Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Jaučiu, kaip slenka gumytė. Tuo metu Lidija Kindl sako nuleisdama kojas nuo sėdynės:

— Net neprašiau jūsų manęs mylėti ar ko nors panašaus. Tai yra, niekada to nesu dariusi, nei to kito, ir net buvo visiškai nesvarbu, ką apie mane galvojate, — na, nesvarbu man. Negi šito nežinote? Ak, Dieve... Šūdas, o juk maniau, kad aš — tokia naivi...

Ji susiriečia lyg staiga pajutusi pilve dieglius, veidu atsiremia į kelį, burnos kamputyje prilipusi plaukų sruogelė; tas pažįstamas kampas tarp alkūnės ir kelio, krūtis arčiau manęs per daug maža ir tobula, kad kabotų, ji nukrypusi žemyn lyg būtų piešinys ant jos kūno, toks dailus, kad negali būti tikras.

— Tai ne taip paprasta, — mėginu jai paaiškinti. — Man niekada nieko negalima patikėti.

Sugraibau durų rankenėlę ir praveriu duris į šaltą, skausmingai gaivų orą. Stoviu nuogas ir sušalęs ant šlapių, traškančių samanų, girdžiu, kaip Lidija naršo mašinos viduje. Kryptelėjęs išvengiu smūgio batu: ji keturpėsčia ant galinės sėdynės ir svaido pro duris mano daiktus. Netardamas nė žodžio renku numestus daiktus, gniaužiu į vieną kamuolį ir spaudžiu prie krūtinės. Lidija lyg išprotėjusi savo pačios drabužius nuo galinės sėdynės meta ant priekinės, tada nuo priekinės ant galinės, paskui vėl nuo galinės ant priekinės...

Sakau:

— Leisk parvežti tave namo.

— Prašai? — suklykia ji.

Pro kalvą, lyg man virš galvos paleisti akmenys, lėtai plasnoja pulkas ančių, prietemoje jos visiškai juodos; išgąsdinti paukščiai puola į šalį, krykdami tam nuogam kvailiui, kuris stovi iškėlęs aukštyn drabužius.

Žiūriu į Lidiją, besiblaškančią „Edselio” viduje. Ji užrakina visas duris. Vis dar nuoga įsirango prie vairo, dailūs speneliai brūkšteli per šaltą garso signalo žiedą. „Edselis” sudreba lyg tampomas traukulių, atsiraugėja ir iš surūdijusio išmetamojo vamzdžio spjauna tirštą pilkų dūmų debesį. Akimirką man pasivaidena, kad Lidija ketina mane pervažiuoti, net nemėginu pajudėti, bet ji trūkteli atgal. Susukusi vairą, įšoka į vėžes, mūsų paliktas atvažiuojant čionai. Galynėjantis su nepaslankiu „Edseliu” jos krūtys pagaliau juda kaip gyvos. Man baugu dėl spenelių prie signalo žiedo.

Ir tik tada, kai regiu jos „Edselį”, lekiantį per sojos pupų kemsyną, suvokiu savo bėdą. Jis mirė sušalęs ant Koralvilio vandens saugyklos kranto, kur gyvena vien antys!

Tad puoliau klampoti per sojų plotus, nepaleisdamas iš akių purvais apsitaškiusio „Edselio”, tolumoje besibraunančio per nupjautų kukurūzų lauką. Vos galėjau įžiūrėti blausią liniją — kelią, kuriuo atvažiavome. Slysčiodamas bėgau nuogas per tą klampynę; sumečiau, kad nukirtęs kampą palei tvenkinio krantą galbūt iššokčiau į kelią jai priešais ir sustabdyčiau. Gal tada jau bus labiau nusiteikusi sustoti. Kuo aš ją stabdysiu, svarsčiau. Savo neįprastu apdaru ar nepridengtu galu?

Mano drabužių gumulas — po pažastimi, saugiame aukštyje ir sausas. Mindau skaudžias viksvas ir klampų purvą palei plonu ledu užsitraukusį tvenkinio krantą. Priešakyje į orą pakyla juodas laukių pulkas; porą kartų prasmengu iki kelių, pelkės dumble po kojomis jaučiu kažkokius siaubingus gličius puvėsius. Bet drabužių gumulą laikau aukštai ir saugiai.

Paskui pataikiau į nepjautus kukurūzus, nepaisydamas skausmo bėgau per nulinkusius, sulūžusius stiebus, plonus, trapius ir aštrius lyg smulkios molio šukės. Nuo tiesios kelio linijos mane skyrė nedidelė bala; nebuvo taip gerai užšalusi, kaip pasirodė iš pradžių, tad įlūžau iki juosmens ir užkliuvau už nuvirtusios tvoros, gulinčios ant dugno, jos kuolus su įkypai nusitęsusia spygliuota viela vos galėjai įžiūrėti abipus tvenkinio. Tačiau buvau per daug apkvaitęs, kad jausčiau kokį skausmą.

Dabar jau mačiau, kad pavyks susitikti. Lidijos jūros žalumo „Edselis” traukė iš paskos dulkių uodegą tartum aitvarą, besistengiantį atitrūkti nuo žemės. Įveikęs pakelės griovį visai prieš pat automobilį, nebeturėjau jėgų mojuoti; sustojau, drabužių gumulą tiesiog pasikišęs po pažastimi, ir žiūrėjau, kaip ji praūžia pro šalį; jos krūtys kyšojo stačiai į priekį lyg automobilio žibintai. Lidija net nepasuko galvos, stabdžių šviesos nesumirksėjo. Nustėręs pabėgėjau iš paskos tame dulkių debesyje — jis buvo toks tirštas, kad net nepataikiau į kelią ir turėjau dusdamas apčiuopomis kabarotis atgal.

Jos „Edselis” tolo, o aš vis dar bidzenau, kai staiga kone atsitrenkiau į nušiurusį raudoną sunkvežimiuką, stovintį prie kelkraščio. Atsirėmiau į jo durų rankeną, nes pamačiau besąs vos per šešias pėdas nuo medžiotojo, kuris darinėjo antį, pasidėjęs ant variklio dangčio. Lankstų paukščio kaklą buvo užkabinęs ant šoninio veidrodėlio, kraujas ir viduriai varvėjo ant kelio, kelios plunksnos buvo prilipusios prie medžioklinio peilio ir storo nykščio.

Pamatęs mane medžiotojas staigiai kryptelėjo peilį ir vos nenusikirto riešo, užtat paleido antį ir ji nuo variklio dangčio per automobilio sparną nuslydo tolyn palikdama šlapią šliūžę. Medžiotojas šūktelėjo:

— Velniai rautų, Hari...

Švokščiau neatgaudamas kvapo.

— Ne, — žioptelėjau visai tikras, kad kol kas dar nesu Haris; nepastebėjau vyro, sėdinčio už sunkvežimiuko vairo, nors jo alkūnė buvo vos per kelis colius nuo mano ausies.

— Velniai rautų, Edi... — atsiliepė vairuotojas taip arti manęs, kad net stryktelėjau.

Prireikė dar minutę dūsuoti, kol šiek tiek atsigavau, tada lyg niekur nieko paklausiau:

— Gal kartais važiuojate į Ajova Sitį?

Jie ilgokai spoksojo į mane, tačiau išdidumas ir nuovargis man neleido išvynioti savo gumulo ir apsirengti.

Tada Haris tarė:

— Dieve, ar tu keliauji į Ajova Sitį?

— Tavęs tokio į Ajova Sitį neįleis, — pasakė Edis, tebelaikydamas sudarkytą antį.

Rengdamasis ant kelio prie sunkvežimio pastebėjau, kad sargis tebesilaiko. Bet jeigu dabar būčiau jį nutraukęs, tiems medžiotojams tik būčiau patvirtinęs, kad buvau tą daiktą užsimovęs. Apsirengiau tiesiog ignoruodamas jį.

Tada po ilgų svarstymų, kas vairuos, ir keitimosi vietomis visi sulipome į sunkvežimį. Galų gale už vairo sėdo Edis ir pasakė:

— Jėzau, matėme pravažiuojant tavo mažąją draugę.

— Jeigu tai tavo draugė... — pridūrė Haris.

Įsispraudęs tarp jųdviejų tylėjau. Jaučiau, kaip kojos atšyla ir ima kraujuoti batuose šalia kruvinų ančių.

Atsargusis Haris šautuvus įkišo tarp savo kelio ir durų, kad aš nepasiekčiau, dėl suprantamų priežasčių nepasitikėdamas laukais lakstančiu nudistu ir pamišėliu.

— Jėzau, — nenurimo Edis, lyg tebesistengdamas įtikinti pats save, — tuo senu keliu ji lėkė lyg paklaikusi...

— Vos nenutėškė tavęs, — pritarė Haris.

— Dievulėliau, taip buvau įsispoksojęs, — pasakė Edis, lenkdamasis per mano kojas. — Vos spėjau pasitraukti iš kelio. — Paskui pridūrė: — Velniai rautų, tokie dailūs papukai, kyšo tiesiai už vairo. Atrodė, kad ji vos ne vairuoja jais...

— Viešpatie, aš stovėjau ten, kėbule, — tarė Haris. — Mačiau viską. Velnias! Žvelgiau žemyn tiesiai jai į sterblę! — Patylėjęs pridūrė: — ...toks dailus mažas krūmelis...

Pavydo graužiamas Edis atrėmė:

— Šiaip ar taip, mačiau jos papukus. Gerai įsižiūrėjau.

Tuo metu vos neįsikišau į pokalbį; norėjau pasakyti: „Ir aš visai neblogai įsižiūrėjau.” Bet pažvelgiau į antį ant grindų, į jos geibų kaklą, viršun atsivertusį pūkuotą pilvą; plunksnos aplink tvarkingą, lygią įpjovą buvo permirkusios krauju.