Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Merginai, kurią Bobis Pilsberis atsivežė savaitgaliui, viskas atrodė „beveik kaip paveiksle”.

— Nelė dailininkė, — paskelbė Bobis mums visiems.

Septyniolikmetė Nelė atsiliepė:

— Na, mokausi.

— Gal dar morkų, Nele? — pasiūlė Kutas.

— Kiek vienatvės toje fotografijoje, — pasakė ji Kutui tebežiūrėdama į Kolmo nuotrauką, kur jo veidas po lieptu. — Žinai, ši vieta — turiu galvoje žiemą — turbūt neblogai dera su tavo vizija.

Kutas lėtai kramtė suprasdamas, kad mergina „užsikabino”.

— Mano vizija? — paklausė jis.

— Na taip, — ėmė aiškinti Nelė, — juk supranti, ką noriu pasakyti. Su tavo požiūriu į pasaulį, taip sakant.

— Aš nesu vienišas, — tarė Kutas.

— Esi, tikrai esi, Kutai, — įsiterpė Bigi.

Kolmas — tikrasis Kolmas, be medžio rievių ant veido, — išliejo pieną. Bigi pasisodino jį ant kelių ir leido paliesti papą. Šalia sėdėjo ją įsimylėjęs Bobis Pilsberis.

— Ta nuotrauka visiškai nebūdinga Kutui, — pasakiau Nelei. — Toks literatūriškas vaizdas būna retai, ir Kutas beveik niekada taip atvirai nenaudoja dvigubos ekspozicijos.

— Ar galėčiau pamatyti daugiau tavo darbų? — paklausė Nelė.

— Na, — tarė Kutas, — jeigu tik rasiu.

— Gal užtektų, kad Bogusas apie juos papasakotų, — pasiūlė Bigi.

— Eik po velnių, Bigi, — atkirtau, ir ji nusijuokė.

— Neseniai parašiau kelis apsakymus, — pareiškė Bobis Pilsberis.

Paėmiau Kolmą iš Bigi ir pastačiau ant stalo, atsukęs į Kutą.

— Eik pas Kutą, Kolmai, — tariau. — Pirmyn...

Ir Kolmas su netramdomu džiugesiu patraukė per mišrainę, nors ryžius apėjo.

— Bogusai... — pasipiktino Bigi, tačiau kitame stalo gale išskėtęs rankas Kolmo pasitikti atsistojo Kutas, o vaikas tuo metu žengė prie jo per moliuskų kriaukles ir kukurūzų burbuoles.

— Eikš pas Kutą, — tarė Kutas. — Čionai, čionai. Nori dar nuotraukų pasižiūrėti? Nagi, ateik...

Kolmas kluptelėjo lipdamas per krepšį su bandelėmis, ir Kutas stvėrė jį, pakėlė aukštyn ir apsalusį nusinešė į tamsųjį kambarį, o mergina, vardu Nelė, ištikimai nusekė iš paskos.

Bobis Pilsberis žiūrėjo, kaip Bigi stumia savo kėdę nuo stalo.

— Gal galiu padėti tau sutvarkyti indus? — paklausė.

Linksmai gnybtelėjau Bigi po stalu; Bobis pamanė, kad ją užliejęs raudonis skirtas jam. Ėmė nerangiai graibyti indus nuo stalo, o aš patraukiau į tamsųjį kambarį žiūrėti, kaip Kutas apsuks galvą Bobio merginai. Man išeinant ir paliekant Bigi su tuo vapančiu būsimuoju meilužiu, ji parodė komišką grimasą, lyg degtų iš geismo Bobiui.

Vėliau, kai Kutas su Kolmu užmigo pagrindiniame miegamajame, Bobis Pilsberis ir jaunoji Nelė susitaikė arba ne, o mums atsidūrus valčių namelio lentynose Bigi širdo.

— Bogusai, jis tiesiog tobulas, puikus berniukas, — kalbėjo ji. — Tau nederėjo palikti manęs vienos su juo.

— Bigi, ar tik nenori pasakyti, kad sumetei virtuvėje greituką?

— Ak, užsičiaupk, — ji sujudėjo ant apatinio gulto.

— Ar jis iš tiesų bandė, Bigi?

— Klausyk, — tarė ji šaltai. — Tu žinai, kad nieko nebuvo. Tiesiog tu padarei taip, kad tam vaikui būtų nejauku.

— Atsiprašau, Bigi, tikrai atsiprašau. Tik pakvailiojau...

— Sutinku, man tai paglostė savimeilę, — pasakė Bigi ir ilgokai patylėjo. — Sakyčiau, buvo visai puiku. Jaunas vaikis, ir tikrai užsigeidęs manęs.

— Tave tai stebina?

— O tave? — paklausė ji. — Neatrodo, kad labai domėtumeis.

— Ak, Bigi...

— Ne, tu nesidomi, — kalbėjo ji. — Turėtum, Bogusai, labiau pastebėti, kad manim domimasi, ir tuo nepiktnaudžiauti.

— Bigi, šitas vakaras paprasčiausiai buvo nevykęs. Tik pažiūrėk į Kutą su ta mergaite Nele...

— Ta besmegenė šliundra...

— Bigi! Jauna mergina...

— Kutas — vienintelis tavo draugas, kuris man patinka.

— Na, tai neblogai. Ir man Kutas patinka.

— Bogusai, aš galėčiau šitaip gyventi. O tu?

— Kaip Kutas?

— Taip.

— Ne, Bigi.

— Kodėl?

Susimąsčiau.

— Kad jis nieko neturi savo? — paklausė Bigi, bet tai buvo kvaila mintis; šiaip ar taip, man tai visiškai nerūpėjo. — Atrodo, kad jam nereikalingi jokie žmonės?

Ji kapstėsi vis arčiau.

— Kad jis ištisus metus gyvena prie vandenyno?

Nieko bendra su tuo, apie ką kalbėjome, pagalvojau pats sau.

— Kad gali galvoti tik apie savo fotografijas ir nesukti galvos dėl gyvenimo?

Tokia jau ta Bigi, jei ko nors imasi, tai nepaliks nebaigusi. Pamiršau klausimą.

— Vadinasi, Bigi, galėtum čia gyventi su Kutu? — paklausiau, ir ji nutilo.

— Sakiau, kad galėčiau šitaip gyventi, — paskui atsiliepė. — Ne su Kutu. Su tavimi. Bet taip, kaip gyvena Kutas.

— Aš nemoku tokių darbų, — tariau, — negalėčiau nieko prižiūrėti. Turbūt nemokėčiau net saugiklio pakeisti tokiame sudėtingame name...

— Kalbu ne apie tai, — atsakė Bigi. — Turiu galvoje, ar būtum toks viskuo patenkintas kaip Kutas. Toks, žinai, ramus ?

Žinojau.

Rytą nuo apatinio Bigi gulto pro valčių namelio liuką stebėjome Kutą su Kolmu. Per atoslūgį atsitraukęs vanduo paliko didžiausius dumblo plotus, ir Kutas vedė Kolmą jų tyrinėti, nešdamasis fotoaparatą ir šiurkštų maišą visokioms jūros paliktoms įdomybėms rinkti.

Didžiojo namo pusryčių kampe Bigi patiekė blynų su mėlynėmis tylinčiam Bobiui Pilsberiui, susinervinusiai Nelei, Kutui ir iš pasididžiavimo net išsipūtusiam Kolmui. Visi galėjome gėrėtis maišo turiniu: stambaus moliusko kiaukutas, rajos uodega, permatomas, plonas lyg popierius builio skeletas, negyva žuvėdra, nutraukta ryškiasnapės žuvėdros galva ir apatinis žandikaulis — gal ruonio, gal avies, o gal žmogaus.

Po pusryčių Kutas sudėliojo tas liekanas į mūsų lėkštes ir nufotografavo lyg kokią paslaptingą žmogėdrų puotą. Nors Nelės domėjimasis fotografija, regis, tuo ir baigėsi, mačiau, kaip Bigi stebi Kutą, kantriai dėliojantį savo natiurmorto dalis. Kolmui, matyt, tai buvo logiška žaidimo tąsa.

— Ar fotografuoji aktus? — paklausė Nelė.

— Modeliai brangiai kainuoja, — tarė Kutas.

— Na, paprašytum savo draugų, — patarė Nelė šypsodamasi.

— Bigi? — paklausė Kutas, bet pažvelgė į mane. Aš laikiau Kolmą — aukštyn kojom, galvą atrėmęs į biliardo stalą.

— Ką aš žinau, — atsakiau. — Klausk jos.

— Bigi! — šūktelėjo Kutas.

Ji darbavosi virtuvėje su keptuvėmis, likusiomis po pusryčių. Bobis Pilsberis ir Nelė kitame svetainės gale žaidė su ilgomis biliardo lazdomis.

— Ar pozuotum man, Bigi? — girdėjau jį klausiant virtuvėje.

Bobis Pilsberis mojavo lazda lyg meškere, Nelė lankstė savąją kaip lanką, o aš staiga susivokiau, koks įraudęs vargšo aukštyn kojom apversto Kolmo veidas. Kuo skubiausiai pastačiau vaiką ant biliardo stalo ir išgirdau Kutą atsargiai priduriant:

— Na, žinai, nuoga...

— Taip, Kutai, luktelėk, — tarė Bigi. — Tuoj baigsiu tuos indus...

Tačiau Kutas labiau pavydėjo vaikų, o ne žmonų. Kartais man sakydavo daugiau galvojąs apie atžalą, o ne apie porą. Nors Bigi jam patiko, man atrodo, Kolmas jį domino labiau. Neretai klausdavo, ką veikiu su Kolmu; labai stebėdavosi, kad prieš atsakydamas turiu gerokai pagalvoti. Galėjau jam pasakyti tik tiek, kad vaikai keičia gyvenimą.

— Na žinoma, turi keisti, — pritarė jis.

— Turiu galvoje — dėl jų tampi paranojiškas.

— Tu visada buvai paranojiškas.