Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Žiūrėjau į tave, besidarkantį pievelėje, Kutai, gulėjau patenkintas savimi, ne per daug girtas dulkintis, ir, pamenu, galvojau pats sau: vargšas Kutas niekada nesusiras merginos.

Ką gi, Kutai, anuomet, pasirodo, klydau.

Jiems žengiant į virtuvę Bigi baigė tepti sumuštinį Dantei Kalikijui. Sumuštinis buvo didelis, padėtas į lovį primenančią lėkštę, ir Dantė jį energingai dorojo; Bigi įpylė jam alaus — Dantė gėrė iš bokalo sulig vaza gėlėms merkti.

Dantė svarstė, kas ir su kuo eis laukan dabar. Jeigu jau mano eilė vestis į prieplauką tą stambią šviesiaplaukę, visiškai neprieštaraučiau, mąstė jis.

— Bogusai, ar valgysi ko nors? — paklausė Bigi.

Bet atsiliepė Kutas:

— Jis nori išvažiuoti, kol Kolmas miega.

Kas, pagalvojo Dantė Kalikijas. Kas, po velnių, gali tokią naktį miegoti ?

— Na, — tarė Bogusas, — norėčiau jį pamatyti, bet nenoriu, kad jis matytų mane... jeigu tik ne per daug prašau.

— Vos atsikėlęs jis pirmiausia maitina savo gyvūnus valčių namelyje, — pasakė Kutas.

— Ir pusryčiauja prieplaukoje, — pridūrė Bigi.

Įprasta tvarka, pagalvojo Bogusas. Kolmas turi įprastą tvarką. Ar aš kada laikiausi su Kolmu kokios tvarkos?

Bet tepasakė:

— Juk galėčiau pažiūrėti iš biliardo kambario?

— Aš turiu žiūronus, — tarė Kutas.

— Dieve, Kutbertai, — suirzo Bigi.

Kutas sumišo; nesmagiai pasijuto ir Bigi. Kutbertai, pagalvojo Bogusas. Kutai, kada kas paskutinį kartą vadino tave Kutbertu?

Virtuvės kampe, saugodamasis prieskonių lentynos lūženų, Dantė Kalikijas godžiai rijo sumuštinį, plempė alų ir svarstė, ar jau nerimauja limuzinų firma, ar žmona skambino į policiją. O gal atvirkščiai?

— Netrukus jau važiuosime, — pasakė Dantei Bogusas. — Galėtum pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru...

Dantės burna buvo pilna maisto, tad kalbėti jis negalėjo, bet galvojo šitaip: ak, še tau kad nori, pasirodo, reikės tave vežti atgal! Tačiau neištarė nė žodžio ir apsimetė nepastebėjęs, kai Bogusas didelį pluoštą pinigų — gal net tūkstantį dolerių — įkišo į duoninę.

Dantė sėdėjo žemiau potvynio žymės ant vėsių drėgnų laiptelių, vedančių nuo prieplaukos prie valčių liepto, ir grožėjosi miniatiūriniu pasaulėliu, gyvenimu, kunkuliuojančiu dumblyne, potvynio paliktose balutėse ir kyšančių akmenų plyšiuose. Dantė pirmą kartą regėjo dumblą, jo nebuvo baugu liesti basa pėda, tad sėdėjo pasiraitojęs kelnes iki kelių ir krutino melsvai baltus miestiečio kojų pirštus, minkydamas švariausią purvą. Viršuje ant prieplaukos padėti jo dulkini miesto batai ir plonos kojinės juodavo taip grėsmingai, atrodė čia it svetimkūniai, net žuvėdros jų privengė. Drąsesnės nerdavo arčiau ir tuoj pat klykdamos puldavo į šalį, išgąsdintos tų keistų potvynio atneštų daiktų.

Tolumoje, prie įlankos žiočių, omarų gaudytojas traukė iš vandens gaudykles, ir Dantė svarstė, ar galėtų vėl dirbti rankomis ir nugara, ar nesusirgtų jūros liga.

Jis atsistojo ir nedrąsiai nužingsniavo per dumblyną jausdamas, kaip į pėdą vis baksteli kokia kriauklelė, bet saugodamasis visur aplinkui knibždančios gyvybės. Pačiame prieplaukos gale gulėjo bangų išmesta sena omarų gaudyklė. Susidomėjęs, kokie žvėrys joje gyvena, Dantė atsargiai slinko artyn. Bet gaudyklė buvo pramušta, ir joje nebuvo nieko, išskyrus jauką — apgraužtą žuvies galvą. Čia jam per koją nuvinguriavo žieduotasis kirminas, Dantė klyktelėjo ir žeisdamas kojas greitai nušlepsėjo atgal į krantą. Paskui apsidairė, ar niekam neužkliuvo jo bailumas, ir išvydo jį stebintį mažą dailų tamsiaplaukį berniuką. Berniukas vilkėjo pižamą ir valgė bananą.

— Tai tik žieduotasis kirminas, — tarė Kolmas.

— Ar jie kanda? — paklausė Dantė.

— Jie žnaibosi, — atsakė Kolmas. Jis nušoko nuo prieplaukos ir basas užkopė per aštrius akmenis, tarsi jo pėdas saugotų kokie padai. — Tuoj tau vieną pagausiu.

Vaikas padavė Dantei bananą ir nuėjo per kriaukles, kurios, Dantė neabejojo, jam draskė kojas. Dantė susigėdo ir atsispyrė pagundai pažiūrėti, ar nesusipjaustė; tuo metu berniukas naršė dumblyną, pirštais krapštydamas įvairius baisius daiktus, primenančius lyg kokius gyvius; Dantė juos būtų lietęs nebent lazda.

— Kartais pagauti būna nelengva, — tarė Kolmas.

Jis atsitūpęs rausė didžiulį dumblo gniužulą. Mažutė jo ranka smigo į prakastą duobutę ir išnėrė su ilgu žalsvai raudonu kirminu, tas iš karto apsivijo apie ranką. Kolmas laikė jį suspaudęs prie pat galvos, ir Dantė aiškiai matė juodas to padaro žnyples, veltui mėginančias kažką pagauti ore.

Miklus vaikis, pamanė Dantė Kalikijas. Jeigu tik prisiartinsi su tuo padaru, mesiu tavo bananą į purvą. Tačiau Dantė laikėsi tvirtai ir neprieštaravo, kai Kolmas priėjo tiesiai prie jo.

— Matai žnyples? — paklausė Kolmas.

— Taigi, — atsiliepė Dantė.

Jis norėjo atiduoti Kolmui bananą, bet baiminosi, kad berniukas sugalvos apsikeisti. Be to, Kolmas buvo išsiterliojęs dumblu.

— Tu išsipurvinai, negalėsi pusryčiauti, — tarė Dantė.

— Nieko, — atsakė Kolmas, — juk galiu nusiprausti.

Jis nuvedė Dantę prie potvynio vandens balos aukščiau tarp akmenų, ir jie drauge nusiplovė dumblą.

— Nori, parodysiu savo gyvūnus? — pasiteiravo Kolmas.

Dantė dvejojo; jam buvo neaišku, ką Kolmas padarė su tuo kirminu.

— Kas yra šoferis? — paklausė Kolmas. — Kaip taksi?

— Aha, — murmtelėjo Dantė; jis nusekė paskui Kolmą į valčių namelį budrus kaip kiškis, besidairantis pasaloje tūnančių grobuonių.

Ten buvo vėžlys tarsi akmenimis apaugusia nugara ir žuvėdra, prie kurios Kolmas liepė Dantei nesiartinti — jai buvo sužalotas sparnas, ir ji taikėsi kirsti snapu. Dar įnirtingai lakstė neramus žvėrelis, tarsi ištįsusi žiurkė; Kolmas sakė, kad tai šeškas. Netoliese stovėjo cinkuotos skardos dubuo, pilnas silkių, iš jų pusė buvo negyvos ir plūduriavo paviršiuje. Jas Kolmas ramiai susėmė tinkleliu, lyg tokie negyvėliai būtų jam įprasti.

— Bus maisto katei? — paklausė Dantė, turėdamas galvoje nugaišusias silkes.

— Mes nelaikome katės, — atsakė Kolmas. — Jos nužudo daugiau, negu gali suėsti.

Jiems išėjus iš valčių namelio saulė šildė jau smarkiau, Dantei kaito veidas, nuo įlankos papūtė švelnus, druska atsiduodantis vėjelis.

— Žinai ką, vaike, — tarė Dantė, — tau pasisekė, kad čia gyveni.

— Žinau, — atsiliepė Kolmas.

Dantė žvilgtelėjo aukštyn į namą ir pamatė Bogusą Tramperį prie biliardo kambario lango, stebintį juos pro didelius žiūronus. Dantė atsiminė, kad berniukas neturi žinoti esąs stebimas, tad savo stambiu kūnu užstojo namą.

— Gal tu kartais kareivis? — pasidomėjo Kolmas; Dantė papurtė galvą.

Jis leido Kolmui pasimatuoti dailiąją vairuotojo kepurę. Berniukas nusišypsojo ir pažingsniavo po prieplauką. Juokinga, pagalvojo Dantė. Vaikams patinka uniformos, o dauguma vyrų jų nekenčia.

Tramperis žiūrėjo, kaip Kolmas mėgina kariškai atiduoti pagarbą. Koks jis įdegęs! Ir kojos atrodo gerokai ilgesnės.

— Bus tavo ūgio, Bigi, — sumurmėjo jis.

Bigi jau buvo pavargusi; ji snaudė ant minkštasuolio biliardo kambaryje. Bogusas vienas stovėjo su žiūronais, bet Kutas išgirdo jo žodžius. Pastebėjęs, kad Kutas žiūri į jį, Bogusas atidėjo žiūronus.

— Jis gerai atrodo, ar ne? — tarė Kutas.

— Taigi taigi, — atsiliepė Tramperis. Jis žiūrėjo į Bigi. — Nežadinsiu jos. Atsisveikink už mane.