Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Dar po kelių šimtų jardų pasirodė ženklas su užrašu PILSBERIS, kelias nėrė prie pat vandens, ir Dantė nusigando, kad automobilis tuoj smuks po lūžtančia banga. Po valandėlės jis išvydo didingą seną, raudonomis malksnomis dengtą namą, aukštą, stačiu stogu, su garažo priestatu, dar valčių namelį ir erdvų uždarą jūros užutekį.

Pilsberiai. Dantė pagalvojo, kad tikriausiai vienas iš jų sėdi ant užpakalinės sėdynės. Vienintelis jam girdėtas Pilsberis buvo Betty Crocker 8 konkurentas. Dantė vogčiomis žvilgtelėjo į atgalinį veidrodėlį klausdamas savęs, gal kartais jis veža jauną pakvaišusį paveldėtoją, kurio laukia keksų ir pyragų imperijos turtai.

— Kuris dabar mėnuo? — paklausė Tramperis.

Jam reikėjo sužinoti, ar Kutas vis dar vienas šiame name, o gal jau Pilsberiai atsikraustė vasaroti. Jie niekada neatvažiuodavo iki Liepos ketvirtosios.

— Šiandien birželio pirma, pone, — pranešė Dantė Kalikijas.

Jis sustabdė automobilį įvažiuojamojo keliuko gale ir sėdėjo klausydamasis aidinčios nakties — jo vaizduotė piešė švilpaujančias žuvis ir didžiulius paukščius plėšrūnus, tarp aukštų pušų besibastančias meškas ir džiunglėms prilygstantį šiurpų vabzdžių pasaulį.

Tramperis nuskubėjo grįstu taku, stebeilydamas į vienintelį apšviestą kambarį — didįjį miegamąjį antrame aukšte. Dantė nekviestas žingsniavo iš paskos. Jis augo neramiame rajone ir dabar visiškai nesijaudindavo prireikus vėlai vakare nueiti alaus, nors kiti nė už ką nedrįsdavo kišti nosies iš namų, nebent dideliu būriu. Tačiau salos ramybė Dantę slėgė ne juokais, ir jis neketino likti vienui vienas prieš giedančias ir čežančias gyvūnijos pajėgas, kurios knibždėjo tuose krūmuose ir medžiuose.

— Kuo tu vardu? — pasidomėjo Tramperis.

— Dantė.

— Dantė? — nusistebėjo Tramperis.

Namo vestibiulyje blykstelėjo šviesos pluoštas, jos ruožas nutįso per laiptus, įsižiebė lempa prieangyje.

— Kutai! — suriko Tramperis. — Hoho!

Jeigu jie tik dviese, mąstė Dantė, susitvarkyti nebus sunku. Pačiupinėjo šimto dolerių banknotą trumpikių kapšelyje — kad jaustųsi tvirčiau.

Pro lauko duris atpažinau senį Kutą, ateinantį mūsų įleisti: apsivilkęs tą patį chalatą plevėsuojančiais skvernais, pasiūtą iš sudurstytų skiaučių; vis taip pat prisimerkęs žiūri į mus pro durų stiklą. Tikriausiai jį nustebino tas netašytas gauruočius vairuotojas durininko uniforma, daužantis uodus lyg kokius plėšrius paukščius, bet turbūt dar labiau apstulbo išvydęs mane.

Vos tik pasitikai mus, Kutai, iš karto supratau, kad įsibrovėme tau leidžiant laiką su moterimi. Jos kvapai gaubė tave tarsi dar vienas chalatas po tuo, kurį vilkėjai; tu atšlijai nuo šalčio, plūstelėjusio pro prasivėrusias duris, vadinasi, atėjai iš ten, kur šilta.

Tačiau argi tai gali sukliudyti draugams, Kutai? Apglėbiau tave, net kilstelėjau nuo žemės, tu kaulėtas šunsnuki! Kvepėjai tikrai maloniai, Kutai.

Tramperis nusitempė Kutą į virtuvę, džiugiai sukdamasis ratu, ir abu atsitrenkė į blizgantį naują vaikišką plaustą iš plastiko, pririštą prie plautuvės. Bogusas neprisiminė, kad Pilsberiai turėtų mažų vaikų. Jis pasodino Kutą ant stalo mėsai doroti, pabučiavo į kaktą ir vis kalbėjo neužsičiaupdamas, jausmingai ir garsiai, o Kutas tik sėdėjo išpūtęs akis.

— Kutai, negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi matydamas tave... Štai tu ir vėl gelbėji man gyvybę... Kutai, tu — vienintelė kelrodė žvaigždė danguje... Žiūrėk — mano barzda beveik tokio pat ilgumo kaip tavo, Kutai. Kaip gyveni? Aš pasielgiau siaubingai, Kutai, tu tikriausiai žinai...

Kutas spoksojo į jį, kartais nukreipdamas žvilgsnį į Dantę Kalikiją, drūtą uniformuotą pabaisą, besistengiančią nesipainioti po kojomis, kukliai stypsančią virtuvės kampe ir didelėmis, stambiais krumpliais rankomis gniaužančią vairuotojo kepurę. Tuo tarpu Tramperis šokinėjo po virtuvę, tai atidarydamas šaldytuvą, tai žvilgtelėdamas į valgomąjį ar kyštelėdamas nosį į skalbyklos užkaborį — ten, šelmio džiaugsmui, stovėjo medinė drabužių džiovykla, o ant jos kabojo kažkokios moters šilkinės liemenėlės ir kelnaitės.

Nutraukęs pirmą pasitaikiusią liemenėlę su gudria mina mostelėjo Kutui.

— Kas ji, gudrusis slapuk? — sukikeno Tramperis ir vėl neištvėrė žaismingai nepakedenęs ilgos barzdos Kutui ties smakru.

Bet Kutas tepratarė:

— Kurgi tu buvai, Bogusai? Kur, po velnių, tu buvai?

Tramperis iš karto pagavo kaltinimo gaidelę ir suprato, kad Kutas turi žinių iš Bigi.

— Klausyk, ar matei ją? — tuojau puolė klausinėti. — Kaip ji laikosi, Kutai? — Bet Kutas žvelgė į šalį, tarsi tuojau apsiverks, ir Tramperis nusigandęs greitai pridūrė: — Kutai, aš iš tiesų blogai pasielgiau...

Jis sukiojo ir glamžė liemenėlę, Kutas iš jo tą daiktą atėmė. Pamatęs liemenėlę Kuto rankose Tramperis pagalvojo: juk tai prancūziška krūtis pakelianti liemenėlė, ir prisiminė pirkęs tokią pat kaip ši — purpurinės spalvos, irgi didelę. Jis nuščiuvęs žiūrėjo, kaip Kutas pamažu slysta nuo mėsininko stalo tarsi kokia mėsa, iš kurios iškapoti kaulai; Kutas nuėjo į skalbyklą ir vėl pakabino Bigi liemenėlę ant džiovyklos.

— Tavęs labai ilgai nebuvo, Bogusai, — tarė Kutas.

— Bet dabar aš grįžau, Kutai, — atsiliepė Bogusas; tai nuskambėjo gana kvailai. — Kutai! Atsiprašau, Kutai, aš sugrįžau...

Laiptais žemyn šlepsėjo kažkieno basos pėdos; pasigirdo balsas:

— Netriukšmaukit, nes pažadinsite Kolmą.

Pėdos artėjo prie virtuvės. Įsispraudęs į kampą šalia lentynos su prieskoniais, Dantė Kalikijas mėgino padaryti tai, kas neįmanoma, — sumažėti ir tapti nepastebimas.

— Bogusai, atleisk, — švelniai tarė Kutas paliesdamas Tramperio ranką.

Čia įžengė Bigi, pažiūrėjo į Dantę, lyg jis būtų jūrų pėstininkas, ką tik išlindęs iš povandeninio laivo, ir atsigręžė į Bogusą; jos žvilgsnis buvo įspūdingai tvirtas ir be jokios nuostabos.

— Tai Bogusas, — sušnibždėjo jai Kutas, tartum ji būtų galėjusi jo barzdoto nepažinti. — Tai Bogusas, — pakartojo truputį garsiau. — Grįžo iš karo namo...

— Nesakyčiau, kad namo, — pasakė Bigi. — Tikrai nesakyčiau.

O aš, Bigi, iš visų jėgų bandžiau išgirsti tavo balse džiaugsmą; klausiausi ir laukiau jo ištempęs ausis. Bet neišgirdau, Bigi. Jo nebuvo. Ir vienintelė išeitis, atėjusi man į galvą, — nes jus abu su Kutu, rodos, taip slėgė tas nerangus uniformuotas italiūkštis, susigūžęs po prieskoniais, — vienintelis dalykas, Bigi, kurį galėjau padaryti, — tai pristatyti savo vairuotoją. Daugiau nebuvo nuo ko pradėti.

— Ech, — žioptelėjo Tramperis lyg išsisukdamas nuo smūgio. — Tai Dantė. Mano vairuotojas.

Nei Bigi, nei Kutas nepakėlė akių į Dantę; abu žiūrėjo pakaitomis tai į Bogusą, tai į grindis. Dabar Bogusas pastebėjo Bigi chalatą — naują, oranžinį, jos mėgstamos spalvos, veliūrinį, jos mėgstamo audinio. Ji buvo kiek paauginusi plaukus, įsivėrusi auskarus, anksčiau niekada jų nenešiodavo. Atrodė tartum susitaršiusi, truputį nevalyva — tokią ją Bogusas gerai atminė. Kai ji taip atrodydavo, iškart užsigeisdavai su ja pasiglamžyti.

Tą akimirką pristatymo paveiktas Dantė Kalikijas pamėgino išlįsti iš kampo, kur buvo įsigrūdęs, bet petimi užkliudė prieskonių lentyną ir griuvo į virtuvės vidurį, beviltiškai mėgindamas ją sugriebti. Ir Bigi su Kutu, ir Bogusas puolė prie jo, dar labiau viską sugadindami. Stiklainėliai su prieskoniais pabiro ant virtuvės grindų, o Dantė, paskutinį kartą trūktelėjęs tuščią lentyną, suskaldė ją į viskam atsparų šaldytuvą.