Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

(Tulpen ir Ralfas, lydimi slaugės, drauge išeina iš kadro. Tramperis niūriai žvelgia jiems įkandin. Vaizdas pamažu išnyksta.)

Bet aš nė velnio niekur neišnykau, tai jau tikrai. Gulėjau jausdamas švariai nuskustas vietas — parengto aukojimui ėriuko sprandą!

Dar klausiausi, kaip gurguliuoja vyras greta manęs, vyras, maitinamas tarsi karbiuratorius: vamzdeliai, įtekantys ir ištekantys skysčiai, pati gyvybinė veikla, regis, grįsta vien mechanišku laiko skaičiavimu.

Dėl savo operacijos tikrai nėmaž nesijaudinau; labai jau ilgai jos laukiau. Man labiau drumstė ramybę tai, koks tapau nuspėjamas net pats sau, tarytum mano poelgių visuma būtų išanalizuota, aptarta ir kritiškai išnagrinėta, tad dabar esu aiškus kaip diagrama. Troškau apstulbinti juos visus, tuos niekdarius.

Jau artėjo vidunaktis, kai įtikinau slaugę, kad privalau paskambinti Tulpen. Telefonas skambėjo ilgai. Atsiliepė Ralfas Pakeris, padėjau ragelį.

(169: Sinchroniškas garsas. Vaizdas išnyra stambiu planu. Vonios kambaryje priešais veidrodį Tulpen valosi dantis; jos pečiai nuogi, matyt, nuogas ir visas kūnas.)

PAKERIS (už kadro): Manai, kad operacija jį pakeis? Turiu galvoje — ne vien fiziškai...

TULPEN (išspjauna, žiūri į veidrodį, tada sako grįžtelėjusi per petį): O kaip dar gali pakeisti?

RALFAS (už kadro): Na, psichologiškai...

TULPEN (skalauja gargaliuodama, išspjauna): Jis netiki psichologija.

RALFAS (už kadro): O tu?

TULPEN: Netikiu, bet dėl jo...

(170: Sinchroniškas garsas. Vidurinis planas — Tulpen vonioje, muilinasi krūtis ir pažastis.)

TULPEN (retkarčiais žvilgtelėdama į kamerą): Žinai, labai jau paprasta viską vertinti vienu matu — lengvais, paviršutiniškais apibendrinimais aprėpti sudėtingus ir gilius žmones ar reiškinius. Nors, manau, lygiai taip pat per paprasta sakyti, kad kiekvienas žmogus yra gilus ir sudėtingas. Kitaip tariant, galvoju, kad Tramperis išties gyvena paviršiuje... Galbūt jis ir tėra paviršius, vien paviršius...

(Ji nutyla, nepatikliai pasižiūri į kamerą, tada į savo muilinas krūtis ir susidrovėjusi panyra į vandenį.)

TULPEN (žiūrėdama į kamerą, tarsi tai būtų Ralfas): Na, gerai, šiam vakarui užteks.

(Už kadro suskamba telefonas, ir Tulpen susiruošia lipti iš vonios .)

RALFAS (už kadro): Mėšlas! Telefonas... Aš atsiliepsiu!

TULPEN (žiūrėdama į šalį jam iš paskos): Ne, geriau aš — galbūt tai Tramperis.

RALFAS (už kadro, atsiliepia telefonu; Tulpen sustingusi klauso): Taip, alio! Alio! Alio! Kad jus velniai...

(Kamera trūkčioja, Tulpen lipant iš vonios mėgina nevikriai trauktis. Tulpen sutrikusi susisupa į rankšluostį, tuo metu į kadrą įžengia Ralfas. Jam ant kaklo kabo šviesomatis, Ralfas nukreipia jį į Tulpen, paskui žemyn į vonią.)

RALFAS (susierzinęs ima ją už rankos ir mėgina pasukti atgal prie vonios): Ne, palauk. Turime tai nufilmuoti iš naujo... prakeiktas telefonas!

TULPEN (traukdamasi nuo jo): Ar ten buvo Tramperis? Kas skambino?

RALFAS: Nežinau. Padėjo ragelį. Nagi, eime, užtruksime tik kokią minutę...

(Tačiau ji standžiau apsivynioja rankšluostį ir eina šalin nuo vonios.)

TULPEN (piktai): Jau vėlu. Noriu anksti atsikelti. Noriu būti ten, kai jis pabus iš narkozės. Galėsime nufilmuoti rytoj.

(Ji įširdusi pakelia akis į kamerą. Staiga Ralfas pats piktai pažiūri į objektyvą, tarsi tik dabar supratęs, kad kamera iki šiol dirba.)

RALFAS (šaukia į kamerą): Stop! Stop! Stop! Viešpatie mieliausias, Kentai! Baik eikvojęs juostą, tu sumautas žioply!

(Ekranas užtemsta.)

Anksti rytą atėjusios slaugės ištuštino greta manęs gulinčio žmogaus puodus, žarneles ir visus kitus indus. Man nieko nedarė; net valgyti nedavė.

Aštuntą valandą seselė pamatavo temperatūrą ir į abu klubus suleido po kvaišinančią injekciją. Kai atėjo manęs vežti į operacinę, nelabai galėjau pastovėti. Dvi slaugės turėjo prilaikyti, kol jų lieptas stengiausi nusišlapinti; bet ten, apačioje, vis dar kažką jaučiau, ir sunerimau, ar injekcijos paveikė kaip reikia. Užsiminiau seselei, tačiau ji, regis, manęs nesuprato; ir man pačiam savas balsas skambėjo keistai, pats nepajėgiau suprasti, ką kalbu. Meldžiausi, kad reikiamu momentu likčiau sąmoningas ir pajėgčiau sukliudyti mane supjaustyti.

Operacinėje laukė nuostabi pilnakrūtė moteris žaliu apdaru, kokį vilki visos operacinės seselės; ji vis žnaibė man šlaunis ir šypsojosi. Paskui įsmeigė į veną adatą, prijungtą prie butelio su dekstroze, tada sulenkė ranką, lipnia juosta prie jos priklijavo tą adatą, o ranką tokia pat lipnia juosta pritvirtino prie stalo. Dekstrozė gurgėdama veržėsi man į veną gelsva žarnele, mačiau tą srovelę iki pat rankos.

Prisiminiau Merilą Overturfą: jeigu jį reikėtų operuoti, dekstrozės naudoti juk nebūtų galima, nes ten beveik grynas cukrus. Ką tada jie naudotų?

Ištiesiau laisvą dešinę ranką ir sugnybau varpą. Tebejutau viską ir labai išsigandau. Kokia prasmė migdyti man klubus?

Paskui išgirdau Vinjerono balsą, bet jo paties nepamačiau; užtat išvydau nediduką geraširdį senioką su akiniais, kaip spėjau, anesteziologą. Jis priėjo, bakstelėjo dekstrozės adatą, tada prie dekstrozės butelio pristūmė butelį su pentotaliu ir nuo jo nutiesė vamzdelį palei dekstrozės žarnelę. Užuot įdūręs man dar vieną adatą, įsmeigė ją į dekstrozės žarnelę, ir man tai pasirodė labai išmintinga.

Pentotalio vamzdelis turėjo įtaisytą spaustuką, taigi mačiau, kad tas vaistas į mane dar nevarva. Išpūtęs akis stebėjau jį kuo įdėmiausiai; anesteziologo paklaustas, kaip jaučiuosi, galingai subaubiau, kad labai gerai jaučiu savo pimpalą ir tikiuosi, jog jie visi tai žino.

Tačiau jie visi tik nusišypsojo lyg būtų manęs neišgirdę — tas anesteziologas, žalioji seselė ir pats Vinjeronas, dabar jau stovintis virš manęs.

— Skaičiuokite iki dvylikos, — paliepė anesteziologas.

Atpalaidavęs spaustuką jis paleido pentotalio srovelę, o aš žiūrėjau, kaip tas skystis čiurlena žemyn, kol didžiojoje guminėje žarnoje susimaišo su dekstroze.

— Vienas du trys keturi penki šeši septyni, — bėriau labai sparčiai. Bet tai užsitęsė visą amžinybę. Pentotalis įsiliedamas keitė į mano ranką tekančios dekstrozės spalvą. Stebėjau, kaip jis artėja prie adatos drūtgalio; kai pasiekė į ranką, riktelėjau:

— Aštuoni!

Prabėgo gal sekundė, užtrukusi dvi valandas, ir nubudau pooperacinėje palatoje; jos lubos atrodė visiškai tokios pat kaip operacinės, todėl pamaniau, kad tebesu tame pačiame kambaryje. Virš manęs šypsodamasi kybojo ta pati pritrenkianti žalia seselė.

— Devyni, — pasakiau jai. — Dešimt, vienuolika, dvylika...

— Dabar norėtume, kad pamėgintumėt pasišlapinti, — tarė ji man.

— Ką tik buvau, — atsakiau.

Tačiau ji apvertė mane ant šono ir pakišo žalią plokščią indą.

— Prašom nors pamėginti, — įkalbinėjo. Buvo nežmoniškai maloni.

Tad pabandžiau sisioti, buvau tikras, kad nepavyks. Kai suskaudo, atrodė, kad jaučiu kažkieno kito skausmą gretimame kambaryje ar net ir toliau, kitoje ligoninėje. Skausmas buvo nemenkas; užjaučiau taip smarkiai kenčiantį žmogų. Tik visiškai baigęs šlapintis supratau, kad tai mano skausmas, kad jau po operacijos.

— Gerai jau, gerai, viskas gerai, — kalbėjo seselė, nubraukdama man nuo kaktos plaukus ir šluostydama netikėtai ištryškusias ašaras.