Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Ak, Dieve, kaip gaila, — susikrimto Dantė.

Bigi bakstelėjo koja prieskonių stiklainiuką ir pažvelgė tiesiai į Bogusą.

— Daug kam gaila, — tarė ji.

Tramperis išgirdo viršuje šūktelint Kolmą.

— Atsiprašau, — pasakė Bigi ir išėjo iš virtuvės.

Tramperis nusekė laiptais paskui ją.

— Tai Kolmas, — tarė jis. — Juk Kolmas?

Buvo jau visiškai prisivijęs Bigi, kai ji sustojo, atsigręžė ir pažvelgė tokiomis akimis, kokių jis niekada nebuvo matęs, — tartum ji būtų nepažįstama moteris, jo šiurkščiai ir netikėtai užkabinta.

— Po minutės grįšiu, — šaltai pareiškė ji, ir Tramperis leido jai lipti į viršų vienai.

Grįždamas į virtuvę stabtelėjo paklausyti, kaip ji švelniu balsu ramina Kolmą dėl nuvirtusios prieskonių lentynos; iš virtuvės atsklido Kuto balsas, lygiai taip pat raminantis Dantę Kalikiją. Ne visi stiklainiukai sudužo, kalbėjo Kutas, o sukalti naują lentyną jam vieni niekai.

Dantė Kalikijas kažką burbtelėjo itališkai; Tramperiui tai nuskambėjo kaip malda.

Paskui veiksmas persikėlė prie biliardo stalo. Kutui pagailo Dantės, kuris kamavosi nerasdamas sau vietos tame name, bijojo laukinės gamtos už durų ir negalėjo apsispręsti, ar verta skambinti žmonai, ar pranešti limuzinų firmai, kad užgaišo, o gal tiesiog kuo greičiau važiuoti į Niujorką.

— Pone, — kreipėsi jis į Tramperį, kuris laukė Bigi nusileidžiant apačion. — Ar man važiuoti?

Tačiau Tramperiui buvo neaišku, kas ir kaip.

— Nežinau, Dante. Ar būtina?

Netrukus Bigi sugrįžo, narsiai šyptelėjo Kutui ir atšiauriai linktelėjo Tramperiui; jai iš paskos šis išėjo laukan ir pasuko prie nakties tamsoje paskendusio liepto.

Tuo tarpu Kutas pasidomėjo, ar Dantė žaidžiąs biliardą. Klausimas kiek prablaškė Dantės kančias; biliardą jis lošdavo dažnai. Jis laimėjo prieš Kutą aštuonias partijas iš eilės, vėliau, sugalvojęs būdą, kaip sumažinti savo pranašumą, laimėjo tris iš keturių. Tačiau jie lošė ne iš pinigų. Šiame name visi elgėsi taip, kad Dantė apie pinigus negalėjo net pagalvoti. Tiesą sakant, kaskart pasilenkdamas ir taikydamas į rutulį jis apatiniuose jusdavo šimto dolerių banknotą.

— Tas ponas Pilsberis... — tarė jis Kutui vis dar įsitikinęs, kad Boguso pavardė Pilsberis. — Kaip jis prasimano šitiek pinigų?

— Kartą per mėnesį peržiūri paštą, — atsiliepė Kutas manydamas, kad Dantė klausia apie tikrąjį poną Pilsberį.

Dantė švilptelėjo, nepiktai susikeikė ir įsodino penktąjį į šoninę kišenę, o pagrindinis rutulys sklandžiai atriedėjo kur reikia. Kutas, vis dar stebėdamasis, kad Bogusas leidžia sau važinėti su vairuotoju, irgi paklausė:

— O ponas Tramperis, Dante, — kaip jis pasidaro tiek pinigų?

— Dvyliktu į tolimąjį dešinį kampą, — pranešė Dantė. Ruošdamasis smūgiuoti jis nieko negirdėdavo.

Kutas sutriko — pamanė, kad Dantė vengia atsakymo. Pro didžiulį langą jis matė Bigi ant liepto galo, žvelgiančią į vandenyną; jos rankos judėjo, iš to Kutas suprato, kad ji kalba. Už dešimties pėdų atsirėmęs į stulpą valtims pririšti sėdėjo Bogusas, sustingęs ir tylus kaip jūržolė, įleidusi čia šaknis.

Dantės paleistas rutulys nušvilpė per visą stalą ir įkalė dvyliktąjį į kampinę kišenę, bet Kutas neatitraukė akių nuo lango. Dantė nulydėjo žvilgsniu pagrindinį rutulį, šis stumtelėjo dešimtą toliau nuo aštunto ir pasirito už keturiolikto — bus puikus šūvis į priešingą kampą. Dantė jau žiojosi jį paskelbti, kai Kutas kažką sumurmėjo langui.

— Atsakyk jam „ne”, — tarė jis. Beveik pašnibždomis.

Dantė žiūrėjo į Kutą prie lango. Dieve, galvojo jis, anas kartą per mėnesį paskaito savo suknistą paštą, o čia abu kraustosi iš proto, pakvaišę dėl tos bobos. Ne, vaikeli, šiąnakt akių nesumerksiu, ir šitas nevidonas man nesitrauks nuo biliardo stalo... Bet garsiai Dantė tepasakė:

— Jūsų eilė.

— Ką?

— Jums mušti, — paaiškino Dantė. — Aš nepataikiau.

Melas — štai koks buvo Dantės sumanytas būdas savo pranašumui sumažinti.

Švystelėjau nuo liepto sraigę. Ji nuskriejo į vandenį — plinkšt! Susimąsčiau, kiek ta sraigė sugaiš, kol išsikapanos į sausumą.

O tu, Bigi, vis kalbėjai.

Be daugelio kitų dalykų, sakei:

— Žinoma, tu man vis dar svarbus. Tu man rūpi, Bogusai. Tačiau Kutui esu iš tikrųjų reikalinga.

Švystelėjau tris sraiges kaip automato seriją. Plinkšt! Plinkšt! Plinkšt!

O tu vis šnekėjai, Bigi.

— Tavęs taip ilgai nebuvo. Bet ilgainiui ėmė slėgti ne tas laikas, Bogusai, kai buvai išvažiavęs; ne, kankyne virto laikas, kai buvai su manimi, prisiminimai...

Delnu užčiuopiau kriauklių sankaupą ir ėmiau trinti tarsi sūrio gabalą.

— Duosiu tau laiko, Bigi. Tiek laiko, kiek tau reikės. Jeigu norėtum čia dar pabūti...

— Čia liksiu visam laikui, — atšovei man, Bigi.

Plinkšt! Įmečiau dar vieną sraigę. Tekštelėjo žuvis, suklykė žuvėdra, ūktelėjo pelėda, ramų orą suvirpino iš toli, nuo kito įlankos kranto, ataidėjęs šuns lojimas.

— Sakai, — nenusileidau, — kad esi reikalinga Kutui, ir Kolmas reikalingas. Tačiau ką tu jauti Kutui, Bigi?

— Sunku pasakyti, — tarei ir nusigręžei į įlanką. Pamaniau, kad tau sunku, nes nedaug turi jam jausmų, bet čia pat pridūrei: — Jis man labai svarbus.

— Dėl sekso?

— Dėl daug ko, — atsakei. — O šiuo atžvilgiu irgi viskas gerai.

Plinkšt! Plinkšt!

— Bogusai, neversk manęs sakyti, kaip aš jį myliu, — kalbėjai. — Visiškai nenoriu tavęs skaudinti. Prabėgo daug laiko, jau taip nebeširstu.

— Merilas mirė, Bigi, — pasakiau pats nežinau kodėl.

Tu priėjai ir apkabinai mane iš už nugaros, suspaudei taip smarkiai, kad negalėjau apsisukti ir pats apkabinti tavęs. Kai pagaliau išsirangiau, tu mane atstūmei.

— Norėjau palaikyti tave vietoj Merilo. Nesistenk manęs apkabinti.

Leidau laikyti mane apkabinus, kaip tau norisi. Jeigu norėjai galvoti, kad apkabinai Merilą, neketinau prieštarauti. Tik paklausiau:

— Kaip Kolmas, Bigi?

— Kutas jį myli, — atsakei. — Ir jis myli Kutą.

— Visi myli Kutą. — Ir vėl plinkšt! Plinkšt! Plinkšt!

— Bogusai, Kutas labai tave mėgsta. Ir su Kolmu gali matytis kada panorėjęs. Žinoma, visada gali apsilankyti čia...

— Ačiū, Bigi.

Tada pati — plinkšt — metei nuo liepto sraigę.

— Bogusai, — paklausei, — ką ketini veikti?

Pagalvojau. Plinkšt! Ir pratrukau: Plinkšt! Plinkšt! Plinkšt! P linkšt plinkšt plinkšt! Pamačiau, kad nusigręžei nuo manęs, ir pastebėjau du siluetus biliardo kambario didžiajame lange. Jie stovėjo greta vienas kito, biliardo lazdas laikė ant pečių kaip kareiviai šautuvus per paradą. Bet jie niekur nežygiavo, tik nekrustelėdami žiūrėjo į prieplauką, kol pasukai taku aukštyn prie namo. Tada aukštesnis ir liesesnis siluetas sujudėjo lange ir ištirpo namo gilumoje — nuėjo pasitikti tavęs. Mažesnioji figūra lankstė biliardo lazdą lyg špagą; netrukus ir ji nusigręžė.

Plinkšt! — pagalvojau išgirdęs trinktelint prieangio duris.

Kažkur toli, už druskingų pelkių, kur tarp druskos subjaurotų pušaičių su Kutu kadaise paskandinome valtį, gailiu balsu liejo širdį paukštis.

Dantė laimėjo prieš Bigi tris partijas iš eilės ir paskui ėmė tyčia nepataikyti, kad galėtų stebėti, kaip ji visu kūnu išsiriečia virš stalo, kaip po minkštu, prie odos prigludusiu chalatu įsitempia ir atsileidžia jos linkiai ir apvalumai. Smūgiuodama ji prikąsdavo apatinę lūpą.