Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Iš tiesų? — paklausė Malkeihis. Jis atrodė nepaprastai patenkintas.

— Todėl, pone, — kalbėjo Vilsonas, — policininkai ir pamanė, kad gal jūs apsigalvosite ir leisite tą vyruką truputį palaikyti. Žinote, tas italiūkštis gan pavojingas.

— Vilsonai, — paliepė Malkeihis, — ištrauk jį iš ten dar šįvakar ir po baleto pristatyk čionai.

— Po baleto, pone? Klausau, pone, — atsakė Vilsonas. — Tikriausiai norite jį mažumą paauklėti, ar ne?

— Ne, — tarė Malkeihis. — Manau, pasiūlysiu jam darbą.

— Taip, pone, — neprieštaravo Vilsonas, bet atrodė įsižeidęs. Jis niūriai pažvelgė į Tramperį. — Žinai, vaiki, — tarė Tramperiui, — niekaip nesuprantu, kodėl kam nors turi rūpėti dėl tavęs muštis.

— Ir aš nesuprantu, — pasakė Bogusas. Jis paspaudė ranką Arnoldui Malkeihiui ir nusišypsojo poniai Malkeihi.

— Įsitaisyk naują paltą, — pašnibždėjo ši.

— Taip, ponia.

— Pamiršk žmoną, — tyliai pridūrė Malkeihis. — Taip bus geriausia.

— Gerai, pone.

Galvažudys Vilsonas laikė Tramperio daug regėjusį lagaminą, tik ne iš draugiškumo, o labiau norėdamas įgelti — lyg Tramperis nepajėgtų jo nešti pats. Tačiau Tramperis ir nepajėgė.

— Viso gero, — atsisveikino ponia Malkeihi.

— Viso gero, — tarė Tramperis.

— Dieve, tikiuosi, kad iš tikrųjų, — pridūrė Malkeihis.

Bogusas patraukė paskui Vilsoną prie aplamdyto automobilio.

Vilsonas šiurkščiai įbruko lagaminą Bogusui į glėbį.

Į Grinvič Vilidžą Tramperis važiavo tylėdamas, o Vilsonas plūdosi ir piktai mojavo kiekvienam keisčiau atrodančiam, neįprastai apsirengusiam žmogui, kurį tik pamatydavo praeivių pilnose gatvėse.

— Čia pritapsi kuo puikiausiai, tu suknistas pamišėli, — pareiškė jis Tramperiui. Suktelėjo į šalį apvažiuodamas aukštą juodaodę merginą, vedančią du dailius šunis, ir suriko jai: — Kad tu paspringtum!

Bogusas stengėsi laikytis iš paskutiniųjų. Vaizdavosi Ralfą Pakerį kaip gelbėtoją: keistas vaidmuo Ralfui, bet tuoj pat prisiminė Ralfą ant dviračio, lekiantį per Ajovos upę.

— Na štai, atvažiavome, nuokruša, — burbtelėjo Vilsonas.

Kristoferio gatvės šimtas devinto namo languose degė šviesos.

Viltis dar gyva pasaulyje. Bogusas pastebėjo, kad gatvelė rami, su kontorėlėmis, užkandine, prieskonių parduotuve, siuvėjo dirbtuve. Bet netoliese turėjo būti vakarais populiaresnės vietos — daug žmonių žingsniavo nesustodami.

— Ar nieko nepasigedai? — paklausė Vilsonas.

Bogusas pačiupinėjo voką su pinigais; taip, jis kišenėje, o lagaminą laiko ant kelių. Kai suglumęs pakėlė akis, Vilsono rankoje pamatė tą gniužulėlį, kurį Dantė Kalikijas išsitraukė iš tarpkojo. Bogusas prisiminė, kad tai šimto dolerių banknotas.

— Ko gero, pametei lifte, ar ne? — tarė Vilsonas. Jis aiškiai neketino grąžinti pinigų.

Tramperis suvokė, kad muštis negalės; tiesą sakant, su Vilsonu jis ir šiaip nesimuštų. Bet jautėsi įgavęs ryžto: tarsi apsvaigęs balansavo ties pačiu realaus pasaulio krašteliu. Jis tarė:

— Aš pasakysiu Malkeihiui.

— Labai tu jam rūpi, — atkirto Vilsonas. — Bent pamėgink prisikasti, kas jis toks apskritai.

Vilsonas įsikišo suglamžytą šimtinę į kišenę ir vis šypsojosi.

Tramperiui tos šimtinės nė nereikėjo, bet Vilsonas jį supykdė ir privertė galvoti. Jis atsidarė duris, nuleido lagaminą ant šaligatvio krašto ir jau lipdamas laukan pareiškė:

— Aš pasakysiu Dantei Kalikijui, — ir vyptelėjo žiūrėdamas į paburkusį, neseniai susiūtą Vilsono antakį.

Atrodė, kad Vilsonas tuojau jam užtvos. Tramperis tebebuvo išsišiepęs, bet galvojo: aš tikrai pamišęs. Tas pusgalvis uždaužys mane negyvai.

Tuo metu iš RALFO PAKERIO FILMŲ į gatvę išėjo vaikis, apsivilkęs ryškų oranžinį medžiotojo švarką iki kelių. Tai buvo Kentas, bet tada Bogusas dar nebuvo su juo pažįstamas. Kentas priėjo prie automobilio, pasilenkė ir žvilgtelėjo pro langą.

— Čia stovėti draudžiama, — irzliai išpoškino jis.

Vilsonui reikėjo kaip nors išlieti susierzinimą, o Kento išvaizda jam nepatiko.

— Dink iš čia, kūšgalvi, — atšovė jis.

Kentas dingo — nuėjo atgal į studiją; tikriausiai pasiims šautuvą, pagalvojo Bogusas.

— Ir tu dink, — metė Bogusui Vilsonas.

Tačiau Tramperis nebepaisė sveiko proto; tai nebuvo drąsa, jis tiesiog atsidavė likimui, nusprendė, kad jau nebesvarbu.

— Dantė Kalikijas, — lėtai ištarė jis, — gali sudoroti tave, Vilsonai, taip, kad likučių nė šuo neės.

RALFO PAKERIO FILMŲ viduje nuaidėjo keiksmai. Vilsonas sviedė suglamžytą šimto dolerių banknotą per Boguso petį ant šaligatvio; Bogusas dar ropštėsi pro duris laukan, kai to galvažudžio automobilis šoko pirmyn, durų rankena užkabino Tramperio kelnių kišenę, ir jis nusirito ant šaligatvio.

Dar gulėdamas ant žemės Tramperis pakėlė šimtinę; griūdamas jis nusibrozdino kelius ir dabar sėdėjo ant lagamino atsmaukęs kelnes, žiūrėdamas į savo žaizdas. Išgirdęs, kad iš studijos kažkas ateina, jis jau laukė pasirodant gaujos Ralfo parankinių, kurie suspardys jį čia pat gatvėje. Bet jie buvo tik dviese: tas vaikis su oranžiniu švarku ir gauruotas vyras, kurio krypuojančios eisenos ir velkamų kojų negalėjai neatpažinti.

— Sveikas, Ralfai, — tarė Tramperis. Jis įspraudė šimtinę Ralfui į leteną ir atsikėlė nuo lagamino. — Vaikine, gal paimtum mano daiktus? Kaip suprantu, jums reikalingas garso režisierius.

— Trampamai! — subliuvo Ralfas.

— Čia buvo dar vienas, — murmėjo Kentas. — Vyrukas, vairuojantis automobilį...

— Čiupk lagaminą, Kentai, — pasakė Ralfas.

Jis apkabino Bogusą per pečius, nužvelgė nuo galvos iki kojų, pastebėjo kraujo žymes ir dar blogesnių dalykų.

— Dieve, Trampamai, neatrodo, kad būtum suradęs Šventąjį Gralį.

Ralfas išlygino šimto dolerių banknotą, Tramperis vėl jį pačiupo.

— Nėra jokio Šventojo Gralio, Ralfai, — atsakė iš visų jėgų stengdamasis nesvirduliuoti.

— Vėl buvai medžioti ančių, — šnekėjo Ralfas, stumdamas jį prie studijos durų. Atsiliepdamas į pokštą Bogusas šiaip taip išspaudė varganą šypseną. — Dieve, Trampamai, atrodo, antys nugalėjo ir šį kartą.

Pakeliui į peržiūrų kambarį Bogusas suklupo ant stataus laiptelio ir leido Ralfui įnešti save vidun. Štai ir įžengiu, bukai tarė pats sau. Į meno gyvenimą. Tas gyvenimas neatrodė jam skirtas, bet kol kas, svarstė jis, tiks bet koks.

— Kas jis toks? — paklausė Kentas.

Jam nepatiko, ką Bogusas kalbėjo apie garso režisierių. Dabar garsu rūpinosi Kentas; jis dirbo siaubingai, bet pats manė, kad mokosi ir tobulėja.

— Kas jis toks? — nusijuokė Ralfas. — Nežinau. — Jis pasilenkė prie Boguso, susmukusio ant projektoriaus stalelio. — Kas tu esi, Trampamai? — paerzino.

Tačiau Tramperis svaigo iš palengvėjimo ir kikeno mažai ką suvokdamas. Nuostabu, kaip sugriūva visa gynyba patekus tarp draugų.

— Aš esu Didysis Baltasis Medžiotojas, — pareiškė jis Ralfui. — Didysis Baltasis Ančių Medžiotojas.

Bet nebepajėgė juokauti ir nusvarino galvą Ralfui ant peties.

Ralfas mėgino aprodyti jam studiją.

— Štai čia montažinė, kur mes...

Bogusas kaip įmanydamas stengėsi neužmigti stovėdamas. Laboratorijoje tvyrantis chemikalų kvapas jį priveikė: chemikalai, senas burbonas, Malkeihio kava ir Kutą primenanti laboratorija.

Alkūne pataikė į indą su fiksažu, apsitaškė kelnes ir išsivėmė į ryškinimo vonelę.