę mačiau aiškiai; tas gerasis žmogus maldavo jų elgtis su manim švelniai. Jis tai darė labai įtaigiai: uždėjęs storus pirštus kuriam ant gerklės palaikydavo, kol tas sugargaliuodavo keistu balsu ir ramiai pasitraukdavo nuo manęs.

— Nagi, nagi, — vis kartojo Dantė, — tik neužgaukite jo, jis nieko nepadarė. Aš tik noriu jam įteikti mažą dovanėlę. Prašyčiau man netrukdyti. — Paskui šiek tiek tyliau dar pridurdavo: — Klausyk, ar tau dantys dar reikalingi? O gal juos tau ant subinės persodinti, tu pederaste?

Jie tempė mane į vieną pusę, Dantė į kitą. Staiga visi baisiausiai siūbtelėjome į vieną pusę, kažkuris vyras suklykė, kad jį žudo, kitas užpuolikas subliuvo kaip ožys, ir akimirką likau visiškai vienas ir laisvas. Mano angelas sargas įsikišo ranką sau į kelnes — ne kur kitur, o į tarpkojį — ir iš ten, taip taip, iš tarpkojo, ištraukė kažkokį suglamžytą popierėlį, įbruko man po marškiniais ir prašvokštė uždusęs:

— Štai, štai, dėl Dievo meilės... Man rodos, tau prireiks visų, kiek tik gali sukrapštyti... O dabar varyk, jei tik gali — bėk!

Tada vėl viskas ėmė greitai suktis; iš tolo mačiau, kaip Dantė Kalikijas žaidžia su dviem žaisliniais vyrukais. Nė vienas turbūt nesvėrė daugiau kaip dešimt svarų, nes pirmąjį Dantė švystelėjo kiaurai priekinį stiklą į greta stovintį automobilį, o antrąjį purtė pakėlęs aukštyn kojomis tarsi skudurinę lėlę. Daugiau nieko nebemačiau, nes visi kiti aplinkui šurmuliuojantys žmonės, rodos, stengėsi įsitraukti į tą Dantės žaidimą.